Petras Maksimavičius. Tautinio ir socialinio solidarumo politika tampa Lenkijos raidos varomąja jėga

„Aušra“

Kodėl tiek daug lietuvių emigruoja iš Lietuvos? Ką padaryti, kad jie nenutrauktų ryšio su tėvyne, telktųsi lietuvių bendruomenėse, o geriausiai – kuo skubiau sugrįžtų? Tokie ir daug panašių klausimų ir diskusijų per pastarąjį dešimtmetį vyko Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos posėdžiuose, kuriuose ir man teko dalyvauti.

Pradžioje šie klausimai buvo keliami visų pirma PLB suvažiavimų metu. Keliolika metų stebint procesus lietuvių bendruomenėse ryškėjo vykstantys pokyčiai. PLB suvažiavimuose vis rečiau buvo matyti „senosios“ emigracijos atstovų veidus, o vis dažniau „jaunosios“ kartos atstovus. Žinoma, tai natūralus procesas, kartų kaita. Tačiau besikeičiant bendruomenių lyderiams, keitėsi ir diskusijų tematika. Bent man atrodė, kad mažėjo idealizmo, prisirišimo prie senų, dar tarpukario Lietuvoje suformuotų vertybių ir pasaulėžiūros, o daugėjo liberalių idėjų. Tai taip pat laikmečio bruožas.

Atsimenu, kad vienu metu pradėta karštai diskutuoti, ar PLB neturėtų kuo skubiau atsisakyti 1949 metais surašytos „Lietuvių chartijos“ kaip anachronizmo, kuris jauniems lietuviams trukdo būti šiuolaikiškiems, globaliems. Nesupratau tų diskusijų. Man jos buvo beprasmės. Taip kaip beprasmiai atrodytų ginčai, ar nereikėtų katalikams prie dabartinio gyvenimo iššūkių pritaikyti dešimties Dievo įsakymų. Tačiau naujosios emigracijos atstovų dalyvavimas PLB veikloje rodė ir rodo taip pat jų neabejingumą tam, kas vyksta Lietuvoje ir lietuvių bendruomenėse svetur. Tai džiugina.

Po kurio laiko emigracijos problemomis pradėjo rimčiau domėtis ir Lietuvos valstybės institucijos. Pradėtos kurti įvairios programos. Šį klausimą imta aptarinėti PLB ir Vyriausybės, PLB ir Seimo bendrose komisijose. Tačiau vis atrodė, kad abi pusės neranda arba nenori rasti bendro vardiklio. PLB siūlė ieškoti emigracijos priežasčių ir priemonių ją stabdyti, telkti užsienyje atsidūrusius ar nuo senovės gyvenančius lietuvius po PLB stogu, kita pusė labiau buvo linkusi skatinti naujų užsienio lietuvių draugijų, sąjungų, klubų, neformalių sambūrių kūrimąsi. Dažnai diskusijos baigdavosi ties išvada, kad emigracijos sustabdymas neįmanomas be Lietuvos ekonomikos augimo. Kad tai išsispręs savaime, kai Lietuva taps labiau pasiturinčia valstybe. Tai tiesa, tačiau ne iki galo.

Naujausi tyrimai rodo, kad emigracijos iš Lietuvos mastai pasiekė neregėtą lygį. Lyginant su kitomis ES šalimis, turint omenyje gyventojų skaičių, lietuviai pirmauja. Tarpukario Lietuvoje žmonės neką geriau gyveno nei dabartinėje, tačiau išvykstančiųjų skaičius, palyginti su dabartiniu, buvo perpus mažesnis. Be to, emigracijos pasekmes tada švelnino didelis vaikų gimstamumas.

Daug parašyta apie emigracijos pasekmes valstybei. Jos grėsmingos Tautos išlikimui, kalbos, kultūros išsaugojimui. Emigracija kelia grėsmę ir valstybės stabilumui. Pats paprasčiausias pavyzdys tas, kad mažėjant ypač jaunų, darbingų žmonių, gali sugriūti socialinės apsaugos sistema, kadangi nebeliks iš ko mokėti senatvės pensijų ir pan.

Visi tai lyg ir žino, ir kartais apie tai diskutuoja. Tačiau labai retai bandoma klausti: O kokios tos emigracijos priežastys? Ar tik vien ekonominės? O gal toks lietuvių charakterio bruožas ar bloga įstatyminė bazė? O gal ideologiniai nesutarimai, švietimo problemos? Nesijaučiu šios srities ekspertas, tačiau gyvenimas už Lietuvos ribų leidžia palyginti tuos procesus, kuriuos matai Lietuvoje ir savo gyvenamoje valstybėje.

Į kelias problemas, sakyčiau, esmines, kurios skatina emigraciją ir nusivylimą, dėmesį atkreipė Audrius Makauskas, rašydamas „Lietuvos žiniose“ (2014-11-29 d., „Kai nėra solidarumo“). Tiesa, jis tiesiogiai nerašė apie emigracijos problemą, bet apie tam tikrus nusistovėjusius procesus, kurie priverčia didelę visuomenės dalį jaustis nereikalingą savo valstybėje. Autorius pažymėjo: „Progresiniai pajamų mokesčio tarifai Vakaruose nustatyti todėl, kad jais išreiškiamas pats jų politinis pamatas – pilietinis solidarumas. Todėl tie, kuriems labiau pasisekė, prie valstybės, o kartu ir savo tautiečių gerovės daugiau prisideda. Tačiau Lietuvoje solidarumas – užmirštas dalykas.“ Tokią nuomonę ir anksčiau ne kartą tekdavo išgirsti PLB suvažiavimuose iš jaunų emigrantų lūpų. Jie jausdavo nuoskaudą, kad savo darbdavių buvo traktuojami kaip antros ar trečios kategorijos žmonės. O tą jausmą skatino ne tiek mažas atlyginimas, kiek požiūris į pavaldinį, jo pastangų ir darbo elementarus negerbimas. Kaip daugelis jų pabrėždavo, tada ir kildavo noras palikti šalį, kad įrodytum, jog svetur už kad ir sunkų, bet gerą darbą jie bus bent gerbiami kaip darbuotojai. Neseniai teko išgirsti, jog planuojama labiau kontroliuoti srautus emigrantų siunčiamos paramos Lietuvoje likusiems giminaičiams, dėl ko pastarieji galėtų prarasti socialines išmokas iš valstybės. Kitaip sakant, bus „baudžiami“ už tai, kad nenorėjo, nesugebėjo ar jau nepajėgė emigruoti.

Sutinku ir su kitu A. Makausko teiginiu, kad Lenkija prieš dešimtmetį bent iš dalies atliko namų darbus. Po ilgų ideologinių diskusijų, ginčų ir politinių kovų visuomenė pritarė „solidarios Lenkijos“ vizijai. Šiandien jau nieks nedrįsta kelti „liberalios Lenkijos“ idėjos, kuri gyvavo po 1989 m. santvarkos pakeitimo. Tada radikalūs žingsniai, pavyzdžiui, prof. L. Balcerovičiaus (L. Balcerowicz) reforma, buvo būtini, norint pertvarkyti valstybės ekonomiką. Visi sutiko kurį laiką kentėti nepriteklių, kartais primerkti akį matant kai kuriuos patologinius reiškinius, kuriuos gimdė „laukinis kapitalizmas“.

Tačiau prieš dešimtmetį padėtis pradėjo keistis. Atsirado daugiau solidarumo su labiausiai skurstančia visuomenės dalimi. Dėl ta kryptimi vykdomų reformų Lenkijoje žymiai didesnės nei Lietuvoje senatvės pensijos, didesni mokytojų atlyginimai, mokesčių lengvatos vaikus auginančioms šeimoms, mažesnis PVM mokestis maistui, labiau saugomos labiausiai pažeidžiamų darbuotojų teisės… Šalies biudžetas nesugriuvo.

Žinoma, ne visos problemos išspręstos, tačiau šios reformos sustiprino visuomenės pasitikėjimą sava valstybe ir jos „solidarumo“ politiką, patriotizmą. Todėl 2015 m. krašto apsaugai bus skirta 38,4 mlrd. zlotų (2,27 proc. BVP), o absoliuti visuomenės dauguma, nors vis dar gyvena nepasiturimai, dėl to neprieštarauja, jaučia pasididžiavimą. Šimtai milijonų investuojami į kryptingas švietimo programas, istorinės politikos formavimą, tautiškumo stiprinimą. Po dešimties metų aiškiai matyti, kad tai pasiteisino. Tautinio ir socialinio solidarumo jausmas tampa valstybės raidos varomąja jėga.

Tie, kas dalyvavo Sausio 13-osios įvykiuose Lietuvoje, vieningai sako, kad tada matė visai kitokią Lietuvą. Man atrodo, kad ji niekur neišnyko, nebent dalis jos emigravo į kitas šalis. Tačiau kiekvienais metais vis sunkiau ir sunkiau jai bus grįžti, todėl tie, kieno rankose sprendimai, turėtų paskubėti ir pakviesti lietuvius iš „globalios Lietuvos“ kurti visiems vienodai teisingą, taip pat silpnesniais savo piliečiais labiau besirūpinančią Lietuvą.

ausra.pl

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
8 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
na taip

senos kartos emigrantai buvo mūsų inteligantijos grietinėlė, o dabartinės kartos daugiausia paprasti bedarbiai, darbo jėga… todėl ir pažiūros tokios skirtingos.

beje

kodėl niekam nerūpi kur pradingo mūsų lietuvių išeivių atvežtas lobynas – aidai.us?
Kas jame tokio, kad išgąsdino KGB?
Kodėl jis tapo liadžiai nebeprieinamu?

o gal reikia įspėt JAV Lietyvių bendruomenę, kad jokių archyvų į Lietuvą nevežtų, ba pražus?

tegul Amerikoj atidaro visiems prieinamą portalą ir įkelia ten aidų ir kitus savo trūso archyvus, nes jie turi išliekamąją, neįkainojamąją vertę.

Pilietis

Aš negaliu suprasti,kodėl visos iki šio laiko buvusios vyriausybės nė nebandė spręsti šios skaudžiausios Valstybės problemos. kai jau eilinio piliečio akimis buvo matoma, valstybės vadovai , ir vienoki ir kitoki, jos lyg ir nematė, o buvo užsiėmę eilinių reikalų, arba partinių reikaliukų tvarkymu. Matyti, patyliukais džiaugėsi, kad gerėja bedarbystės rodiklis, kad emigrantai savo pinigais gelbsti iš skurdo savo artimuosius Lietuvoje, kad mažiau lieka Lietuvoje aktyvių žmonių, kurie trukdytų valdžiai ramiai valdyti ,nieko nedarant.

Autorius

atkreipė dėmesį į tai apie ką Lietuvoje vengiama šnekėti.Puslapiai užpildomi tiradomis kas vyksta svetur,bet esminiai dalykai,skausmingi, ko pasekoje vienaip ar kitamip prarandame lietuvius, stengiamasi neliesti-nepatogi tema.Be tautinės mokyklos be tautinio pamato nebus išugdytas patriotizmas apie kurį pradedama šnekėti kaip apie kokius lipdukus kai atsiranda valstybei grėsmė ir iškyla šalies gynybos klausimas.Be tautinės mokyklos patriotizmas negali būti išugdytas,be pamato pastatas nestovi.

ekspertai.eu

Pagal skaitytojų komentarus:
Mūsų prezidentė aiškina Lietuvoje reziduojantiems ambasadoriams apie puikią Lietuvos ekonominę padėtį, kai uždarbis 230eurų,pensija 200 eurų.Tik 10 proc.gyvena oriai,nutylint, kad Lietuva praskolinta ir toliau praskolinėjama…bet kas pasakys,kad visi bailiai srebia iš biudžeto ir tyli.

Taigi Europai ne pasitempti reikia, bet išsijuosus dirbti, kad pavytų Lietuvą! Ypač, kai prezidentūron šeimininkė susigrąžino Ulbinaitę.

Vagys valdžiažmogiai savo prigrobtiems turtams apsaugoti pasikviečia nato!!!

Lenkai

skaitlingesne tauta ir nera taip ,,nukraujavusi”,bet ten viskas vyko pagal toki panasu scenariju kaip pas mus,tarsi kazkieno benrai parasyta.Su liustracija buvo ta pati pasaka.Verta paklausyti ka kalba dabartiniai ju disidentai.

gudi giria

Kol nebus laisva ziniasklaida,tol nieko nebus,del ko blogis pirmoje eileje okupuoja ziniasklaida ir visu pirma sviete turi buti laisvi Tautos rinkimai saves atstovavimui,kuriu sviete nera.Jeigu bus rinkimai su daline tiesa grisim,ten ,kur buvom,o tai reiske bus dar blogiau.Reiske reike siekti tiesos laisvuose rinkimuose ir ,tik tiesos,be kompromisines vienminciu tiesos,kitaip klamposime amzinose aimanu kapinese.Tauta gali gyvuoti,tik grazinant Tautai zeme,kas nori ja dirbti ir uzsidirbti.Reike keisti santvarka,is nakties I diena,o liberalai,tai samoningi zulikai,tai yra nusikalteliu atidirbta metodika.

deja, deja, tiek

JAV LB tiek Pasaulio liet.bendr. vadovauja labai menko intelektualinio potencialo asmenys. JAV LB pirmininkauja Sigita- Taurages vaiku darzelio auklyte… Ja prastume patys dipukai – patogu valdyti- senieji niekaip negali atsisakyti valdymo. Archyvai issiusti i Iseivijos instituta smilkstatose dezese, kuriose issiusta pries desimtmeti…O JAV archyvus tvarko megejai, tik gaunantys pinigelius uz ta darbeli, kurio ir nemoka padaryti. Daug pragerta. Ir tai dare paciu dipuku paskirti vadovai. Mirus Lukienei, bibliotekininkei, pasisovusiai tvarkyti archyvus, betvarke tesis toliau. Is esmes archyvai turi plaukti i Lietuva ir jiems sutvarkyti turetu buti paskirti ne „zemgrobiu” Lietuvoje vadinamas E.Aleksandravicius, bet tie, kurie neturi tikslo nusiplagijuoti ar pan.

8
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top