Supažindiname su Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos, Lietuvos dailės istorikų draugijos narių ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto darbuotojų išplatinta peticija „Už laisvą Lukiškių aikštę!“
Lietuvos Respublikos Prezidentei
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui
Lietuvos Respublikos Kultūros ministrei
Vilniaus miesto Merui
Už laisvą Lukiškių aikštę!
Lietuvai nereikia stabų – esame prieš skubotą isterišką paminklizmą. Mums reikia gyvybingų, iš tikro gyvenimo kylančių programų, mūsų valstybės kūrimo ir stiprinimo idėjų, kurios sutelktų Lietuvos visuomenę ir stiprintų viltį.
Atmename, kai tūkstantinės minios akivaizdoje tuometinėje Lenino aikštėje buvo demontuotas paminklas sovietinės imperijos stabui Leninui. Tuomet aikštės centre atsivėrė švari erdvė – tikras laisvės ženklas, kurį kiekvienas pripildėme savo gyvenimo turiniu ir tikėjimu Lietuva, bendro gėrio kūrimu. Švari erdvė iki dabar buvo išsaugota, joks naujas stabas joje nebuvo pastatytas.
Nūnai ne paminklų statymo metas, o naujų idėjų, kurios mus atnaujintų, laikas. Lietuvai, įžengusiai į valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejaus metus, labiausiai reikia vilties turinio, o ne sustabarėjusių konstruktų.
Taip, Vytis yra mūsų valstybės ženklas, mūsų herbo centras. Jis vainikuoja Simono Daukanto aikštėje Respublikos Prezidento rūmų fasadą, Vytis plazda mūsų vėliavoje, ženklina visus valstybės institucijų dokumentus. Bet pagrindinės paminklo bėdos yra bent dvi. Pirma, nevykusi idėja – kam Vytis mojuos kardu? Ar ne Genocido aukų muziejui? Antra, dėl žemokos meninės kokybės žirgas, deja, atrodo apgailėtinai. Pretenzijos į realizmą, bet anatomiškai žirgo skulptūra neįtikina, nežavi. Raitelio poza yra beveik neįmanoma derinyje su žirgo poza. Stilizuotas sprendimas šiek tiek gelbėtų, bet tik šiek tiek.
Vyčio negalima savintis, negalima jo profanuoti niekam, prisidengiant dirbtinai sulipdytų fondų, komitetų sprendimais. Vytis yra mūsų valstybės vizitinė kortelė, rodanti piliečių tapatybę Tėvynėje ir visame pasaulyje. Tai yra mūsų visų, o ne kokių nors atskirų grupuočių nuosavybė.
Prašome Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto vadovus išsaugoti Lukiškių aikštėje laisvės erdvę, palikti aikštę švarią ir jaukią žmonių susitikimams, buvimo kartu džiaugsmui kaip laisvės ir vilties erdvę dabarties ir ateities Lietuvai. Čia ne tik ir ne tiek meninės kokybės, profesionalumo klausimas. Tai jau gerokai daugiau – čia jau pažeidžiamos žmogaus, kiekvieno vilniečio, Lietuvos piliečio teisės, kai atskira grupuotė, fondas mėgina uzurpuoti širdžiai mielą laisvoje Lietuvoje tapusią Vilniaus teritoriją.
Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos, Lietuvos dailės istorikų draugijos nariai, Lietuvos kultūros tyrimų instituto darbuotojai:
prof. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė,
dr. Algė Andriulytė,
dr. Rasa Antanavičiūtė,
dr. Lina Balaišytė,
Jurga Barilaitė,
Aistė Bimbirytė-Mackevičienė,
dr. Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė,
dr. Rasa Butvilaitė,
dr. Solveiga Daugirdaitė,
Jurij Dobriakov,
dr. Linara Dovydaitytė,
Rokas Dovydėnas,
dr. Asta Giniūnienė,
dr. Liepa Griciūtė-Šverebienė,
dr. Erika Grigoravičienė,
doc. dr. Lolita Jablonskienė,
prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė
dr. Margarita Janušonienė,
Kristina Jokubavičienė,
dr. Auksė Kaladžinskaitė,
Virginijus Kinčinaitis,
dr. Ingrida Korsakaitė,
Laima Kreivytė,
Monika Krikštopaitytė,
dr. Laima Laučkaitė-Surgailienė,
dr. Viktoras Liutkus,
prof. dr. Elona Lubytė
dr. Jurgita Ludavičienė,
prof. dr. Giedrė Mickūnaitė,
Rita Mikučionytė,
doc. dr. Agnė Narušytė,
dr. Rūta Pileckaitė,
dr. Ieva Pleikienė,
dr. dr. Girėnas Povilionis
doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė,
dr. Tojana Račiūnaitė,
dr. Dalia Ramonienė,
dr. Eglė Rindzevičiūtė,
dr. Aurelija Rusteikienė,
dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė,
dr. Regimanta Stankevičienė,
dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė,
doc. dr. Vaida Ščiglienė,
dr. Jolanta Širkaitė
Dovilė Tumpytė,
dr. Skaidrė Urbonienė,
dr. Aušra Vasiliauskienė,
Aistė Paulina Virbickaitė,
doc. dr. Birutė Rūta Vitkauskienė,
dr. Danutė Zovienė.