Emilija
Pagal Civilinį kodeksą asmuo visišką civilinį veiksnumą įgyja sulaukęs pilnametystės, t.y. aštuoniolikos metų, o tai reiškia, kad tada jis jau gali savo veikomis įgyti teises bei prisiimti pareigas. Neveiksniu gali būti pripažintas asmuo, kuris dėl psichikos ligos ar silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.
Sulaukęs pilnametystės pilietis įgyja ir visas politines teises. Pagal Konstituciją viena iš svarbiausių piliečio – valstybės, kuri dar vadinama politine bendrija, nario, politinių teisių yra teisė dalyvauti valdant savo šalį tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus atstovus. Tikriausiai ne veltui Konstitucijoje pirmoje vietoje įtvirtinta teisė valdyti savo šalį tiesiogiai, nes demokratija reiškia žmonių valdžią ir yra valdymo forma, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti valstybės valdyme, priimti sprendimus. Būtent tuo ji skiriasi nuo diktatūrinės valdymo formos, kurioje tokia teisė priklauso vienam asmeniui, vienai klasei ar tam tikrai grupei. Juk Lietuvos Konstitucijos 1 straipsnyje deklaruojama, kad Lietuva yra demokratinė valstybė.
Šiemet pavasarį minėjome 23-ąsias Nepriklausomybės metines. Amžius, jau gerokai perkopęs pilnametystę. Bet ir praėjus tiek metų piliečiai vis dar yra politiškai neveiksnūs, t.y. negalintys priimti sprendimų, išskyrus tais klausimais, kuriuos jų išrinkti atstovai – globėjai ar rūpintojai jiems leidžia. Bet dėl to, kad demokratinėje valstybėje tiek metų augę ir gyvenę piliečiai vis dar yra politiškai neveiksnūs, galbūt jų kaltinti labai nereikėtų. Pradžioje, kai buvo priimama Konstitucija, piliečiai dar buvo politiškai ir pilietiškai nesubrendę, o vėliau jų veiksnumą jau ribojo įstatymas, nustatęs tokią referendumo parašų kvotą, kad per 20 metų nė vienai piliečių grupei, panorusiai būti politiškai veiksniai ir, kaip Konstitucijos 9 straipsnyje nurodyta, spręsti svarbiausius valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus, nepavyko šį parašų barjerą įveikti.
O ir tie globėjai bei rūpintojai vis sako, kad jie yra daug protingesni už Tautą, nepaisant to, kad kai kurie iš jų baigę tik vidurines mokyklas, nors gali būti ir nebaigę, arba mokėsi aukštosiose mokyklose, rengiančiose aktorius, muzikus, režisierius, sporto trenerius ir pan. Tai yra į Seimą išrinkti atstovai nelabai kuo ir skiriasi nuo likusios visuomenės dalies. Pagal protinius sugebėjimus išrinkti atstovai gali net nusileisti Tautai. Dažnai paprastas, žemę dirbantis kaimietis mąsto daug protingiau, racionaliau nei Seime sėdintis išrinktas atstovas. Nors, tikriausiai, Seimas yra stebuklinga vieta – į ją patekę neišsilavinę arba turintys profesijas, visiškai nesusijusias su įstatymų leidyba, žmonės, staiga automatiškai tampa ir protingi, ir viską žinantys bei suprantantys, ir gali įstatymus leisti, nors neturi net elementarių teisės pagrindų.
Kodėl visi išrinkti atstovai ir jų politinės organizacijos nori piliečius įtikinti, kad Tauta yra kvaila, galima suprasti – jie nenori prarasti valdžios, nenori, kad jų globojamieji taptų savarankiški ir iš jų atimtų neribotą valdžią bei galiausiai pradėtų juos kontroliuoti. Todėl tik ant rankos pirštų galima suskaičiuoti partijas, kurios parėmė P.Šliužo inicijuojamą referendumą. O dar mažiau partijų, kurios aktyviai įsijungė į parašų rinkimą.
Iš visų partijų labiausiai tikros demokratijos bijo ir nenori Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partija. Tai parodė Seime spalio 1 d. įvykęs balsavimas dėl referendumo, kuriame Tautos sprendimui būtų pateiktas klausimas dėl referendumui inicijuoti reikalaujamo piliečių parašų skaičiaus sumažinimo iki 100 tūkst. – šios partijos nariai savo balsavimu nepritarė tokiam referendumui. Tai parodė ir šios partijos prezidiumo siūlymas visiems partijos nariams nepalaikyti referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams ir nedalyvauti referendumo organizavimo grupėse.
Bet ne vien tik partijos menkina Tautos protinius sugebėjimus, tačiau ir kai kurie visuomenės veikėjai ar atskiri piliečiai. „Tauta absoliučiai nemokšiška, nes tamsi ir savanaudiška“, – rašo N.Oželytė savo veidaknygėje. Todėl ji valdžią vykdo per savo atstovus. Kitaip tariant, Lietuvos piliečiai yra arba vaikų protinio lygio, arba silpnapročiai, t.y. neveiksnūs, todėl jiems reikalingas atstovavimas – globėjai arba rūpintojai. Bet jeigu taip, kyla klausimas: ar rinkimai, kuriuose dalyvauja tokia silpnaprotė Tauta, yra galiojantys ir išrinkti atstovai yra teisėti? Juk pagal įstatymą neveiksniems piliečiams neleidžiama balsuoti rinkimuose.
Didžioji pagyvenusių žmonių gyvenimo dalis praleista totalitarinėje valstybėje, kurioje už juos mąstė, už juos sprendė ir jais rūpinosi komunistų partija. Todėl galima suprasti, kai jie nesupranta, kad demokratija ir yra tam, kad piliečiai dalyvautų valstybės valdyme, referendumuose priimdami sprendimus vienais ar kitais valstybei ar administraciniam teritoriniam vienetui svarbiais klausimais. Priešingu atveju – kam reikalinga demokratija? Kad būtų galima balsuoti rinkimuose? Bet rinkimai yra ir visose diktatūrinėse valstybėse – balsuok, kiek tik nori. Autokratinės valstybės net skatina rinkėjus balsuoti – diktatoriui paprastai svarbu, kad kuo daugiau žmonių balsuotų ir taip jo valdžia būtų legitimesnė.
Gal kiek labiau stebina jauni, išsilavinę piliečiai, kurie augo nesovietinėje Lietuvoje. Bet ir juos galima suprasti, kodėl jie nenori būti politiškai veiksnūs. Juk tiek metų kartotas melas – demokratija yra rinkimai – jau yra tapęs tiesa. Pabalsuok vieną kartą per 4–5 metus ir būk ramus: viskuo pasirūpins ir nuspręs išrinktas atstovas. Todėl kitoks gyvenimas, be globėjų, rūpintojų ar turto administratorių, sunkiai įsivaizduojamas.
Dėl visų šių išdėstytų priežasčių dabar parašus referendumui renkantys aktyvūs piliečiai ir susiduria su griežtai prieš referendumą pasisakančiais žmonėmis, pasitaiko net ir tokių, kurie tyčiojasi iš parašų rinkėjų ir referendumo, kaip demokratijos instrumento, idėjos. Į nesąmoningus piliečius galima būtų žiūrėti pritaikant perfrazuotą posakį: ką tu iš neveiksnaus paimsi? O tiems, kurie sąmoningai kenkia ir trukdo politiškai veiksniems piliečiams įgyvendinti savo politines teises, yra teisinė atsakomybė.
Baigdama siūlau pažiūrėti, kaip tiesioginė demokratija veikia Šveicarijoje, kad įsivaizduotume ką reiškia politiškai veiksnūs piliečiai ir kokia yra tiesioginės demokratijos nauda.
Šveicarijoje gyvena apie 8 mln. gyventojų. Konstitucinių klausimų referendumų inicijavimui reikia surinkti 100 tūkst. rinkėjų parašų, parašų rinkimo terminas yra 18 mėnesių. Šveicarijoje įvyksta keletas referendumų per metus – tikrai ne kiekvieną mėnesį, kaip Vytautas Landsbergis savo paskleistuose referendūmuose pasakoja.
Panagrinėkime kelis referendumų pavyzdžius – galbūt čia ir slypi atsakymas, kodėl Šveicarija yra turtinga valstybė, kurioje vidutinis darbo užmokestis daugiau kaip 4000 dolerių.
Šiais metais vienas Šveicarijos kantonas balsavo referendume dėl žiemos Olimpiados surengimo 2022 metais. Maždaug trečdalis kantono rinkėjų pasisakė prieš, nes mano, kad toks renginys yra brangus ir prasmės neturintis malonumas. Toks referendumas Šveicarijoje yra ne pirmas. 2002 m. Berno kantono gyventojai taip pat pasisakė prieš Olimpiadą, kuri turėjo vykti 2010 m.
Šiais metais Šveicarijos piliečiai pritarė iniciatyvai, kurios šūkis buvo „Prieš sukčiavimą, godumą ir neuždirbtas pajamas“, t.y. referendume nusprendė, kad kompanijų vadovų atlyginimai ir premijos turi būti apriboti.
Atliktas Šveicarijos 25 kantonų tyrimas, kuriame buvo analizuojamos vyriausybių išlaidos per 100 metų laikotarpį, parodė, kad kantonuose, kuriuose egzistuoja teisė rengti referendumus finansų klausimais ir kurie vyksta automatiškai kiekvieną kartą, kai vyriausybė viršija biudžetą, išlaidos yra maždaug 12 procentų mažesnės. Tyrimas nustatė ir tokią tendenciją: kuo mažiau reikia surinkti parašų referendumui ir dėl to yra lengviau užkirsti kelią vyriausybės projekto įsigaliojimui, tuo yra mažesnės kantono išlaidos. O pats tokio referendumo egzistavimas yra prevencinė priemonė, trukdanti politikams švaistyti pinigus – politikai tiesiog žino, kad jų sprendimą rinkėjai gali lengvai pakeisti.
Dažnai girdimas argumentas, kad referendumai brangiai kainuoja. Prancūzijos vidaus reikalų ministro pavaduotojas, ekonomikos profesorius I.Blo į klausimą, ar Šveicarijai ne per brangiai kainuoja jos meilė demokratijai, atsakė, kad referendumų kaina yra minimali lyginant su nauda, kurią referendumai duoda visuomenės finansų valdymo srityje. Jis teigė, kad valstybėms, kuriose yra įvestas tiesioginės demokratijos instrumentas, būdingas didelis ekonomikos augimas, bei pateikė JAV Vakarų ir Rytų pakrančių skirtingo vystymosi pavyzdį.
Neseniai internete pasklido informacija, kad Šveicarijoje įvyks referendumas dėl valstybės pajamų paskirstymo, t.y. kiekvienas suaugęs šveicaras galės turėti teisę į „pagrindines pajamas“, kurios yra 2800 dolerių per mėnesį. Žiniasklaida šveicarų referendumą pavadino žodžiu, kuriuo Lietuvoje kaip baubu gąsdinama daug metų, t.y. referendumu už komunizmą.
Bėgant metams, žmonės politiškai bręsta, išauga iš vaikų amžiaus, įgyja patirties, įgauna proto, kuris reikalingas veiksniam žmogui, ir jiems jau senelių ar net jaunuolių sekamos pasakos apie baisius „referendumus“ ir kitus baubus atrodo visai ne baisios, bet net juokingos. Jomis gąsdinti galima nebent tik vaikus ar suaugusius, kurių protinis išsivystymas, kaip vaikų.
Lietuvos demokratija jau seniai yra pilnametė ir dauguma piliečių išaugę iš pasakų amžiaus. Ar nemanote, kad per ilgai buvome politiškai neveiksnūs, kad per ilgai valstybę ir jos turtą valdyti bei tvarkyti buvome patikėję išrinktiems atstovams – globėjams, rūpintojams ar turto administratoriams, kurie turtą taip patvarkė ir pasirūpino jį išparduoti, neretai pusvelčiui, kad iš tų sandorių nepajutome jokios naudos, o ir turto sąlyginai nebedaug jau turime. Todėl gal jau laikas, kaip šveicarams, tapti politiškai veiksniems ir pradėti tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme bei rūpintis mūsų valstybės turtu. O kad galėtume įgyvendinti savo politinę teisę – priimti sprendimus valstybei ir visuomenei svarbiais klausimais, tereikia labai nedaug – savo parašu prisidėti prie to, kad referendumas įvyktų. Kokį sprendimą referendume priimsime, tai yra kiekvieno referendume balsuojančio valia bei pasirinkimas. Referendume svarbu dalyvauti. Tai yra kiekvieno save gerbiančio, politiškai veiksnaus piliečio pareiga ir garbė.