Neseniai žiniasklaidoje nuaidėjo vieno garsaus verslininko mintys, jog lietuviai per daug ilsisi. Statybų verslo magnatas tvirtino, kad Lietuva yra viena iš tų šalių, kuri turi daugiausiai nedarbo dienų. Jo įsitikinimu, lietuviams norint gerai gyventi, reikia mažiau tinginiauti ir uoliau dirbti.
Panašūs pasisakymai Lietuvoje girdimi tikrai ne pirmą kartą. Tačiau labiausiai stebinti turėtų tai, kad juos kartoja ne kas kitas, bet kai kurie stambūs vadinamojo verslo elito atstovai. Anot jų, Vakarų ir Šiaurės Europos valstybės aukštų gyvenimo standartų pasiekia tik ilgu bei sunkiu darbu. Todėl gražus gyvenimas Lietuvoje prasidės tik tuomet, kai atsisakysime kai kurių nereikalingų laisvadienių.
Bėda ta, kad šitaip kalbantys piliečiai patys vadovaujasi, veikiau, ne vakarietiškų pažiūrų verslininko, bet sovietmečio gamyklos viršininko mentalitetu. Tokią kai kurių Lietuvos darbdavių skleidžiamą „darbo filosofiją“ dažnai ne tik bandoma paremti klaidingu ir stereotipišku Europos valstybių tikrovės įsivaizdavimu. Po ištara „ilgiau dirbsime – geriau gyvensime“ glūdi ir tam tikros mąstymo apie Lietuvos visuomenę prielaidos. Labai tikėtina, kad šių prielaidų egzistavimas yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių Lietuvoje vis dar nėra susikūręs vakarietiško mentaliteto verslo elitas, kuris turėtų visuomenės pasitikėjimą.
Pirmiausia – apie stereotipiškai suvokiamą Europos valstybių tikrovę. Iš viešoje erdvėje kartas nuo karto pasirodančių publikacijų galima susidaryti įspūdį, kad nemaža verslo bendruomenės dalis padėtį Vakarų valstybėse įsivaizduoja itin keistai. Paplitęs tikėjimas, kad Vokietijoje, Prancūzijoje ar Belgijoje pasiektas aukštas gyvenimo lygis, tų šalių gyventojus verčia dar ilgiau ir sunkiau dirbti.
Gaila, bet dalies verslininkų galvose didesnis produktyvumas reiškia vien tik didesnį darbo vietoje praleistų valandų skaičių. Tačiau, priešingai nei mus bando įtikinti tokios „darbo filosofijos“ atstovai, Europoje regimos visai kitokios produktyvumo ir darbo valandų santykio tendencijos.
2012 metais Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atliktas tyrimas atskleidė, kad produktyviausios Europos šalys nėra tos, kurių piliečiai daugiausiai laiko praleido dirbdami. Statistika rodo, kad produktyviausiųjų Europoje septintukas beveik sutampa su mažiausiai valandų per metus dirbusiųjų septintuku.
Pavyzdžiui, 7 vietoje pagal produktyvumą reitinguojama ekonomikos galiūnė Vokietija užima 2 vietą pagal mažiausią metinį darbo valandų skaičių Europoje. Prancūzija – 6 pagal produktyvumą ir 4 pagal mažiausią metinį darbo valandų skaičių. Belgija – 4 pagal produktyvumą ir 7 pagal darbo valandų skaičių. Šioje statistikoje pagal produktyvumą pirmaujantis Liuksemburgas yra 9 vietoje pagal mažiausią metinį darbo valandų skaičių. Trumpiausiai – 1,377 valandas per metus – dirbantys olandai, užima 5 vietą pagal produktyvumą Europoje.
Tuo tarpu pagal darbo valandų skaičių Europoje pirmauja krizės parblokšta Graikija. Lyginant su Vokietija, kurioje per metus darbuotojas dirba apie 1408 valandas, vidutinis graikas dirba bent 40 proc. ilgiau. Mažiausio produktyvumo pasiekusių šalių dešimtuke Graikija užima 8 vietą.
Mažiausiai produktyvia Europoje įvardijama Lenkija – 3 vietoje pagal didžiausią metinių darbo valandų skaičių. Po jos abejose pozicijoje antrą vietą užima Vengrija. Na, o Estija, su kuria nuolatos lenktyniaujame, tiek pagal mažiausią produktyvumą, tiek pagal didžiausią metinių valandų skaičių yra 4 vietoje.
Kokį apibendrinimą galėtume padaryti? Turbūt tą patį, kuris jau tyliai kartojamas gerą dešimtmetį, jei ne ilgiau.
Posovietinę transformaciją išgyvenančiose šalyse, tarp kurių yra ir Lietuva, vis dar gyvas tikėjimas sovietmečiu skleistu mitu, kad Vakarus aplenksime tik ilgai ir sunkiai (tai nereiškia produktyviai) dirbdami. Efektyvumo didinimas ir investicijos į darbuotojų kompetencijų ugdymą, verslo kultūrą, regis, tebelieka realybe nevirstančiais lozungais.
Po pasakymu „ilgiau dirbsime – geriau gyvensime“ slepiasi ir ypatingos žmogaus bei visuomenės sampratos. Juk vien perskaičius tokį pasakymą, savaime peršasi mintis, kad panašių frazių autoriai didžiąją visuomenės dalį linkę laikyti ne kuo kitu, kaip tik dirbti nenorinčiais tinginiais.
Tačiau tokių nuostatų pagrįstumu tenka suabejoti, vos išgirsti, jog užsienio valstybėse dirbę ir savo gyvenimą kūrę verslininkai apie lietuvius prabyla visiškai priešingai. „Lietuviai yra labai darbštūs – dėl to noriu jiems atsidėkoti“, – viename interviu atviravo Antanas Guoga.
Regis, skambiųjų frazių autoriams yra būdinga ir itin ribota laisvalaikio samprata. Greičiausiai vadovaujamasi įsitikinimu, kad laisvu laiku lietuviai nieko daugiau nedaro, tik geria, geria ir geria. Tokių dalykų, kaip buvimas su šeima, laisvo laiko praleidimas koncertuose, teatruose, sportuojant, pokalbiuose su draugais, su teptuku, rašikliu ar knyga rankoje, žaidimų aikštelėje ar gamtoje – neegzistuoja arba yra nevartotojiškas (tai reiškia – neproduktyvus), taigi ir nenaudingas.
Yra ir dar vienas aspektas. Ar tik nėra taip, kad ilgesnio ir intensyvesnio (vėlgi – nereiškia produktyvesnio) darbo kultūra ir praktika prisideda prie to, jog, liaudiškai tariant, „ariantis“ žmogus nualinamas tiek, kad jam nelieka moralinių ir fizinių jėgų niekam kitam, kaip tik pačiam pigiausiam ir lengviausiam laisvalaikio praleidimo būdui su buteliu?
Vokiečių mąstytoja Hannah Arendt pateikė puikią įžvalgą, aktualią ir XXI amžiaus visuomenei. Ji įspėjo apie tendenciją, jog nykstant nevartotojiško laisvalaikio sampratai ir sparčiai plečiantis darbo kultui „iškils rimta socialinė laisvalaikio problema – iš esmės problema, kaip užtikrinti pakankamai galimybių kasdien išsekti, kad liktų nepažeistas sugebėjimas vartoti“.
Panašiai praėjusiais metais Vakarų ekonomistai ir apžvalgininkai teisingai pastebėjo, kad po 72 valandų nepertraukiamo darbo sekusi vos 21 m. amžiaus „Bank of America“ stažuotojo Morico Erharto mirtis turi būti stiprus signalas visoms Vakarų įmonėms – su persidirbimo pervertinimu nueita per toli.
Galiausiai, po pasakymu „ilgiau dirbsime – geriau gyvensime“ slepiasi ir siaura žmogaus samprata. Savaime suprantama, kad tokie raginimai persvarstyti reikalingų laisvadienių skaičių bei už ilgesnes darbo valandas žadami gražaus gyvenimo spinduliai gali įtikinti tik tuos, kuriems žmogus yra vienmatis – vien tik nuolatos dėl kažko sunkiai plušantis – sutvėrimas.
Nesunku nuspėti, koks būtų tokia pasaulėžiūra besivadovaujančio vadovo ar savininko požiūris į savo pavaldinius. Į juos būtų žiūrima tik kaip į „žmogiškuosius išteklius“, tarp kurių nepakeičiamų niekada nebūna. Šitaip iš verslo ir ekonomikos išgarinama asmens samprata, o kartu su ja ir tai, kas vadinama etiniais standartais. Po to tampa visiškai nebesvarbu, kas, kaip, kur ir kokiomis priemonėmis krauna tau turtą.
Dar Karlas Marxas tvirtino, kad ne kas kitas sukuria žmogų, bet žmogus pats save darbu. Tai išties labai siauras ir skurdus požiūris į žmogaus prigimtį. Tad, prieš imantis atsisakinėti keleto laisvadienių bei skubėti dar ilgiau dirbti, vertėtų išsamiai apsvarstyti filosofo Josepho Pieperio iškeltą klausimą: ar gyvenimo pilnatvę žmogus gali pasiekti tik kaip funkcionierius ir darbininkas, ir niekas daugiau; ar visa žmogiškoji egzistencija turi būti apibrėžta vien tik darbo dienos rėmuose?