Paulius Normantas: Lietuvoje situacija yra niūri

Atsisveikindami su šviesios atminties keliautoju ir fotografu Pauliumi Normantu siūlome prisiminti dar vieną jo interviu, kur jis dalijasi savo širdgėla dėl Lietuvos.

„Šiaulių kraštas“ | 2011 m. rugpjūčio 27 d.

Su Pauliumi Normantu – keliautoju, orientalistu, fotografu, poetu – susitikome Viekšniuose (Akmenės rajonas), kur jis yra baigęs vidurinę mokyklą. Bemaž kiekvieną vasarą keliautojas užsuka į vaikystės, jaunystės vietas. „Lietuvoje situacija yra rūsti“, – pabuvęs čia sako P. Normantas ir prisimena „atsarginę Lietuvą“ Madakaskare, mato byrančios Europos Sąjungos ženklus. Atsarginės Lietuvos Paulius Normantas dalyvavo arti dvidešimties ekspedicinio pobūdžio kelionių po Tibetą, Himalajus, Indiją, Tailandą, Mianmarą, Butaną ir kitas valstybes. Daugelio fotoalbumų, kalendorių autorius. Pastaruoju metu gyvena Vengrijoje.

Kokių minčių vedamas grįžtate į Lietuvą?

Grįžinėju į Lietuvą su optimistinėmis viltimis. Bet pakanka trumpo vaizdo, ir to optimizmo lieka gerokai mažiau. Nes Lietuvoje situacija yra rūsti. Ir ne vien dėl masinės tautos evakuacijos.

Prisimenu profesoriaus Kazio Pakšto teoriją – padaryti atsarginę Lietuvą, kaip jis siūlė, galbūt Madagaskaro saloje ar Karibų jūroje esančiame Belize. Tokią atsarginę Lietuvą, kad būtų gera gyventi tėvynainiams. Dabar ta idėja realizuojasi spontaniškai. Atsarginės Lietuvos randasi Londone, Airijoje, gali būti Vokietijoje.

Antras mėnuo Lietuvoje, ir vėl pamačiau, kad nieko nesprendžia visi valdžios ešelonai. Nei Premjero kabinetas, nei Prezidentė. Tad vienintelis, kas traukia į Lietuvą, – tėvų žemė. Nors vaikščiodamas po Viekšnių pušyną supratau, kuo mes, žemaičiai, panašūs į airius – nekalbame tėvų kalba. Belieka džiaugtis, kad dar turime lietuvių kalbą. Man ji – gražiausia pasaulyje. Nes turiu su kuo palyginti – esu fotografavęs daugiau kaip šimtą tautų, tad girdėjau visų jų kalbą. Tad gimtoji kalba mane gydo sugrįžusį. Tą kalbą geriu kaip deguonį. Kaip vaistą. Kaip maistą.

Kodėl valdžia tokia abejinga?

Labiausiai gaila, kad per pastaruosius 20 metų neatsirado tikrai stiprių vedlių. Nebuvo stiprių prezidentų. Ir tautos tragedija – kad nebuvo įvykdyta liustracijos akto. Jei saugumiečiai vadovauja departamentams, yra generaliniai direktoriai, tai nebuvo įmanoma išvengti moralinės, dvasinės panikos.

O dabar damoklo kardas – Europos Sąjunga. Prieš kelis mėnesius fotografavau Vengrijos čigonus. Vieną dieną žvalgybai su apskrities viršininku per dieną nukeliavau apie 350 kilometrų. Ir nemačiau nė vienos karvės nė viename kieme. Siaubas. O juk Vengrija, kaip ir Lietuva, žemės ūkio šalys.

Paaiškino, kad Europos Sąjunga pirko turėtas karves – mokėjo subsidijas. Kad būtų kuo mažiau galvijų. Tas pats ir Lietuvoje. Tad visa tai – apgalvotas genocidas. Kad Olandija, Danija, turėdamos milžiniškas galvijų fermas, gautų rinką savo produkcijai realizuoti. Kad Europos Sąjunga serga ir ryškėja jos byrėjimo požymiai – kitaip negali būti, kai nėra lygybės.

Rinkos apgaulė

Gal taip su mažomis tautomis elgiamasi sąmoningai?

Ir net planingai. Dėl svarbiausio tikslo – turėti rinką. Nesvarbu, kad kokia naujoji Europos Sąjungos valstybė yra viena skurdžiausių. Bereikia nutiesti gerus kelius, kad būtų galima vežti maistą iš stipriausių Europos valstybių. Juk pirmiausia ko reikia – žmogus turi kramsnoti.

Galima atsidurti aklavietėje – skurdžius neturės už ką pirkti, nes neužsidirbs?

Taip. Bet Europos Sąjungos valdymo struktūrose ne genijai dirba, ne pranašai. Jie padarė žiaurias programas, kvotas, projektus, pagal kuriuos iš pradžių viskas gerai sukosi. Bet veikia bumerango dėsnis. Atoveiksmis. Grįžtama atgal. Tada rinkos galimybės mažėja. T

odėl Europos Sąjungos imperija nepratemps tiek, kiek Romos imperija. O pirmieji byrėjimo požymiai jau fiksuojami: konfliktai, kontrastai, muitinių postų atkūrimai.

Gelbėtų malda, meilė, vienybė

Jei Europos Sąjunga subyrės, mes galime smukti dar į didesnę duobę. Kaip gelbėtis?

Skolas atidavinėti reikės. Manau, kad gelbėti gali malda, tačiau net krizės akimirkomis bažnyčios nepapilnėjo. Nebėra tikėjimo.

Reikia grįžti ir prie bazinės vertybės – meilės. O jos nebėra žmonių akyse. Ir veiksmuose nebėra. Bet sunku tą meilę turėti, kai tautiečiai panikoje ir nusiteikę evakuotis.

Kaip vertybės turi grįžti?

Kartoju – pirmiausia žmogui reikia žiūrėti į dangų.

Bet jei žmogus to nenori?

Nepriversi. Ateis laikas, kai panorės. O iki tol gulėsime bedugnėje. Juk stipriau laikosi mažos tautos, kuriose žydi vienybė. Pavyzdys – norvegai. Juos sukrėtė kruvini įvykiai. Bet norvegai konsoliduojasi, neišsigąsta, lieka solidarūs. Demonstruoja vienybę. Šalyje nepradės stambaus sekimo operacijų, nepristatinės stebėjimo kamerų. Nes tauta pasitiki savo vidumi, savo jėga. Kam naudinga tokia situacija?

Yra nuomonė, kad Europos Sąjungos didžiosioms valstybėms yra naudinga mažų tautų žemes padaryti poligonais, kolonijomis musulmonams ar trečiojo pasaulio žmonėms, kurie plūsta į Prancūziją, Vokietiją, Italiją. Iš ten tuos imigrantus permesti į Lietuvą. Ar tai mažos tautos pesimistų fantazijos, ar jos gali tapti realybe?

Nesu politikas. Ir ne Jurgis Baltrušaitis – tokių vizijų nematau. Apokalipsinių. O jeigu ir matau, tai nekalbu. Ir kinams situacija būtų labai palanki. Jie nėra toli. Jie visąlaik kvėpuoja į nugarą, stebi pulsus. Pavyzdžiui, Vengrijoje 1991–1993 metais buvo padarytas bevizis įvažiavimas kinams, ir jų suplaukė apie 0,6 milijono. Paskui bandė bent dalį jų išsiųsti atgal. Pavyko gal kokį dešimt ar trisdešimt procentų. Būdami apsukrūs kinai įsitvirtino, ir dabar Vengrijoje yra trečioji tautinė mažuma.

Išvažiavę lietuviai į užsienį, ten geriau jaučiasi, tad gal jiems neberūpi Lietuva?

Daliai jų – taip. Girdėjau apie lietuvius, kurie stengiasi neprisipažinti, kokia jų tautybė. Tad vėl akcentuoju: likimas – kosminio proto rankose. Jose – ne vien Lietuvos ateitis, o visos žemės. Versijų ir vizijų yra gausybė. Tačiau neverta remtis vien fantazija. Nors iš tikrųjų padėtis susidarė gana pavojinga.

Tauta ant kelių, bet ne mirusi

Nejaugi patys negalime išsigelbėti?

Lietuvoje sutinku daugybę stiprių, geranoriškai nusiteikusių jaunų žmonių. Jiems tereikia suteikti galimybių. Tada tauta atsigautų. Kad būtų rankos, kurios formuoja, padeda, veda į priekį.

Ekonomika yra beviltiška, politika irgi beviltiška, bet mūsų tauta, kad ir sužeista, kad ir klūpi ant kelių, bet nėra mirusi.

Kur tos rankos, kur tie vedliai? Ar jie turi atsirasti iš partijų? Grįžti iš Briuselio? Turėtų nužengti mesijas?

Atsakysiu rakursu į Vengriją. Ten panaši gyvenimo situacija, o kitais metais planuojami labai rimti socialiniai sprogimai. Keli buvo jau šiemet. Kai suvažiavo gaisrininkai protestuoti, buvo arti chaoso. Galima sustabdyti vieną, antrą protesto bangą, bet galima prieiti ir prie revoliucijos. Tai labai bloga perspektyva.

Kas nuo jos apsaugotų? Judėjimai. Tačiau – ne partiniai. Jie yra pasenusi forma. O sąjūdžio, atgimimo pobūdžio judėjimų nesugeba sugeneruoti žmonės, kai juos slegia neviltis.

Apie kataklizmų galimybę

Sakėte galintis drąsiai skelbti: pasaulis nusipelnė kataklizmų. Kodėl?

Nes žmonija viską daro, kad sugriūtų. Ir jau arti susinaikinimo viršūnė. Treji metai besitęsiančioje pasaulinėje krizėje vis kalbama apie ekonomikos remontą, o nekalbama apie žmogaus dvasios remontą. Nekuriamos programos, kurios padėtų žmogui grįžti į savo žmogišką būseną. Nesteigiamos tuo galinčios pasirūpinti organizacijos.

Kosminis protas nuspręs, kada turi įvykti tas teismas. Bet stichinių nelaimių, anomalijų pagausėjimas – pranašiški ženklai. Tai rodo, kad žmonija eina ne tuo keliu.

Šaltinis: tv3.lthttp://www.tv3.lt/naujiena/552568/p-normantas-lietuvoje-situacija-yra-niuri

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
5 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
5
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top