Paulius Kukis. Kaip funkcionuoja banalybė

„Šiaurės Atėnai“

Galima stebėti milžinišką pagreitį įgaunantį banalių ir paviršutiniškų turinių gausėjimą įvairiose informacinės sklaidos formose. Kyla nenumaldomas noras sužinoti, kodėl visa tai vyksta. Taip pat – ar šis procesas turi kokias nors aiškiai apibrėžiamas ribas.

„Ribos“ – pavojingas žodis, ypač pigaus moralizavimo laikais. Būtina pasakyti, kad ir pats moralizavimas senų seniausiai tapo labai banalus ir paviršutiniškas. Dūsauti yra paprasčiausiai neproduktyvu. Produktyviau kelti klausimą, kaip funkcionuoja pats banalumo ir paviršutiniškumo mechanizmas. Savaime aišku, tai jo nepakirs. Reikėtų prisiminti prancūzų psichoanalitiką Jacques’ą Lacaną, kuris labai apdairiai tvirtino, kad žmogus veikdamas žino daug daugiau nei mąstydamas. Tačiau tai toli gražu nereiškia, kad žadame nustoti mąstyti. Veikiau reikėtų daugiau mąstyti ir daryti tai būtent tam, kad galų gale suprastume, ką gebame žinoti, kai veikiame.

Pradėsime nuo štai ko: tvirtinsime, kad labai neproduktyvu teigti, jog žmonės įninka į banalius turinius vien dėl to, kad jie yra paprasčiausi kvailiai. Toks paaiškinimas faktiškai nepaaiškina nieko. Kitaip tariant, jis lėkštas ir banalus. Jam prieštarauja kiekvienam prieinama patirtis: į banalybes įninka ir tie žmonės, kurių kvailiais pavadinti tiesiog neapsiverčia liežuvis. Po sunkios darbo dienos, valgydamas sunkiai užtarnautą vakarienę, įmonės direktorius arba dėstytojas (arba ir vienas, ir kitas kaip tas pats asmuo) įsijungia televizijos pokalbių laidą, kurioje diskutuojama, koks blogas yra vyras, drįstantis mušti moterį; vėliau internete spragteli straipsnį, kuriame rašoma apie stereotipinio požiūrio į tam tikras seksualines veiklas trūkumus. Didžiausia naujiena tampa milžiniškas miške rastas grybas, televizijos šokių projekto peripetijos, kasdien besikeičiantis (bet nieko nekeičiantis) Vladimiro Putino kalbos tonas, ką pasakė nesuskaičiuojama masė „svarbių“ žmonių, liemenėlės, petnešėlės, įvairius triukus atliekantys šuniukai ir šalia sekmadienio pamokslo mirgantys horoskopai. Dauguma „naujienų“ paprasčiausiai nepraneša nieko reikšmingo plačiąja šio žodžio prasme – jei tokių „naujienų“ nebūtų, niekas nepasikeistų, nieko netrūktų, viskas eitų ta pačia vaga, kuria ėjo iki šiol, įskaitant ir esminius skaitytojo nuovokos vingius. Tačiau to negana. Vakaro pasigardžiavimu tampa kinematografinis šedevras, kuriame didžiuliai amerikiečių robotai kartu su rusų ir japonų robotais milžinišku tanklaiviu daužo ateiviams mutantams marmūzes… Bet juk tokių filmų mes niekuomet nežiūrime „rimtai“, ar ne?

Visiškai suprantama, kam reikia tų „intriguojančių“, absurdiškų ir banalių antraščių – juk reikia „daugiau klavišo paspaudimų“ ir t. t. Tačiau iš akių čia reikia nepamesti fakto, kad devyniolika iš dvidešimties žmonių su Jumis sutiks, jog minėti ir kiti panašūs žiniasklaidos turiniai yra bevertis šlamštas, darantis gėdą bet kuriam informaciniam portalui ar televizijos programai. Tačiau tai yra tie patys žmonės, kurie, deja, sudaro nemažą dalį auditorijos, vis vien „paspaudžiančios“, nors ir puikiai žinančios, kad… Mes jau tvirtinome, kad veikdamas žmogus dažniausiai žino daug daugiau nei mąstydamas. Taigi, dabar belieka iškelti hipotetinį klausimą: o kas, jei didžiąją dalį „besidominčių“ visišku informaciniu šlamštu kaip tik ir sudaro tie, kurie puikiai žino, kad tai yra visiškas šlamštas, tačiau įninka į jį būtent dėl to, kad „iš tiesų“ šis šlamštas gali būti įdomus tik visiškam kvailiui? Mąstydamas toks informacijos vartotojas atskiria save nuo banalaus šlamšto ironiška distancija, ir būtent tai jam leidžia „ramiai“ į jį įnikti. Sąmoninga mąstymo veikla čia atlieka buferinę psichinės ekonomijos funkciją. Akivaizdu, kad sąmoningas mąstymas čia žino daug mažiau už procesus, kurių pagrindu paprasčiausiai veikiama ar „būnama kasdien“. Būtent tokiu principu veikia visi „žaibišku greičiu plintantys interneto hitai“. Juk dabar jau gana akivaizdu, kad tarp fakto, jog kažkokia kvaila vaizdo įrašo iškarpa vienu metu visur skelbiama „interneto hitu“ (ir tu privalai tai pamatyti – tik pažvelk, iki kokio lygio nusileido šimtai tūkstančių kvailių visame pasaulyje!), ir fakto, jog tai iš tiesų yra „visiškas hitas“, nėra beveik jokio atstumo. Šie labai sudėtinga ironijos struktūra užtaisyti skelbimai ir yra pats būdas, kuriuo tokie „hitai“ tampa tuo, kas jie skelbiami esantys.

Jokiu būdu negalima neigti, kad (kaip nuolat konvencionaliai teigiama) tikslinė banalių informacijos turinių auditorija yra primityvi. To mes ir neneigiame. Mes tik papildomai tvirtiname, kad tai nepaaiškina nei reiškinio masto, nei jo veikimo subtilybių. Reiškinio mastas tikrai neapsiriboja vien primityvia auditorija, ypač žinant, kad banalūs informacijos turiniai dideliu mastu plinta ir daug labiau išsilavinusiose visuomenėse. Juk visi žino, kas „šiaip vyksta“. Kolektyvo vadovas susirinkime ir docento laipsnį turintis dėstytojas paskaitoje pateikia komišką pavyzdį apie dainuojančią barzdotą moterį, kuri kažkada buvo vyru, ir visi staiga pritariamai sukikena. Akivaizdu, kad banalybėms plisti iš tiesų labai padeda pigus moralizavimas, kuris nuolat pabrėžia, „iki kokio lygio mes drįsome nusiristi“. Šis moralizavimas iš naujo ir su daug didesne jėga įsuka sudėtingą psichinės ekonomijos funkciją, leidžia daugintis ironiškiems žvilgsniams tokiu pat greičiu, kokiu dauginasi ir „paspaudimai“ žinių portaluose, ir pačių kvailiausių televizijos laidų reitingai.

Tad kurgi žadėtos ribos? Savąsias ribas nagrinėjamas reiškinys pasiekia tik tuomet, kai iš ironiško požiūrio režimo pereinama prie sudėtingų analizės mechanizmų. Kitaip tariant, vienintelis būdas „kovoti“ su šiuo reiškiniu yra priimti jį daug rimčiau, nei tą būtų galima įsivaizduoti. Esama pasaulinio garso mąstytojų, tokių kaip Slavojus Žižekas, kuris, nepaisydamas ironiškų, patyčių kupinų pareiškimų, populiariosios kultūros banalybes visuomet nagrinėja labai rimtai, detaliai ir rafinuotai, skiria tam didelius savo filosofinių veikalų pasažus. Jis kaltinamas tuo, kad visiškai „nupigina“ filosofiją, socialinę kritiką ar konceptualinį mąstymą. Tačiau šį kaltinimą būtina apgręžti: kokia nauda iš sudėtingų konceptualinių procedūrų, jei jos nesugeba paaiškinti visiškų banalybių? O juk kasdienybė visuomet buvo ir bus banali. Vadinasi, visuomet išrasime vis daugiau būdų, kuriais gebėtume ją kaip nors iškęsti ir pakelti. Išvada peršasi tik viena: reikės vis sudėtingesnių konceptualinių įrankių, kad sugebėtume adekvačiai suvokti vis banalesne virstančią kasdienybę.

„Naujienų“ produkcijos principai neturėtų mūsų apgauti: bergždžia iš jų būtų tikėtis adekvataus turinio, retorikos ar tono. Akivaizdu, kad šiuolaikinis populiaraus informacinio naujienų portalo redaktorius turi elgtis visiškai priešingai: reikia kurti kuo daugiau „naujienų“, su kuriomis susidūręs informacijos vartotojas būtų priverstas kuo greičiau reaguoti išlaikydamas ironišką distanciją. Jei tai pasiekti pavyksta, „žinia jau būna perduota iš anksto“ – belieka išjungti portalą ir daugiau į jį nebegrįžti arba „spragtelti“ – juk Jūsų pasipiktinimas jau iš anksto įrašytas į pačią Jus šyptelti ar pasibjaurėti privertusio informacijos paketo formą.

satenai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
9 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
kvailių kvailinimas - narkotikai

žmogus gerdamas alkoholį, vartodamas narkotikus ar skaitydamas tokias naujienas pabėga nuo egzistencinių problemų, tampa lengvai valdomu gyvuliuku. To ir nori putinistai, komunistai bei kiti valdantieji.
(kad tik žmogus neieškotų ramybės maldoje bei N.T. ir kitų gražių tekstų skaityme.)

Anikė

Naujosios technokogijos naudojamos žmonių bukinimui,pateikiama tokia sukramtyta
informacija,kurią tereikia nesusimąsčius nuryti-jokio pasirinkimo,vieni- kakos, kiti-cacos.Išaugo neva neklystančių šventųjų karvių kasta,kuri veikia savo ir
klano naudai.Na,jei žmogus patenka į jų sukurtą teisingumo mėsmalę,maža nepasirodys.Žiniasklaidai tiesos nereikia,reikalingas įspūdis,sensacija,pelnas.
Vienetai mąsto apie savo vietą ir paskirtį žemėje,išdrįsta skleisti ne melą,o
tiesą,kokia ji bebūtų. Kad daugiau tokių sužibėtų mūsų padangėj.

Turinys.

Sovietmečiu sergančius astma guldydavo ligoninėn ir 2 k.per metus siųsdavo sanatorijon.Nepriklausomybės pradžioj,paūmėjus visada duodavo deguonį,vaistus,ligoninė.Dabar gi paūmėjus neskiria paildomai vaistų,o priimamamjame daktaras neatsiplėšia nuo kompiuterio ekrano ir delfi , nesiteikia net paklausyti plaučių,kol žmogus nepamėlsta.Ligoninėse vieni mirtininkai.Ar tokios neriklausomybės siekėme?Prie ruso buvo geriau?

Letas Palmaitis

„Daugiau klavišų paspaudimo” nėra tikslas. Tikslas yra šiukšlynų vandenynai ir kalnai, tarp kurių pametama nepageidautina tiesa. O klavišų paspaudimai reikalingi proto likučiams naikinti.

tuštuma

Pavadinimas žada, kad bus paaiškinta, kaip funkcionuoja banalybė. O pasitenkinta tik banaliu trijų santykio su banalybe rūšių („primityvaus”, „ironiško”, „moralizuojančio”) aprašymu. Moksliškumo (nebanalumo) kvapą suteikia gudručio Lakano bei Žižeko, šmaikščiai pristatyto kaip „mąstytojas”, pavardės.

senis

sitam oziukui tur but uz zodziu skaiciu moka, bet uz toki rinkini, kratini reikia atskaiciuot is anksciau gauto atlyginimo, arba tevai tegul bauda moka. Keikiam dabar esancius prie lovio. Kas bus kai ateis tokie? Dabartinius teisingai keikiam, bet lansbergiukas jau ES parlamente, jau masiuliai, adomenai reiskiasi. Is kur tie negyveliai lenda, kas juos traukia is proto praraju, kam jie taip reikalingi?

Tadas

nerūstaukite – dirbu su jaunimu ir žinau: jiems nepaprasta įveikti tai, ką čia autorius įvardija- savo ironiškąją distanciją.
Aš manau, kad daugiau mažiau užčiuopta tai, kas tinka būtent autoriaus kartai, o galbūt ir vyresni taip po truputį atribojami… Juk visas tas jovalas, su kuriuo joks autentiškai gyvenantis žmogus nesitapatins, išmoko laikytis nuošalyje – tada ir į kitus, vertus dėmesio dalykus žvelgiama iš to paties taško, t.y. prarandamas „akies \ proto” gebėjimas keisti fokusą…

Julija

na taip, dabar daug kas domisi būtent tuo, kaip jis mato, o ne tuo, ką jis mato…
Net nesuprasdamas, kad ir tai, kaip jis mato, yra tai, ką jis mato…
Ar kad jo prielaidos apie tai, kaip jis mato tai, ką mato, ir yra tai, kas jam rodo tai, ką jis mato ir kaip jis mato…
Ir t.t., ir pan.
Žodžiu, ne visi akli mato 🙂

Taigi

„Dauguma „naujienų“ paprasčiausiai nepraneša nieko reikšmingo plačiąja šio žodžio prasme – jei tokių „naujienų“ nebūtų, niekas nepasikeistų, nieko netrūktų, viskas eitų ta pačia vaga, kuria ėjo iki šiol, įskaitant ir esminius skaitytojo nuovokos vingius“. ESAME SKANDINAMI INFORMACIJOS ŠIUKŠLYNE, BUKINAMI; VALSTYBEI NEREIKIA MĄSTANČIŲJŲ…

9
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top