Pokalbis su Kostu Smoriginu: „Mutavusi rezistencija“

Rimvydas Stankevičius | respublika.lt

Paklaustas apie pavojų pasiklysti tarp vaidmenų ir prarasti savąjį identitetą, prakeiktąjį vaidmenį – Viljamo Šekspyro Makbetą suvaidinęs aktorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kostas Smoriginas sako, kad aktoriai su šiais psichologiniais išbandymais įprastai susidoroja. Pasak jo, kur kas pavojingiau, kai tarp susigalvotų ar iš šalies primestų „vaidmenų“ ima klaidžioti politikai, apsukruoliai ir nemaža visuomenės dalis, įgudusi vaidinti ne tik prieš kitus, bet ir prieš save.

Kiekvienas aktorius dar turi būti ir stipri asmenybė? Na, bent jau tiek, kad įstengtų griežtai atskirti, kur baigiasi vaidmuo ir prasideda jis pats? Antraip juk į žmogaus gyvenimą įsiveržęs vaidmuo gali sužaloti to žmogaus moralę, pasaulėjautą, psichiką ir sumaitoti jo likimą. Ko gero, kiekvienas aktorius turi savąją metodiką, padedančią nuo vaidmenų invazijos apsaugoti savąjį identitetą?

Yra dalykų, nuo kurių nepasisaugosi. Na, kad ir tas, mistinėmis istorijomis apipintas „Makbetas“… Ilgą laiką į visus tuos gandus mojau ranka laikydamas pramanais, tačiau pats prisilietęs prie šio vaidmens vis tvirčiau stoju į mistikų pusę. Ypač kai suradau viso pasaulio šekspyrologų įkurtą forumą internete, kur savąsias patirtis vaidinant Makbetą pasakoja įvairių šalių aktoriai…

Viena iš hipotezių – kad ponas V.Šekspyras šioje pjesėje yra panaudojęs tam tikrus juodosios magijos užkeikimus, kurie anuomet galbūt buvo dar nesunkiai prieinami. Gal jis tai darė juokais, gal pats netikėjo tokiomis žodžio galimybėmis?.. Kad ir kaip ten būtų, bet ši pjesė, šis spektaklis išties kerštauja jame vaidinantiems aktoriams. Pasaulyje – daugybė atvejų, kai ūmai miršta Makbetą vaidinantis aktorius, kai krenta nuo teatro lubų scenos darbininkai, keičiantys dekoracijas, kai pagrindinių vaidmenų atlikėjus ima persekioti nelaimės asmeniniame gyvenime… Jau nė nekalbant apie aktorių traumas, patirtas vaidinant šį spektaklį… Čia jau derėtų priskaičiuoti ir save patį: vaidindamas šiame spektaklyje susilaužiau tris šonkaulius, savo partnerei sulaužiau pirštą, aktorei Daliai Storyk išmušiau dantį… Negaliu susieti tiesiogiai, bet vidujai jaučiu, kad ir manasis insultas turi „Makbeto“ pėdsaką…

Makbetą scenoje suvaidinau šimtą keturiolika kartų. Važinėjau su juo po visą pasaulį. Tačiau keistas mistinis nuotykis – į šį spektaklį įšventinanti iniciacija įvyko maždaug dešimtmečiu anksčiau, nei gavau Eimunto Nekrošiaus pasiūlymą kurti Makbeto vaidmenį.

O buvo tai Kolumbijoje pačioje Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, kai gastroliavome su E.Nekrošiaus statytu „Kvadratu“. Labai nustebau, kai vietiniai teatralai man pasakė, jog jauna Kolumbijos aktoriukė manęs ieško, norėdama išreikšti man pagarbą ir pripažinimą.

Na, o jos pripažinimo išraiška buvo tokia: iššoko iš spintos skarmalais apsikarsčiusi indėniško gymio mergaitė ir ėmė ispaniškai klykauti kaži kokį šiurpų monologą… Kadangi ispaniškai nesuprantu, drįsau paklausti, ką ji man kalbėjo. O ji atsakė suvaidinusi „Makbeto“ laumių pranašystes, skelbiančias Makbetui apie jo laukiančią karūną bei prakeiksmą… Suglumęs galvojau: o kodėl būtent tai, o kodėl būtent man?..

Šį įvykį prisiminiau po dešimties metų, kai trečią valandą nakties sulaukiau E.Nekrošiaus telefono skambučio, kviečiančio tapti Makbetu.

Įspūdinga. Tačiau daugeliu atvejų juk nė mistikos, nė magijos užkeikimų nereikia, kad stipriau įsigyvenus į vaidmenį, personažo filosofinės idėjos, jo ne visuomet su tikruoju sutampantis moralės kodeksas, elgsena ir manieros imtų atakuoti tą personažą vaidinančio aktoriaus asmenybę?

Na, kai vaidinau Vavilovą, mano žmona sakydavo, kad esu pati gražiausia, harmoningiausia asmenybė – nuosekliai domėjausi genetika, filosofija, skaičiau mokslinius straipsnius, buvau „inteligentas iki panagių“… O po „Kvadrato“ daugel metų, glumindamas draugus, negalėjau atsikratyti įpročio rūkydamas dengti delnu cigaretės liepsnelę – tarsi išties tą įprotį į savo gyvenimą būčiau parsivežęs iš lagerio…

Ne paslaptis, kad vaidmuo nenoriai paleidžia, o kitą kartą mėgina formuoti ar bent paveikti žmogų. Kartais pasitaiko, kad po spektaklio dar kurį laiką kalbi ar judi personažo manieromis, tačiau kad imtum kaip spektaklio personažas dar ir mąstyti – nepasitaikė. Tai jau būtų patologiška. Laimei, aktoriaus sąmonė pastebi tas „prilipusias“ svetimybes ir aktyviai ima nuo jų vaduotis.

Šiaip, pastebėjęs privačiame gyvenime aktorių, negalintį išsivaduoti iš savo vaidmens, tik ironiškai šypteliu manydamas, kad štai menininkas gyvenime nori užsidirbti „bisą“, kurio scenoje pasiekti neįstengė.

Žinoma, būna, kad vaidini iki natūralių ašarų, būna – iki svaiginančios ekstazės, tačiau svarbu nepamiršti, kad tai, ką darai – teatras, kuris visada atstovauja gėriui. Juk bloguoju herojumi scenoje virstu ne tam, kad išlaisvinčiau savyje tūnančius demonus ir galėčiau nevaržomas siautėti, o tam, kad žiūrovui sukelčiau antipatiją to herojaus savybėmis ir parodyčiau jam, kas nutinka su žmogaus siela, kai jis imasi šitaip elgtis. Kvaila būtų manyti, kad aktoriui, vaidinančiam žmogžudį, ir iš tiesų nužudyti yra vieni niekai. Priešingu atveju aktorystė virstų psichiatrinės ligoninės prieangiu. Mano amatas juk yra personažus vaidinti, o ne jais tapti.

Kol kalbamės apie vaidybą scenoje, tie pavojai vaidinančiojo identitetui yra teoriniai, sąlyginiai ir punktyriniai – mat reikalą turime su profesionalais, labai gerai skiriančiais ribą tarp žodžių „vaidinti“ ir „tapti“, tačiau jeigu kalbėtume ne apie teatro sceną, o apie mūsų visų vaidybą kasdieniame gyvenime?

Taip, išties turime senas šio pobūdžio vaidybos tradicijas ir solidžią patirtį. Dar sovietiniais laikais tobulai įvaldėme dvigubus patriotinius, filosofinius ir moralinius standartus, išmokome reikiamame kontekste vaidinti reikiamą herojų, paraduose ir komjaunimo suvažiavimuose įspūdingai virsdami sovietinio rojaus šaukliais, darbovietėse – politiškai nebrandžiais, o namuose – disidentais, tikraisiais Lietuvos patriotais… To išmokti reikalavo savisaugos instinktas, nuo vaidybos meistrystės priklausė galimybė išlikti.

O ilgainiui prie savo vaidinamų herojų kaitos taip pripratome, kad sąmoningai net nustojome fiksuoti, kada kuris personažų „lipa į sceną“, kaip vairuotojas ilgainiui nustoja fiksavęs, kada keičia pavaras – ranka tai atlieka mechaniškai.

Todėl ir šiandien – vos Briuselio vairininkams nusprendus, kaip turi atrodyti idealus europietis, akimirksniu imame tobulai atitikti norimą portretą; toleruoti, pasirodo, be vargo galime bet ką, ko Vakarai pageidauja, tarsi lig šiol nebūtume turėję jokių moralinių dominančių, su kuriomis kas nors kirstųsi; ES pageidaujant visuomenės kosmopolitiškumo, akimirksniu tampame tobulais betaučiais, pranokdami net ir pačius kosmopolitizmo ideologus…

Manau, kad psichiatrui po mūsų chameleoniška bacila apkrėstas sąmones būtų įdomu pasižvalgyti. Manau – jis šiurptelėtų konstatavęs, kad didesnioji mūsų parlamentarų, taip pat ir pačios visuomenės dalis kenčia nuo sąmonės susidvejinimo. O kaip dar kitaip galėjo nutikti, kai augdami dabartiniai parlamentarai matė savo tėvus nešančius iš fabriko šokoladą ir buvo mokomi vertinti tai ne kaip vagystę, o kaip apsukrumą, išmintį ir net tam tikrą rezistenciją – juk tai, neva, ne šiaip sau vagystė, o smūgis nekenčiamai imperijai.

Toks požiūris mutavo, bet niekur nedingo – vogti iš valstybės nūdienos seimūnams – šventa pareiga, vos ne sportas, atskleidžiantis jų gabumus. Na, o valdžioje esančiais vagimis besipiktinanti visuomenė vagystėms ir korupcijai yra nepakanti tik tol, kol kalba nepasisuka apie „sukombinuotus“ degalus, kontrabandines cigaretes ir „reikiamų pažinčių“ teikiamas galimybes. Tada vietoj žodžio „vagystė“ ūmai pasigirsta: „Juk gyventi tai reikia“…

Žinai, kuo turtuolis skiriasi nuo bomžo? Vienas yra piktas, žiaurus ir nelaimingas todėl, kad jam iki lito vieno cento trūksta, o kitas – kad vieno cento trūksta iki milijono. Daugiau skirtumų nėra, jų būsenos ir pasirinktas santykis su pasauliu – identiški. Ne ką daugiau skiriasi ir seimūnai nuo eilinių Lietuvos visuomenės narių: ydos yra tos pačios, tik masteliai – kiti.

Nieko nesakau – vaidybos pakanka ir kitų valstybių visuomenėse, tačiau kaip aktoriui, taip ir vaidinti įgudusiam visuomenės nariui, prieš pasineriant į vaidmenį, savo paties psichinės sveikatos labui būtina labai tiksliai apsibrėžti: štai nuo čia iki čia – esu aš, o štai nuo čia – prasideda personažo tekstas ir poelgiai. Vaidindamas niekšą arba šventąjį aš žinau, kad nesu nei tas, nei anas – esu aktorius Kostas Smoriginas, kuris, nors ir netobulas, bet tikras. Įsivaizduojate, kokiu fantasmagorišku padrikų savybių kratiniu virsčiau, jei užsiskrajojęs vaidmenyse, nerasčiau kelio atgal į aktoriaus kailį, į savo paties esmę sugrįžti?

Tam, kad į savąją esmę grįžtum, pirmiausia reikia būti ją pažinusiam. Pradėdamas vaidinti spektaklį, aktorius juk žino ir kuo spektaklis turi baigtis, tad vaidmenį kuria planingai, nuosekliai… Ką daryti visuomenei ir jos vėliavnešiams, uoliai įgudusiems vaidinti, tačiau neperskaičiusiems pjesės – nenutuokiantiems, kieno svitą kuria, į kokį finalą jų vaidintos mizanscenos išsivynios?

Paradoksalu, bet net aktorium būdamas, paskaitęs kokį populiarų, elito mėgstamą žurnalą, paklausęs TV ekranuose besipuikuojančių politikų šnekų, neretai surinku: „Kada, po velnių, jūs visi nustosite vaidinti?“

Kiekvienas žmogus, kiekviena visuomenė, kiekviena valstybė turi savų, labai labai tikrų ir autentiškų demonų, kurių nenugalėsi slapstydamasis už išgalvotų personažų ir vaidindamas, kad kauniesi su jais. Iš pasakų knygų žinome, kad demonas, pašauktas tikru vardu, praranda pusę savo galios, o kaip gi įstengsime juos įvardyti, jeigu patys prieš save apsimetinėsime, kad tų demonų apskritai nėra.

Kaip nuo to gydytis? Siūlyčiau – teatru. Jei jau visuomenė, pradedant jos vadovybe, turi tokį visuotinį, nenumaldomą pašaukimą vaidinti – būtina surasti tinkamą erdvę saviraiškai. Tegul eina į dramos saviveiklos būrelius, išsikrauna, suvaidina „Ameriką pirtyje“, savų charakterio bruožų, ydų bei polėkių marmalynę tegul išdalija į personažus, įvardija juos, ir tuomet taps lengviau suvokti, kad čia – gyvenimas, o ne teatras, kad čia svarbu tik tai, kuo išties esame, o ne kiek vaidmenų virtuoziškai mokame atlikti.

respublika.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
2 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
2
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top