Pokaryje su Lietuvos partizanais buvo kovojama įvairiais būdais.
Bet buvo išskirtinė grupė žmonių, smurtavusių prieš gyventojus. Tie vadinamieji žmonės buvo stribai – vietiniai okupanto kolaborantai, plėšę ir žudę brolius lietuvius.
Apie jų veiklą okupuotoje Lietuvoje rašoma A.Kašėtos, B.Ulevičiaus, N.Gaškaitės ir D.Kuodytės knygoje „Lietuvos partizanai“:
„Vos atvykęs į Lietuvą, 1944 07 27 LSSR Vidaus reikalų komisaras J.Bartašiūnas Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose įkūrė naikintojų batalionus po 150 asmenų. Šių batalionų viršininku paskirtas papulkininkis I.Eismont – Glazunov. Apskrityse kuriamų naikintojų būrių viršininkais tapo NKVD viršininkai, pavaduotojais – KP(b) apskričių komitetų darbuotojai.
[…].
Tarnavimas naikintojų batalionuose suteikė galimybių plėšikauti, naudotis svetimu turtu, tenkinti sadistinius polinkius ir pajusti valdžios galybę. Net pagarsėjęs NKVD budelis majoras A.Sokolov teigė, kad iš aštuoniolikos jo žinioje buvusių stribų mažiausiai dvylika yra vagys. Jie „vogė, kas po ranka pakliūva, pasirinkdami vertingiausius daiktus – laikrodžius, aukso žiedus, auskarus, gerus rūbus.“ Atėję į ūkininkų sodybą ieškoti partizanų, jie pirmiausiai iškraustydavo stalčius ir kraitines skrynias, kur buvo laikomi vertingiausi daiktai. Kadangi eiliniai stribai iki 1946 09 25 negavo atlyginimų, valdžia pro pirštus žiūrėjo į stribų plėšikavimą. Didžiausias stribų grobis buvo ištremtųjų ir suimtųjų konfiskuotų ūkių turtas, kurį jie tuojau pat išsidalindavo. Todėl ne vieną ūkininką ištrėmė į Sibirą vien dėl to, kad vietiniam stribui patiko jo gyvuliai, daiktai ar sodyba.
Tačiau plėšikavimai buvo niekis, palyginti su stribų sadizmu. Dažniausiai apsvaigę nuo alkoholio ir turėdami ginklą, jie galėjo nušauti, suimti, mušti, kankinti, tyčiotis ar ištremti. Pavyzdžiui, Pandėlyje stribas, mėgindamas savo taiklumą, nusitaikė į lauku einančią mergaitę ir ją nušovė. Apie Grinkiškio stribų vado Rapolo žiaurumą sklido legendos. Tokį Rapolą turėjo vos ne kiekvienas valsčius“.
Apie stribus Lietuvoje VIKIPEDIJOS žodyne rašo:
„Lietuvoje naikintojų batalionai buvo vadinami stribai, skrebai, šie pavadinimai kilę iš iškraipyto rusiško pavadinimo истребители (istrebiteli) ‚naikintojai‘.
1941 m. birželį Lietuvoje susidarė ginkluoti komunistų aktyvo, komjaunuolių būriai, tačiau jie kūrėsi ir veikė chaotiškai, naikintojų batalionai suformuoti nebuvo.
Naikintojų būriai Lietuvoje sukurti tik 1944 m. liepos 24 d. LKP(b) CK nutarimu. Tai buvo vietiniai tarybinių okupantų kolaborantai. jie buvo atleidžiami nuo karinės tarnybos. 1945 m. šių būrių nariai buvo oficialiai pavadinti liaudies gynėjais. Jie buvo organizuojami apskričių centruose ir valsčiuose. Stribai dalyvaudavo NKVD operacijose prieš Lietuvos partizanus ir būdavo jų vedliai. Ypač aktyviai jie talkino okupantams suimant ir tremiant žmones į Sibirą.
Daugelis stribų buvo prasigėrę, degradavę sovietinių okupantų talkininkai. Iš pradžių tarybų valdžia algų stribams nemokėjo, todėl jie nebaudžiami plėšikavo“.
Iš asmeninės patirties:
Gerai prisimenu stribus – sovietų valdžios kolaborantus, kurie pokaryje terorizavo Lietuvos gyventojus. Mūsų sodyboje stribai surengė aštuonias kratas, ir kiekvieną kartą ką nors pavogdavo. Gerai atsimenu 1951 m. rudenio naktį, kai stribai bandė laužtis į kaimynų namus, kuriuose gyveno sulinkusi senutė ir jos 12 metų giminaitė moksleivė. Bijodamos smurto, abi gyventojos ištrūko iš namų ir pasileido bėgti per laukus. Stribai paleido šviečiamąsias raketas ir atidengė ugnį. Senutei pavyko išbėgti, o moksleivei kulka pataikė į pakaušį. Kai kitą dieną mokiniai pranešė mokytojai, kad Genę Klimaitę nušovė „liaudies gynėjai“, mokytoja pasipiktino tokiu „šmeižtu“…
Į stribų gretas daugiausiai stojo tingūs gyventojai ir kolonistai (ypač Rytų Lietuvoje), kuriais sovietų valdžia labai pasitikėjo.
Draugo D.Pancerovo viešas pasisakymas apie mus, sovietmečio disidentus, susirūpinusius Garliavos mergaitės likimu, yra tipiška sovietinių tradicijų tąsa.
Jeigu Lietuvoje būtų padori valdžia, ji netoleruotų laisvės kovotojos Nijolės Sadūnaitės lyginimo su stribais.
Šis skandalingas ekscesas komjaunimo laikraštyje yra akivaizdus ženklas, kad Lietuva yra klano įkaitė, todėl krikščioniškos orientacijos Lietuvos piliečiai turėtų burtis į gyvybiškai svarbią kovą su sovietines tradicijas tęsiančios valdžios režimu.
Petras Plumpa
dukart politinis kalinys