Austė Nakienė
Nuo 2013 m. rugsėjo pradžios iki lapkričio vidurio Vilniuje, Vinco Kudirkos aikštėje stovi geltona parašų rinkimo palapinė. Ant jos sienų iškabinti užrašai: „Žemė – ne prekė, ji neturi kainos“, „Pasirašyk už prigimtinę teisę į protėvių žemę“. Čia renkami piliečių parašai, kad būtų surengtas referendumas dėl to, kad LR Konstitucijoje būtų įrašyta: 1) referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip100 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę; 2) žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei; 3) valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimai sprendžiami tik referendumu.
Šiuo metu pagal LR Konstituciją referendumui sušaukti reikia surinkti net 300 000 Lietuvos piliečių parašų. Tačiau savanoriai parašų rinkėjai tikisi įvykdyti tą užduotį. Visą dieną sostinės centre vyksta pokalbiai su žmonėmis, čia pateikiamos labiausiai įsiminusios nuogirdos.
Parašų rinkėjas:
– Užkalbinu jaunus vyrukus, siūlau padėti tautai surengti referendumą. Nelabai žino, kam to reikia – suaugusiųjų žaidimai jiems dar mažai rūpi, bet paaiškinu, pasakau, kad turim ginti savo žemę taip, kaip protėviai gynė, ir jie supranta, ir pasirašo. Lietuviai tik atrodo abejingi – jeigu pakalbi, pažadini savigarbą, jie susirūpina. Jeigu užkalbinu lenką ar rusą, juos mano kalbos irgi veikia, irgi pasirašo. Jie juk čia gyvena, šie laukai, miškai jiems lygiai taip pat rūpi.
Pasirašiusi moteris:
– Jeigu išsaugosim žemę, neapleisim žemės ūkio, tai galėsim nors „pieno karus“ su kaimynais kariaut. O jeigu neišsaugosim, nieko negalėsim, tik pralaimėt.
Šeimą išlaikantis vyras:
– Jūs klausiat, ar pasirašysiu, ar jau pagalvojau? Aš ir mes visi turim daug dirbti, kad tik apie tokius svarbius dalykus negalvotumėm. Tačiau reikia būt budriems.
Emigrantė:
– Norėčiau pasirašyti, bet neturiu su savimi asmens dokumento.
– Tai ateikite rytoj, mes būsim.
– Rytoj išskrendu, labai apmaudu. Jeigu išparduosim Lietuvos žemę, tai emigrantai visai nebeturės kur grįžti…
Parašų rinkėja:
– Yra abejingų žmonių, kurie eina ir praeina. Bet daugiau tokių, kurie palaiko referendumo iniciatyvą, pasirašo, džiaugiasi. Vienas vyras už tai, kad parašus renku – gerą darbą darau, man net ranką pabučiavo.
Senolė:
– Kaip jums sekasi, kiek parašų surinkot?
– Kad tiksliai nežinom. O jūs, ponia, ar jau pasirašėt?
– Jau pasirašiau. Į mišias einu. Žinokit, visas mūsų bažnyčios choras pasirašė.
Pokalbis su pagyvenusiu rusu:
– Laba diena, renku parašus. Siūlom surengti referendumą dėl trijų klausimų. Vienas – kad neparduotume žemės užsieniečiams.
– Suprantu. Kokia valstybė be žemės? Ne valstybė.
Trumpas pokalbis:
– Gal pasirašytumėt dėl Lietuvos žemės?
– Aš neturiu nieko bendro su Lietuva!
Trumpas pokalbis:
– Na ir kas, kad užsienietis nusipirks tos žemės? Tegu perka. Aš – kosmopolitas!
– Nusipirks. O jūs ką? Sėsit į kosminį laivą ir išskrisit?
Daug laiko palapinėje praleidusi savanorė:
– Kai stebiu prie palapinės ateinančius žmones. Iš eisenos, iš veido matau, kurie pasirašys, o kurie nepasirašys: per daug skuba, per daug pasipuošę, per daug susireikšminę. Ateina jaunos merginos, ir iškart matau, kad viską žino, pasiskaičiusios, apsisprendusios. Prieina, pasirašo, nusišypso arba linki sėkmės. Visai nereikia jų įkalbinėti. Kai kurie žmonės nebrangina žemės.
Aš jiems sakau įvairius palyginimus, pavyzdžiui: parduot žemę – tai tas pats kaip sušalus savo trobą sukūrent, per naktį pasišildyt… O kas toliau? Arba parduot tėvų sodybą ir brangiam viešbutyje pagyvent. Tik kas tada, kai baigsis pinigai? Ar nereiks eit nakvot į stotį? Ir žmonės suvokia, kad siekti trumpalaikės naudos – negerai.
Jauna čigonė:
– Kas čia vyksta?
– Renkam parašus, kad neparduotumėm žemės užsieniečiams.
– Teisingai, tegu jie nuomojasi, parduot neapsimoka. Bet, sakykit man, kas bus, jei nepavyks, jei nesurinksit tų 300 000 parašų?
Estas:
– Labą dieną. Norėjau pasidomėti, koks čia referendumas?
– Dėl parašų skaičiaus ir dėl žemės. Dar nevyksta, dar tik bus.
– Estijoje buvo tiktai vienas referendumas – dėl stojimo į Europos Sąjungą.
– O mes norim rengt dažniau. Čia tokia lentelė, pažiūrėkit: norint sušaukti referendumą Lietuvoje reikia surinkti daugiau nei 10 procentų piliečių parašų, o Šveicarijoje ir Italijoje užtenka surinkti mažiau nei 1 procentą.
– Tačiau Estija neįrašyta, įdomu, kokį procentą mums reikia surinkti…
Savitos išvaizdos vaikinas:
– Ne, aš nepasirašysiu, noriu tik padiskutuoti. Aš – globalistas.
– Tai kodėl gyvenate čia, Lietuvoje?
– Man čia patinka. Bet aš manau, jei užsieniečiai pradės čia ūkininkauti, nieko neatsitiks.
– Tai jūs neprisirišęs prie žemės, esate laimingas prie savo kompiuterio?
– Kodėl laimingas? Aš tiesiog juo dirbu.
– O ar norėtumėt, kad į jūsų butą įsikraustytų koks nevalyvas žmogus?
– Tai norit pasakyt, kad užsieniečiai nevalyvi?
– Ne, mes apie tai, kad užsieniečiai žemės savininkai gali jos nesaugot, užteršt chemikalais, net užkasti kokių nuodingų atliekų.
– Bet jūs nusiteikę prieš užsieniečius. O aš manau, nieko blogo nepadarys, nieko neužkas.
Mąsli sodininkė:
– Kai pradedi ką nors auginti ir nori, kad užaugtų, imi labai nekęst kenkėjų. Ir pradedi su jais kovot.
Moteris, humanitarė:
– Aš nemoku paskaičiuoti, kiek naudos turėtume, jei parduotume žemę užsieniečiams, ir kiek naudos turėtume, jei neparduotume. Bet manau, kad turime surengti referendumą. Aš pasirašau už iniciatyvą.
Kaip matome, su parašų rinkėjais diskutuojančių žmonių pasisakymai neigia politikų įsivaizdavimą, esą Lietuvos piliečiai dar nėra pakankamai brandūs skelbti referendumus ir pareikšti tautos valią valstybei svarbiais klausimais. Žmonės turi nuomonę ir nori ją pareikšti. Taip, kai kurių piliečių pasisakymai liūdina, savo krašte jie jaučiasi lyg svečiai ir nesirūpina dėl jo gerovės… Tačiau daugumai svarbu, kaip pragyvensim, koks ūkininkavimas ar sąžiningas verslas bus mūsų valstybės pagrindas. Jie samprotauja kaip šios žemės šeimininkai.
Nepasitvirtina ir kai kurių politikų nuogąstavimai, esą sumažinus referendumo paskelbimui reikalingą parašų kiekį iki 100 000, iškils pavojus valstybės vientisumui, įstatymu įtvirtintam valstybinės kalbos vartojimui. Parašų rinkimo lapuose mirga nelietuviškos pavardės. Tačiau kitataučiai pasirašo ne galvodami apie kokius nors autonominius darinius, o, atvirkščiai, siekdami išlaikyti vientisą valstybės teritoriją. Jie taip pat yra vietiniai gyventojai, tad elgiasi atsakingai.
Daug sostinės gyventojų – pirmos arba antros kartos miestiečiai, į mokslus išleisti ūkininkų vaikai. Net tie, kurių jau trys ar keturios kartos gyvena mieste, kažkiek tebėra išeiviai iš kaimo. Todėl valstietiška nuojauta jiems sako: žmogus laimingas ne vien tada, kai daug uždirba ir prabangiai gyvena, bet ir tada, kai yra išsaugojęs ryšį su žeme – už jo lango auga medžiai ir skraido paukščiai.