Kastytis Braziulis | Alfa.lt
Prezidentė pradeda ir laimi. Prezidentė yra ryžtinga, protinga, drąsi ir labai aktyvi. Šie jos bruožai iškelia ją aukščiau visų koalicinių ir nekoalicinių partijų ir jų lyderių. Prezidentė visus juos atskirai ir kartu paėmus lenkia ir yra aukščiau visa galva, nežiūrint į tai, kad ji neturi įstatymais apibrėžtų plačių teisių ir didelių galių.
Prezidentė savo charakterio savybių ir komandos dėka sugebėjo parklupdyti visus savo oponentus, priešus, palaikytojus ir rėmėjus. Šiuo metu ja žavisi visi ir svetimi, ir savi. Šiuo metu ji priima galutinį sprendimą. Kaip ji pasako, taip ir yra.
Vyriausybė tapo ne vykdomoji valdžia, o vykdančioji valdžia. Kokius nurodymus jai prezidentė duoda tokius ji ir vykdo. Jeigu nesugeba įvykdyti laiku, tai gauna nuo prezidentės pylos. Vyriausybė tapo prezidentės nurodymų vykdytoja ir įgyvendintoja. Vyriausybės vadovas premjeras, socialdemokratų partijos vadovas Algirdas Butkevičius tėra tik marionetė tikrosios valdžios, prezidentės rankose. Teisingai sakė socialdemokratų partijos garbės pirmininkas Aloyzas Sakalas, kad A. Butkevičius yra per daug nuolankus prezidentei, kad prezidentė pasidarė faktiniu vyriausybės vadovu.
Seimas tapo statistu. Visi Seimo nariai ir pozicijoje esantys, ir opozicijoje, ir neutralūs yra tik statistai. Jie savarankiškai nepriima sprendimų. Jie priima tik tuos įstatymus, įstatymų pataisas, kurios tenkina prezidentę ir jos komandą, arba, kurias pateikia prezidentės komandos nariai. Visi kiti įstatymai yra išmetami į šiukšlių dėžę, kaip netinkami ir nereikšmingi.
Valdančioji koalicija, kuri dėjo daug pastangų tam, kad laimėtų rinkimus ir įgytų teises valdyti šalį yra ne valdančioji koalicija, o koalicija, kuri įgyvendina tikros ir realios valdžios duodamus nurodymus. Smagu matyti valdančiosios koalicijos pasimetusius, nustebusius ir nieko nesuprantančius narius. Sprendimai yra priimti, kad ir dėl ministrų paskyrimo (R.Šalaševičiūtės, R.Masiulio) ir niekas nieko nežino kaip tai įvyko, kur tai įvyko ir kas priėmė sprendimą. Kažkas vyksta, kažkas kažkur skaičiuoja, dėlioja šachmatus, o tie, kurie turėtų tikrai, pagal įstatymą dėlioti sėdi ir ausimis lapsi. Sprendimai yra priimami nieko jiems nesakant ir su niekuo nederinant. Jiems belieka tik stebėtis, aikčioti iš netikėtumo ir rankų pakėlimu tyliai pritarti. Vėliau, matomai, jie savo pyktį tualete, kabinete ar namuose, kai niekas negirdi ir nemato, išlieja.
Socialdemokratų partija tampa ne partija, kuri buvo anksčiau, kuri kovojo dėl valdžios ir įtakos. Prezidento rinkimus ji ne pralošė, bet atidavė be kovos, be ambicijų. Niekam nėra paslaptis, kas toks buvo Zigmantas Balčytis ir kokį vaidmenį jis suvaidino. Pasakykite, kur jis yra dabar? Kur yra jo drąsa ir ryžtas? Rinkimų štabo vadovas Juozas Bernatonis rinkimų metu vaikščiojo į prezidentūra ir susitikinėjo su pagrindine partijos konkurente rinkimuose. Ką jie ten šnekėjo? Neaišku, tačiau ir nėra būtina žinoti. Aišku tiek, kad partija ne tik prezidento rinkimus sava valia atidavė, bet Europarlamento rinkimus prakišo. Tokia jos ateitis laukia, nes ji neturi nei ambicijų, nei stuburo, nei idėjų, nei noro. Gerai, tas pats A. Sakalas pasakė, kad J. Bernatonis yra prezidentės Trojos arklys socialdemokratų partijoje.
Darbo partija, o kas yra Darbo partija? Gal kas žinote? Ji sėdi stipriai pakabinta ant kablio ir tyli. Ji yra vieno žmogaus partija. Jeigu šiam žmogui gera nuotaika, tai ir partijai gerai. Ji suaktyvėja, pradeda dirbti, reikštis. Jeigu šiam žmogui blogai, ir neduok dieve jis yra pagiriotas, tai ir partijai blogai. Pasimeta ji ir nežino, ką daryti, kokį sprendimą priimti. Juk dažnai taip būna, kad tikrasis partijos lyderis dingsta kažkur, kažkuriam laikui. Niekas nežino, kur jis yra, kada grįš. Niekas nežino, kokius sprendimus priimti, ką daryti, kaip elgtis. Partijoje sumaištis, chaosas. Nejaugi tai yra tikra politinė partija? Partija, kurios paskirtis yra kovoti dėl valdžios? Dabar suprantu, kodėl Lietuvos teisėsauga netiria Darbo partijos finansavimo šaltinių. Ši tema, tikriausiai, yra rimtesnis kablys, nei ikiteisminis tyrimas Darbo partijos vadovų atžvilgiu dėl sukčiavimo.
Prezidentė pradeda ir prezidentė laimi. Jos pozicija ir situacija yra itin gera. Ji ir jos komanda neneša jokios atsakomybės. Ji ir jie už nieką neatsako, tačiau jie turi realią ir tikrą valdžią savo rankose. Jie valdo šią valstybę.
Valdančioji koalicija yra atsakinga už viską, tačiau ji neturi realios valdžios, ji negali priimti rimtų sprendimų nesuderinusi su prezidente. Valdančioji koalicija yra atpirkimo ožys. Ir tokiu bus dar kelis metus.
Prezidentės valdžia nėra blogai. Būtų geriau ir aiškiau jeigu prezidentinis valdymas būtų įformintas įstatymais, įtvirtintas mūsų Konstitucijoje. Tuomet niekam nekiltų jokių klausimų. Tačiau dabar, kiek suprantu mūsų Konstituciją, mes gyvename parlamentinėje valstybėje. Tikroji valdžia turi būti parlamento rankose, tautos atstovų rankose, o ne prezidentės ir jos komandos.
Iki ko nusigyvenome? Ar laimėjome, ar pralaimėjome mes, Lietuvos gyventojai? Pažiūrėkime kokią turime situaciją?
FNTT vadovui Kęstučiui Jucevičiui gali būti pareikšti įtarimai dėl šešių nusikalstamų epizodų. Spauda rašo, kad jis galimai reikalavo iš buvusio advokato didelio kyšio mainais už tai, kad būtų nutrauktas ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu. Jeigu tai yra tiesa, tai mes turime generolą reketininką. Turime reketininką, kuris valstybės vardu reketuoja. Jeigu jis įkliuvo reketuojant, tai kas gali atmesti galimybę, kad jis nereketavo kitų verslininkų, politikų ar valdininkų. FNTT vadovas paskirtas prezidentės palaiminimu ir pritarimu. FNTT vadovas gali išsisukti nuo atsakomybės. Niekas į atliekamą tyrimą, mestus kaltinimus nereaguoja. Jis toliau dirba, kaip dirbo iki šiol. Jis toliau turi didelę įtaką, kurią gali panaudoti savo kailiui gelbėti.
VSD vadovas Gediminas Grina geriau nekalbėtų, nes, kai pradeda kalbėti, tai pradedi suprasti kokio lygio ir kompetencijos yra Lietuvos saugumiečiai. Kontržvalgyba sugriauta galutinai. Valstybės strateginiai objektai neapsaugoti. Neseniai generolas G. Grina aiškino visuomenei, kad VSD nėra atsakinga už strateginius objektus ir neprivalo žinoti, kas juose ar aplink juos vyksta. G. Grina teigė: „mes negalime žinoti visų sandorių vykstančių Lietuvoje. Kiekvienas žmogus savo namais pats turi rūpintis“. Sunku suprasti tokį saugumo generolo pasakymą. Šiaip tai kontržvalgybos viena iš pagrindinių paskirčių yra strateginių objektų kontržvalgybinis aptarnavimas. Kontržvalgyba nuolat aiškinasi operatyvinę situaciją strateginiame objekte ir aplink jį. Jos paskirtis laiku identifikuoti grėsmes ir jas neutralizuoti, neleisti susidaryti priešo veiklai palankioms sąlygoms. Taigi Lietuvos saugumiečiai privalėjo žinoti, kas vyksta strateginiame objekte oro uoste ir iš karto privalo įvertinti vykstančius procesus ir jeigu jie yra pavojingi, tai imtis priemonių šiems pavojams neutralizuoti, o ne moralizuoti Šiaulių vietinę valdžią ir aiškinti jiems, kad jie, kaip šeimininkai turi rūpintis strateginiu objektu. Kuo mažiau atsakomybės, tuo geriau VSD. „Mes už nieką neatsakome“, – toks galėtų būti VSD šūkis.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
