Daugeliui žmonių Velykų šventė yra paslaptinga ne tik savo esme, bet ir formaliąja puse. Juk retas tikintysis iškart galėtų pasakyti, kada bus Velykos kitais metais, nors Kalėdų ar Vėlinių datas beveik visi žino.
Krikščionių Velykas simbolizuoja Senojo Testamento Pascha – išėjimas iš Egipto vergijos į naują gyvenimą. Naujojo Testamento Velykos irgi yra išlaisvinimas iš vergijos – iš nuodėmės vergijos – ir kartu naujosios Dievo tautos gimimas. Dėl tokio ryšio su Senojo Testamento Velykomis, krikščionių Velykų data kasmet nustatoma ne pagal įprastą Saulės kalendorių, bet pagal Saulės ir Mėnulio kalendorius. Todėl, atsižvelgiant į Mėnulio fazių kaitą, Velykos kasmet būna skirtingu laiku: tarp kovo 22 d. ir balandžio 26 d.
Nikėjos Susirinkime (325 m.) Rytų ir Vakarų Bažnyčios susitarė, kad Velykos bus švenčiamos sekmadienį, po pavasario lygiadienio esant pirmai Mėnulio pilnačiai. Vieninga krikščionių Velykų data buvo iki 1582 m. kalendoriaus reformos, įvestos popiežiaus Grigaliaus XIII nurodymu. Nuo tada Katalikų Bažnyčia pradėjo vadovautis naujuoju kalendoriumi, o kai kurios stačiatikių Bažnyčios ligi šiol liturgijoje vartoja Julijaus kalendorių, todėl jų šventės būna skirtingu laiku.
Velykų įžanga prasideda Didžiuoju Ketvirtadieniu, kai mokiniai kartu su Jėzumi dalyvavo Paskutinėje Vakarienėje, kurios metu Jis davė tikro tarnavimo pavyzdį net iki kojų plovimo, paliko savo svarbiausią įsakymą – mylėti savo artimą taip, kaip Jis žmones mylėjo, ir pagaliau juos pamaitino savuoju Kūnu ir Krauju, kad įgytų dieviškąją, tai yra, amžintąją gyvybę.
O pati Velykų iškilmė prasideda Velyknakčiu, kurios liturgijoje Bažnyčia apžvelgia pasaulio sukūrimą ir švenčia įkrikščioninimo sakramentus: Krikštą, Sutvirtinimą ir Eucharistiją. Tai yra liturginių metų viršūnė, kai kiekvienas tikintysis drauge su Kristumi atnaujina perėjimą pas Tėvą ir sutinka Jėzaus pasirodymą po Prisikėlimo.
Tuo tarpu Velykų ryto (sekmadienio) Mišios dar iškilmingesnės, jos kupinos džiaugsmo ir padėkos Dievui už stebuklą, kurį Jis padarė prikeldamas savo Sūnų iš numirusių ir tuo atverdamas mums vartus į amžintąjį gyvenimą. Kaip liudija Evangelija pagal Joną, Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 19–23).
Šis įvykis pagaliau apvertė visą mokinių pasaulėvaizdį: jie išvydo ir išgirdo tai, ko visai nesitikėjo. Kristaus Prisikėlimo įvykis buvo toks reikšmingas ir džiaugsmingas, kad tam Prisikėlimo džiaugsmui išreikšti Bažnyčiai nepakako vienos dienos: buvo švenčiama penkiasdešimt dienų – nuo Velykų iki Sekminių. Ligi šių dienų per septynias savaites kasdien Mišiose skaitomi Apaštalų darbai ir Evangelija pagal Joną primena visa, ką Viešpats savo mirtimi ir prisikėlimu dovanojo žmonijai.
Kartu su besidžiaugiančiais Kristaus prisikėlimu visada buvo skeptikų, kurie tikėjo Kristaus buvimu, bet netikėjo Jo prisikėlimu. Apaštalas Paulius tokiems netikėliams rašė: Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse (1 Kor 15, 17).
Pasirodo, kad Kristus laisvanoriška mirtimi išpirko lemtingą žmonių nuodėmę – laisvą nusigręžimą nuo Dievo, bet jų dar neprikėlė naujam gyvenimui. Nes galimybė žmonijos dvasiniam atgimimui buvo suteikta trim stadijomis: Kristaus mirtimi, Jo prisikėlimu ir Dvasios atsiuntimu. Didįjį penktadienį Dieviškasis Grūdas apmirė, Velykų rytą IŠDYGO, o Sekminėse jau davė derlių, kuriuo žmonija dvasiškai gali maitintis kreipdamasi į Atpirkėją, kuris visus guodžia jau du tūkstančius metų: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas (Jn 11, 25).
Šią žmonijos atgimimo galimybę primena kiekvienas sekmadienis, kuris krikščionims yra Velykų aidas, todėl šv. Atanazas Velykas vadina „Didžiuoju sekmadieniu“. Ypač Rytų Bažnyčių tradicijoje sekmadienis švenčiamas kaip Prisikėlimo diena.
Gyvo tikėjimo krikščionims kiekvienas sekmadienis turi Prisikėlimo ir atsinaujinimo dvasią, nes Septintoji savaitės diena yra trigubai palaiminta Dievo: Tėvo Sutvėrėjo, Sūnaus Atpirkėjo ir Dvasios Gaivintojos.
Pilaitės Piligrimas