Tatjana Minina (Krymas) | ru.krymr.com
Kova už Krymo totorių žemę prasidėjo dar aname amžiuje, kai Krymą aneksavo imperatorienė Jekaterina II-oji, ir toji kova tęsiama iki šiol. Po stalininės deportacijos į tėvynę sugrįžusių Krymo totorių daugkartinės protestų akcijos, jų kovos su vietos valdžia dėl gabalėlio nuo amžių jiems priklausiusios žemės ir vėl tampa dalimi istorijos, liudijančios apie dar vieną, ne mažiau skausmingą, laikotarpį. Karta iš kartos gyvena ir vis viliasi sulaukti stebuklo, kuomet žemė jiems vėliau ar anksčiau bus sugrąžinta, tik slegia kankinanti nežinia – kas ją sugrąžins, ir kada?
Antroji Krymo aneksija, ištikusi jau valdant prezidentui Vladimirui Putinui, atrodė tarsi griaustinis giedrame danguje. Krymo totorių tautą apėmė visiška neviltis.
Kažkada Krymo totorių įsteigtos visuomeninės organizacijos, ėmusios ginti tautiečių interesus derybose su vietos valdžia, kaip antai „Avdet“, o vėliau – „Sebat“, nepasiteisino ir tapo neaktyvios. Dar daugiau, „Sebat“ atstovai, liaudyje praminti „Mogiliovo totoriais“, savo autoritetą galutinai prarado po to, kai mainais į pažadus skirti jiems žemę pritarė Viktorui Janukovyčiui ir Kijevo Antimaidanui.
Tuo tarpu „protesto laukymių“ žemėse įsikūrė tie, kam iš tiesų buvo reikalingas būstas, ir reikia pažymėti, kad jų pastatytos iš tiesų ekologinės gyvenvietės jiems gana brangiai atsieina. Tačiau nepaisant to, jog ten nėra reikalingiausių komunikacijų, žmonės pasistatė būstus, dirba žemę ir išaugina derlių. Tokiomis sąlygomis gyventi iš tikro nepigu. Tačiau, pavyzdžiui, vienoje „protesto laukymės“ teritorijoje – vienoje didžiausių Simferopolio pakraštyje – iš Krymo totorių surinktų lėšų jau pastatyta mečetė.
Dvejus mokyklinio amžiaus vaikus auginanti Kurtalijevų šeima savavališkai pastatytame būste gyvena visus metus. Šeima savo jėgomis statė namą šešerius metus ir, kiek leido galimybės, ten įsikūrė. Atsikėlę iš tolimo kaimo stepių rajone, jie iš pradžių nuomojosi butą mieste, tačiau vėliau nusprendė, jog geriau lėšas investuoti į nuosavo būsto statybą.
Vėliau paaiškėjo, jog viskam prireiks didžiulių išlaidų. Talpose atvežamo vandens pakanka tik kelioms savaitėms, ir tai kainuoja 200 eurų. Elektros apšvietimas – iš akumuliatorių, ne daugiau kaip tris valandas per dieną – kainuoja vieną eurą už valandą. Vien už kurą per mėnesį tenka mokėti apie 400 eurų. Atsivežtinės dujos – dar 150 eurų vienam mėnesiui. Jau nekalbant apie tai, jog tenka bristi per purvą, nes aplink nėra įrengtų kelių.
Kol kas neturinčioje pavadinimo gatvėje būstus pasistatė keturios šeimos. Kitoje pusėje, priešais Kurtalijevų šeimos namą, statybas tęsia Krymo totorius Serveris. Jam 42 metai ir kol kas jis viengungis. Darbuojasi savo darže, kur uždera beveik viskas. Džiaugiasi geru derliumi. Gyvena laikiname statinyje. Ir didžiuodamasis aprodo, kaip išplanuos kambarius dar nebaigtame statyti name, į kurį ketina atsivesti būsimą žmoną.
Gretimoje gatvėje du broliai pasistatė namus vienas šalia kito, kaimynystėje. Jie jau trečius metus gyvena be vandens, elektros šviesos ir dujų. Nors galutinai ir neįsikūrę, tačiau jau susilaukė vaikų – Bekiro ir Edijos. Jų močiutei Chatidže-apte jau 65-eri. Ji pasakojo, jog sunkiausia buvo iš pat pradžių – kai gyveno laikiname būste. Namą statėsi ilgus trejus metus. Todėl taip greitai ir paseno.
Šie žmonės šiandien gyvena visiškoje nežinomybėje, baimindamiesi dėl savo ateities. Jie bijo, jog naujoji „valdžia“ gali nugriauti „protesto laukymėje“ pastatytus namus.
Beje, „laikinasis Krymo vadovas“ Sergejus Aksionovas šiais žemės ir būsto klausimais neseniai pasisakė ir šiek tiek paaiškino situaciją. Konkrečiai, jis pasidalijo savo mintimis apie [Krymo totorių] gyvenviečių likimą, apie tas, jo žodžiais, „daržines laukuose“. „Ten vienareikšmiškai reikia viską išvalyti. Mes turime [gyvenamųjų] masyvų, parengtų skirti butams, be to, nėra jokio reikalo atsižvelgti į nacionalinius požymius. Ten galės gyventi ir Krymo totoriai, ir rusai“, – pasakė Aksionovas ir išsidavė: „Įstatyme neparašyta, kad būstus Krymo totoriams mes privalome suteikti tik greta vienas kito“.
Tokį „valdžios“ pareiškimą „protesto laukymių“ dalyviai vertina kaip eilinio susidorojimo ir asimiliacijos grėsmę, o ne kaip vilkinamos problemos sprendimą. Beje, tarp dalyvavusių žemės protesto akcijose yra ir slavų kilmės gyventojų atstovų, šiandien taip pat įsikūrusių laukuose, Krymo totorių kaimynystėje.
Žemė Krymo totoriams – tai ne šiaip žodis. Tai, be abejonės, pagrindinė tautos vertybė. Ir maldauti grąžinti tai, kas tau priklauso nuo amžių, dvigubai skaudu. Neturėti galimybės tvarkytis savoje žemėje – Krymo totoriui sunkiai ištveriamas jausmas.
Kad ir negaudami valstybinės finansinės paramos, šiandien Krymo totoriai ir toliau, tarsi plėšinius, stengiasi įsisavinti kažkada apleistas teritorijas. Įpratę gyventi ant žemės, jie ją puoselėja, kaip nuo amžių joje darbavosi ir ją puoselėjo jų protėviai. Meilė žemei kraujo ryšiais perduodama iš kartos į kartą, ir Krymo totoriams prarasti žemę reiškia prarasti viską.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas