Pelenų trečiadienį įžengėme į Gavėnią – keturiasdešimties dienų kelionę į Prisikėlimą. Kaip Jėzus kad išėjo į dykumą, taip ir mes ryžkimės patirti savąją dykumą – pabūti vieni, išgyventi tuštumą, sausrą, tylą, kad toli nuo pasaulio tuštybės patirtume Jo pilnatvę ir atkurtume bendrystę su Dievu ir Jo žmonėmis.
Kviečiame savo skaitytojus jungtis maldoje už Lietuvą Tiesoje: tegul įsikūnijusi Meilė augina mūsų tikėjimą ir meilę, kad neprarastume drąsos ir vilties net ir piktojo išpuolių akivaizdoje.
Raniero Cantalamessa OFM CAP. Kodėl Jėzus išėjo į dykumą
Kiekvienais metais gavėnia prasideda pasakojimu apie tai, kaip Jėzus keturiasdešimčiai dienų išeina į dykumą. Šioje įvadinėje meditacijoje pamėginsime suprasti, ką Jėzus darė tuo metu ir kokias temas aptaria ši Evangelijos ištrauka, kad galėtume pritaikyti tai savo gyvenimui.
„Dvasia nuvedė Jėzų į dykumą“
Pirmoji tema kalba apie dykumą. Jėzus ką tik gavo mesijinį patepimą Jordano upėje nešti Gerąją naujieną vargdieniams, gydyti sužeistas širdis ir skelbti Dievo karalystę (Lk 4, 18). Tačiau Jis neskuba daryti nė vieno iš šių dalykų. Priešingai, paklusdamas Šventosios Dvasios įkvėpimui, Jis eina į dykumą, kur pasilieka 40 dienų. Kalbama apie Judo dykumą, kuri driekiasi nuo Jeruzalės sienų iki Jericho Jordano slėnyje. Tradicija identifikuoja tą vietą kaip Karantino kalną su vaizdu į Jordano slėnį.
Istorijoje būta vyrų ir moterų grupių, kurie pasirinko imituoti Jėzų ir pasitraukė į dykumą. Rytuose, pradedant šventuoju Antanu abatu, jie išeidavo į Egipto ir Palestinos dykumas. Vakaruose, kur nebuvo smėlio dykumų, atsiskyrėliai pasitraukdavo į atokius kalnus ir slėnius. Tačiau kvietimas sekti Jėzų į dykumą nėra skirtas vien vienuoliams ir atsiskyrėliams. Savitu būdu jis skirtas mums visiems. Vienuoliai ir atsiskyrėliai pasirinko dykumos erdvę, o mes galime pasirinkti bent jau dykumos laiką.
Gavėnia yra gera galimybė kiekvienam gyventi dykumos laiką neapleidžiant savo kasdienių veiklų. Šventasis Augustinas pasakė šį garsų kreipimąsi: „Iš naujo įeikite į savo širdį! Kur norite eiti, toli nuo savęs? Grįžkite iš savo klajojimų, kurie išvedė jus iš kelio; grįžkite pas Viešpatį. Jis yra greitas. Pirmiausia grįžkite į savo širdį, jūs, kurie tapote patys sau svetimi, nes bastotės išorėje: nepažįstate savęs, o siekiate to, kuris jus sukūrė! Grįžkite, grįžkite į savo širdį, atskirkite save nuo savo kūno… Įeikite į savo širdį: ten įsižiūrėkite į tą, kurį laikote Dievu, nes Dievo atvaizdas yra ten, Kristus gyvena žmogaus viduje.“
Grįžkite į savo širdį! Bet ką reiškia žodis „širdis“, kurį taip dažnai girdime Biblijoje ir žmonių kalboje? Už žmogiškosios fiziologijos ribų, kur širdis yra tik gyvybiškai svarbus organas, širdis yra pati giliausia metafizinė asmens erdvė, vidinė jo būtybė, kur kiekvienas išgyvena savo buvimą asmeniu, ten, kur jis maitinasi bendraudamas su Dievu, iš kurio yra kilęs ir kuriame suranda savo tikslą, su kitais žmonėmis ir visa kūrinija. Kalbant paprastai, širdis taip pat ženklina esminę realybės dalį. „Eiti iki problemos širdies“ reiškia pasiekti svarbiausią jos dalį, nuo kurios priklauso visi kiti problemos elementai.
Taip širdis reiškia dvasinę vietą, kur kiekvienas gali kontempliuoti asmenį, tiesą apie save be vualių ir likimo ties išore. Kiekvienas žmogus yra teisiamas pagal savo širdį, ką jis nešioja joje. Širdis yra asmens gerumo ir nedorybės šaltinis. Pažinoti žmogaus širdį reiškia įsiskverbti į intymią jo asmenybės šventovę, pagal kurią žinome, koks tas žmogus iš tiesų yra ir ko jis vertas.
Grįžti į širdį reiškia grįžti prie to, kas asmeniškiausia. Deja, vidujybės vertybė išgyvena krizę. Kai kurios šios krizės priežastys yra senos ir būdingos mūsų prigimčiai. Mūsų „sudėtis“, buvimas sudarytiems iš kūno ir dvasios, kreipia mus į paviršių, į tai, kas matoma. Kaip ir visata po didžiojo sprogimo, mes taip pat esame plėtimosi ir judėjimo tolyn nuo centro fazėje. Nuolat išeiname pro tas penkerias duris ar langus, kurie yra mūsų pojūčiai.
Šventoji Teresė Avilietė parašė veikalą pavadinimu „Vidinė pilis“, kuris, be abejonės, yra vienas brandžiausių krikščionių doktrinos apie vidinį gyvenimą vaisių. Deja, šiandien matome, kad yra ir „išorinė pilis“, kurioje galime būti užrakinti. Užrakinti iš išorės, negalintys grįžti namo. Išorės kaliniai! Kaip daug iš mūsų turi padaryti kartų pastebėjimą, kurį padarė Augustinas apie savo gyvenimą iki atsivertimo: „Vėlai pamilau tave, groži, toks senovinis ir toks naujas, vėlai pamilau tave! Ir štai, tu buvai viduje, o aš lauke ir ten tavęs ieškojau ir sudarkytas broviausi į tas grožybes, kurias sukūrei. Tu buvai su manimi, o aš su tavimi nebuvau. Toli nuo tavęs mane laikė tai, ko, jei nebūtų tavyje, [visai] nebūtų.“
Tai, ką darome išorėje, yra neapsaugota nuo labiausiai neišvengiamo veidmainystės pavojaus. Kitų žmonių išvaizda turi galią atitraukti mūsų ketinimus, kaip magnetiniai laukai pritraukia bangas. Mūsų veiksmai praranda savo autentiškumą ir atlyginimą. Išvaizda dominuoja prieš buvimą. Dėl šios priežasties Jėzus kviečia pasninkauti ir duoti išmaldą slapta bei melstis Tėvui, kuris regi „slaptoje“ (plg. Mt 6, 1–4).
Susitelkimas į vidų yra kelias į autentišką gyvenimą. Šiandien taip daug kalbama apie autentiškumą, jis yra sėkmės ar jos trūkumo gyvenime kriterijumi. Tačiau ką reiškia autentiškumas krikščioniui? Kada žmogus yra iš tikrųjų savimi? Tiktai tada, kai jis pažįsta Dievą ir jo planą. „Yra tiek daug šnekos, – rašo filosofas Kierkegaardas, – apie iššvaistytą gyvenimą. Tačiau iššvaistytas gyvenimas yra tiktai tokio žmogaus, kuris niekada nesuprato, kad Dievas egzistuoja ir kad jis su visu tuo, kas yra, stovi priešais Dievą“.
Asmenys, pasišventę tarnauti Dievui, yra tie, kurie pirmiausia jaučia poreikį grįžti į savo vidų. Kreipimesi į kontempliatyvaus vienuolinio Ordino vyresniuosius, popiežius Paulius VI sakė:
„Šiandien esame pasaulyje, kuris atrodo serga karštine, įsismelkiančia net į šventoves ir vienumą. Triukšmas ir erzelynė, atrodo, užgrobė beveik viską. Žmonės nebepajėgia „susirinkti“ savęs. Jie yra tūkstančio išsiblaškymų aukos, jie nuolat išbarsto savo energiją po skirtingas šiuolaikinės kultūros formas. Laikraščiai, žurnalai, knygos įsiveržė į mūsų namų ir širdžių privatumą. Vis sunkiau rasti galimybę rekolekcijoms, kuriose siela būtų užimta vien Dievu.“
Tačiau pabandykime pažiūrėti, ką konkrečiai galime daryti, kaip iš naujo atrasti ir saugoti vidinio gyvenimo įprotį. Mozė buvo labai veiklus vyras. Tačiau skaitome, kad jis turėjo pasistatęs kilnojamą palapinę ir kad kiekviename kelionės iš Egipto etape jis pastatydavo palapinę už stovyklos ir reguliariai eidavo į ją kalbėtis su Viešpačiu. Ten Viešpats kalbėjo Mozei „veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo bičiuliu“ (Iš 33, 11).
Tačiau mes ne visada galime tai padaryti. Ne visada įmanoma pasitraukti į koplyčią ar nuošalią vietą atnaujinti savo ryšį su Dievu. Vis dėlto šventasis Pranciškus Asyžietis pasiūlė dar kitą po ranka esantį įrankį. Siųsdamas brolius į pasaulį jis sakė: kad ir kur eitume, mes visada turime eremityną savo viduje ir kiekvienu metu galime kaip atsiskyrėliai sugrįžti į savo vienutę. „Brolis kūnas yra atsiskyrėlio vienutė, siela – atsiskyrėlė, gyvenanti viduje, kad šlovintų ir medituotų Dievą“. Tai lyg turėti dykumą namuose, kur kiekvienas mūsų galime bet kuriuo metu atsitraukti, net eidami gatve.
Baikime šią pirmąją mūsų meditacijos dalį klausydamiesi šv. Anzelmo iš Aostos paraginimo skaitytojams:
„Ateik dabar, vargdieni mirtingasis, pabėk trumpai nuo savo darbų, palik valandėlei savo audringas mintis. Šią akimirką atsitrauk nuo savo sunkių rūpesčių ir padėk į šalį sekinančias veiklas. Pabūk su Dievu ir pailsėk Jame. Įeik į savo sielos gelmes, neįsileisk nieko, išskyrus Dievą bei tai, kas padeda tau Jo siekti, ir uždaręs duris sakyk Dievui: Tavo, Viešpatie, veido aš ieškau.“
Pasninkas, priimtinas Dievui
Kita didelė tema pasakojime apie Jėzų dykumoje yra pasninkas. „Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas“ (Mt 4, 2). Ką mums šiandien reiškia sekti Jėzaus pasninku? Anksčiau žodis pasninkas buvo suprantamas ribotai kaip ribotas maisto ir gėrimo vartojimas bei mėsos atsisakymas. Pasninkavimas nuo maisto iki šiol yra gyvybingas ir stipriai rekomenduojamas, kai, žinoma, jo motyvas yra religinis, o ne vien sveikatingumas ar estetika. Vis dėlto tai nėra vienintelis ar reikalingiausias pasninko būdas.
Šiandien reikalingiausias ir prasmingiausias pasninkas vadinamas saikingumu. Tai reiškia noriai atsisakyti nuo mažų ir didelių patogumų ar to, kas mums nenaudinga, o kartais ir žaloja sveikatą. Šis pasninkas yra solidarumas su daugeliu skurstančių žmonių. Kas neprisimena pranašo Izaijo žodžių, kuriais liturgija mums kalba Gavėnios pradžioje?
Ne! Pasninkas, kokio aš noriu,
tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius,
atrišti jungo valkčius,
pavergtiesiems duot laisvę,
sulaužyt bet kokį jungą.
Dalytis su alkstančiu savo duona,
priglobti vargšą ir benamį,
aprengti, ką pamačius, nuogą,
neatsukti nugaros saviesiems (Iz 58, 6–7).
Toks pasninkas yra protestas prieš vartotojišką mentalitetą. Pasaulyje, kuris padarė nereikalingą ir bevertį komfortą vienu iš veiklos tikslų, atsisakyti to, kas nebūtina, sustabdyti save nuo polinkio rinktis patogiausią ir lengviausią variantą, susilaikyti nuo prabangos daiktų – apskritai kalbant, gyventi saikingai yra daug veiksmingiau nei apsikrauti dirbtinėmis atgailomis. Be to, tai teisingiausia galvojant apie būsimas kartas, kad joms netektų gyventi iš to, ką suvartojome ir išmetėme, pelenų. Saikingumas taip pat yra ekologinė pagarbos kūrinijai vertybė.
Daug reikalingesnis nei pasninkas nuo maisto šiandien yra pasninkas nuo vaizdų. Gyvename vaizdų civilizacijoje. Per televiziją, internetą, spaudą, reklamas leidžiame mus užlieti vaizdų srautui. Daugybė jų yra negeri, perteikiantys smurtą, kurstantys blogiausius instinktus, kuriuos nešiojamės savyje. Jie sukurti tam, kad suvedžiotų, pristato klaidingą gyvenimo vaizdą, kuris daro poveikį realybei, ypač jauniems žmonėms.
Jeigu nesukursime filtro, barjero, greitai paversime savo vaizduotę ir dvasią šiukšlių sąvartynu. Blogi vaizdai nemiršta pasiekę mus, bet kaip tik fermentuojasi. Jie perkeičiami į polinkį imituoti ir siaubingai veikia mūsų laisvę. Feuerbackas, materialistas filosofas, sakė: „Žmogus yra tai, ką valgo.“ Šiandien turbūt turėtume sakyti: „Žmogus yra tai, ką mato.“
Kitas alternatyvus pasninkas, kurį galime praktikuoti per gavėnią, yra susilaikyti nuo blogų žodžių. Šv. Paulius rekomenduoja: „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien, kas gera, kas tinka pamokyti ir duoda naudą klausytojams“ (Ef 4, 29).
Blogi žodžiai nuolatos iškelia į šviesą brolio silpnąsias savybes, skleidžia nesantaiką ir įtarimus. Šeimos ir bendruomenės gyvenime tokie žodžiai turi galią uždaryti kiekvieną savyje, užšaldyti, sukurti kartėlį ir apmaudą. Jie, pažodžiui sakant, „nuodija“, neša mirtį. Šventasis Jokūbas sakė, kad liežuvis yra pilnas mirtinų nuodų; juo galima laiminti ar prakeikti Dievą, prikelti brolį arba jį nužudyti (plg. Jok 3, 1–12). Žodis gali būti blogesnis už kumštį.
Evangelijoje pagal Matą Jėzus priverčia drebėti visų laikų skaitytoją: „Sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas“ (Mt 12, 36–37). Jėzus tikrai nenorėjo pasmerkti kiekvieno nereikšmingo žodžio kalbant apie tuos, kurie nėra „tikrai būtini“. Imant pasyvią formą, terminas argon (a = be, ergon = darbas), vartojamas Evangelijoje, apibūdina nepagrįstus žodžius, kitaip tariant – šmeižtą. Paėmus aktyvią formą, argon reiškia nekuriantį žodį, tokį, iš kurio niekas negimsta ir net nepasitarnauja poilsiui. Šv. Paulius rekomendavo savo mokiniui Timotiejui: „Venk nerimtų tauškãlių. Jie vis giliau bris į bedievystę, ir jų kalbos, tarsi vėžio votis, vis plis“ (2 Tim 2, 16).
Nenaudingi žodžiai (argon) yra priešingi Dievo Žodžiui, kuris apibūdintas kaip energes (1 Tes 2, 13; Hbr 4, 12), t.y. kuriantis, pilnas energijos ir viskam naudingas. Šia prasme žmonės turės stoti prieš teismą pirmiausia už tuščius žodžius, be tikėjimo ir patepimo, ypač tie, kurie verčiau turėtų skelbti Dievo Žodį, esantį „dvasia ir gyvenimu“, ypač tais momentais, kai atlieka Žodžio tarnystę.
Gundomas šėtono
Pereiname prie trečiojo Evangelijos pasakojimo elemento, kurį norime apmąstyti: Jėzus kovoja prieš blogį, gundymus. Pirmiausia užduokime klausimą: ar blogis egzistuoja? T. y. ar žodis „blogis“ tikrai apibūdina kažkokį asmenį, apdovanotą protu ir valia, ar tai tik simbolis, būdas apibendrinti moralinį pasaulio blogį, kolektyvinę pasąmonę ir panašiai?
Pagrindinis blogio egzistavimo įrodymas Evangelijose pateikiamas ne daugelyje epizodų, kur išgydomi apsėstieji, nes interpretuodami šiuos faktus turėtume atsižvelgti į senovinį požiūrį į ligos prigimtį bei kilmę. Įrodymas yra Jėzaus gundymas dykumoje. Įrodymas taip pat yra daugybė šventųjų, kurie per savo gyvenimą kovojo su tamsos kunigaikščiu. Jie nėra „don kichotai“, kovojantys su vėjo malūnais. Priešingai, jie buvo konkretūs sveikos psichikos žmonės. Kartą šv. Pranciškus Asyžietis taip išsipasakojo palydovui: „Jei broliai žinotų, kiek daug ir kokius varginimus patiriu iš piktojo, neliktų nė vieno, kuris neverktų dėl manęs.“
Jeigu tiek daug žmonių laiko absurdiška tikėti blogiu, tai todėl, kad jie remiasi knygomis, praleidžia gyvenimus bibliotekose ar prie stalo, kai blogis nesidomi knygomis, o asmenimis, ypač šventais. Ką žmogus gali žinoti apie šėtoną, jei niekada nesusidūrė su juo tikrovėje, o tik su jo idėja, su kultūrinėmis, religinėmis ir etninėmis tradicijomis apie šėtoną? Jie paprastai pateikia šį argumentą užtikrintai ir su pranašumu, nurašydami tai kaip „viduramžių tamsumą“. Tačiau tai yra klaidingas įsitikinimas, lyg kažkas aiškintų, jog nebijo liūto, pateikdamas įrodymą, kad daugybę kartų matė liūtą fotografijose ir nė karto neišsigando.
Taip pat yra normalu, kad tas, kuris netiki Dievu, netiki ir velniu. Būtų tiesiog tragiška, jei kažkas, netikintis Dievu, tikėtų velniu! Tačiau, jei gerai pagalvotume, būtent taip ir nutinka mūsų visuomenėje. Velnias, satanizmas ir kiti susiję fenomenai šiandien yra labai populiarūs. Mūsų pramoninis technologijų pasaulis prisotintas magais, miesto būrėjais, užsiimančiais okultizmu, spiritizmu, horoskopų skaitytojais, kerėtojais ir amuletų prekiautojais, o taip pat ir tikrais satanistais. Išvytas pro duris, piktasis sugrįžo pro langą. Išvytas tikėjimo jis grįžo per prietarus.
Svarbiausias dalykas, ką krikščionių tikėjimas mums gali pasakyti, nėra tai, jog blogis egzistuoja, bet kad Kristus nugalėjo velnią. Krikščionims Kristus ir velnias nėra du lygiaverčiai priešingi princai kaip dualistinėse religijose. Jėzus yra vienintelis Viešpats; šėtonas tik „sugedęs“ kūrinys. Jeigu jis ir turi galią žmogui, tai tik todėl, jog žmonės turi laisvą valią rinktis ir tam, kad jie neišpuiktų (plg. 2 Kor 12, 7) galvodami esą patys sau pakankami, kuriems nereikia atpirkėjo.
Su Kristumi neturime ko bijoti. Niekas ir nė vienas negali mūsų sužeisti, jeigu patys to neleidžiame. Po Kristaus atėjimo, sakė Bažnyčios Tėvai, šėtonas yra kaip pririštas šuo: jis gali loti ir blaškytis kiek sau nori, tačiau jei neprisiartiname prie jo, velnias negali įkąsti. Jėzus išsilaisvino nuo šėtono dykumoje, kad ir mus išlaisvintų nuo jo!
Evangelija kalba mums apie tris gundymus: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“; „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn“; „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“. Visi jie turi bendrą tikslą: atitraukti Jėzų nuo jo misijos, nukreipti jį nuo tikslo, dėl kurio atėjo į Žemę; pakeisti Dievo planą kitu. Krikštu Tėvas nurodė Kristui paklusnaus tarno kelią, kuris išgelbsti per nusižeminimą ir kentėjimus. Šėtonas jam siūlo triumfo ir šlovės kelią – tokį, kokio kiekvienas tada tikėjosi iš Mesijo.
Ir šiandien šėtonas visomis jėgomis stengiasi atitraukti žmogų nuo tikslo, kuriam jis gyvena pasaulyje, t. y. pažinti, mylėti ir tarnauti Dievui šiame gyvenime ir džiaugtis juo būsimame.
Tačiau šėtonas yra sumanus; jis nepasirodo kaip asmuo su ragais, dvelkiantis siera. Būtų per lengva jį atpažinti. Jis naudojasi gerais dalykais vesdamas žmones į perteklių, absoliutindamas materiją ir paversdamas ją stabu. Pinigai yra geras dalykas, kaip ir malonumas, seksas, valgymas ir gėrimas. Tačiau, jei visa tai tampa svarbiausiu gyvenimo dalyku, tuomet tie dalykai nustoja būti priemonėmis ir pradeda žaloti sielą, o dažnai ir kūną.
Ypač susijęs pavyzdys yra pramogos, išsiblaškymas. Žaidimas yra kilnus žmonių bruožas; pats Dievas įsakė ilsėtis. Blogis siekia paversti pramogas gyvenimo tikslu, siūlo praleisti savaitę laukiant šeštadienio nakties ar kelionės į stadioną sekmadienį, jau nekalbant apie ne tokius nekaltus laisvalaikio būdus. Tokiu atveju pasikeičia pramogų požymiai ir, užuot tarnavę žmogiškajam augimui, mažinę stresą ir išsekimą, juos tik padidina.
Liturginis gavėnios himnas ragina šiuo laiku taupiau naudotis „žodžiais, maistu, gėrimu, miegu ir pramogomis.“ Tai yra laikas iš naujo apmąstyti, kodėl gimėme šiame pasaulyje, iš kur esame kilę, kur keliaujame, kokio maršruto laikomės. Kitaip mums gali atsitikti tai, kas atsitiko Titanikui arba Kosta Konkordijai.
Kodėl Jėzus išėjo į dykumą
Pasistengiau iškelti į šviesą mokymus ir pavyzdžius, kuriuos gauname iš Jėzaus gavėnios laikotarpiui, bet turiu pridurti, kad dabar pakalbėsiu apie svarbiausią iš jų. Kodėl Jėzus po savo krikšto išėjo į dykumą? Kad būtų gundomas šėtono? Ne, jis apie tai neturėjo nė mažiausios minties. Niekas nekeliauja turėdamas tikslą ieškoti gundymų ir pats Jėzus mokė mus melstis, kad nepakliūtume į pagundą. Gundymai buvo piktojo iniciatyva, kurią leido Tėvas savo Sūnaus šlovei ir pamokyti mus.
Ar jis išėjo į dykumą pasninkauti? Taip, bet tai nebuvo pagrindinė priežastis. Jis išėjo ten melstis! Jėzus visada pasitraukdavo į negyvenamas vietas melstis Tėvui. Jis išėjo ten susiderinti su dieviška valia, pagilinti Tėvo per krikštą duotą misiją: paklusnaus tarno misiją, pašaukto atpirkti pasaulį per kentėjimą ir nusižeminimą. Tai yra pagrindinis mūsų Gavėnios tikslas. Jėzus išėjo į dykumą dėl tos pačios priežasties, dėl kurios, pasak Luko, vėliau užkopė ant Taboro kalno – melstis. (Lk 9, 28)
Niekas neina į dykumą kažko palikti – triukšmo, pasaulio, darbų – asmuo eina ten kažko atrasti, su Kažkuo susitikti. Krikščionis neina vienas atrasti save, susitikti su savo vidiniu žmogumi kaip yra daugelyje nekrikščioniškų meditacijų. Tikintysis eina į dykumą, nusileidžia į savo širdį, kad atnaujintų ryšį su Dievu, nes žino, kad „tiesa gyvena vidiniame žmoguje“.
Tai yra laimės ir ramybės šiame gyvenime paslaptis. Ko mylintis žmogus labiau trokšta nei likti vienas intymume su tuo, kurį myli? Dievas myli mus ir nori, kad mes taip pat Jį pamiltume. Kalbėdamas apie savo žmones kaip nuotaką Dievas sako: „Todėl dabar aš viliosiu ją, išvesiu ją į dykumą ir prašnekinsiu jos širdį“ (Oz 2, 16). Žinome, koks yra buvimo įsimylėjusiam poveikis: visi kiti dalykai ir asmenys lieka nuošalyje, pasitraukia į antrą planą. Tačiau meilė neizoliuoja nuo kitų, o kaip tik padaro žmogų atidesnį ir atsidavusį mylimiems. Ak, jeigu mes, Bažnyčios vyrai ir moterys, atrastume, kaip arti mūsų yra laimė ir ramybė, kurios siekiame pasaulyje! Jėzus laukia mūsų dykumoje: nepalikime Jo vieno ten per šį laikotarpį.