Politikos evoliucija: nuo Sąjūdžio iki „švogerių“ kompanijų

Rūta Jankuvienė | skrastas.lt

Šian­dien Šiau­lių mies­to ta­ry­bos pir­mo­sios ka­den­ci­jos (1990–1995) de­pu­tatai ren­ka­si Sa­vi­val­dy­bė­je į pir­mo­jo po­sė­džio 25-me­čio mi­nė­ji­mą. Ko­kios po­li­ti­nės iš­min­ties įgy­ta per tuos me­tus? Ar ne­sa­me at­si­dū­rę prie su­skilusios gel­dos?

Apie tai „Šiau­lių kraš­tui“ kal­ba pir­mo­sios Ta­ry­bos na­riai Jo­nas Bart­kus ir Vi­lius Pu­ro­nas.

Ne pa­gal są­ra­šus bu­vo rink­ti

At­gi­mi­mo me­tais iš­rink­to­je mies­to Ta­ry­bo­je dir­bo 67 de­pu­ta­tai. Vy­ko pir­mie­ji lais­vi sa­vi­val­dos rin­ki­mai po 1925 me­tų.

Kan­di­da­tus kė­lė Są­jū­dis, dar­bo ir kū­ry­bi­niai ko­lek­ty­vai, vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos. Net par­ti­nius kė­lė ne par­ti­jos.

„Bu­vo vi­sai ki­toks at­sto­va­vi­mas“, – sa­ko Jo­nas Bart­kus, iki šiol da­ly­vau­jan­tis po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me, vėl iš­rink­tas į mies­to Ta­ry­bą.

Ta­da Ta­ry­bos na­riai rink­ti ne pa­gal par­ti­jas, ne­bu­vo jo­kių są­ra­šų. Kan­di­da­tai var­žė­si vie­nas su ki­tu vien­man­da­tė­se apy­gar­do­se. Ki­to­kia bu­vo ir rin­ki­mų kam­pa­ni­ja.

„Vaikš­čio­jo­me pas rin­kė­jus į na­mus. Leng­va bu­vo agi­tuo­ti, nes bu­vo­me są­jū­di­nin­kai, o žmo­nės tai priė­mė la­bai po­zi­ty­viai, – pri­si­me­na po­li­ti­kas. – Bu­vau iš­rink­tas da­lies J. Ba­sa­na­vi­čius gat­vės ir Me­de­ly­no žmo­nių.“

Pa­ra­dok­sas, kad po 25 me­tų iš­rink­ta nau­ja Ta­ry­ba, ku­ri pra­dės dirb­ti ba­lan­džio 9 die­ną, yra pa­na­ši į pir­mą­ją „ne­par­ti­niu“ po­žiū­riu.

„Da­bar yra 31 Ta­ry­bos na­rys, o bus de­vy­nios par­ti­jos, ke­tu­rios tu­ri vos po du at­sto­vus. Tai reiš­kia, kad tų par­ti­jų kaip ir nė­ra, – sa­ko J. Bar­kus ir pa­ly­gi­na. – Kaip 1990 me­tais, kai kiek­vie­nas tu­rė­jo­me kaž­ko­kias ideo­lo­gi­jas, bet sluoks­nia­vi­ma­sis į par­ti­jas tik vė­liau įvy­ko.“

Jau­tė­si kū­rė­jais

Pir­mo­ji Ta­ry­ba kū­rė nau­jas ins­ti­tu­ci­jas, pra­si­dė­jo vals­ty­bės ir Sa­vi­val­dy­bės funk­ci­jų at­sky­ri­mas.

„Jau­tė­mės tik­rais sa­vi­val­dos ir vals­ty­bės kū­rė­jais“, – sa­ko J. Bart­kus.

„Sod­ros“ ne­bu­vo – ji su­kur­ta at­sky­rus so­cia­li­nes pa­slau­gas. Mo­kes­čių ins­pek­ci­ja at­si­sky­rė nuo Sa­vi­val­dy­bės Fi­nan­sų sky­riaus. Šiau­lių ta­ry­ba bu­vo ini­cia­to­rė ir per­tvar­kant po­li­ci­ją. Su­kū­rė Sa­vi­val­dy­bės po­li­ci­ją, įstei­gė ke­tu­ris ko­mi­sa­ria­tus – kad bū­tų ar­čiau žmo­nių.

Bet Sa­vi­val­dy­bės me­rą, ku­rį ta­da Ta­ry­ba sky­rė ir ku­ris bu­vo tik ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vas, po­li­ti­kai grei­tai ėmė vers­ti.

„Val­džios ver­ti­mas – na­tū­ra­lus pro­ce­sas – taip pa­si­reiš­kė de­mok­ra­ti­ja, – sa­ko po­li­ti­kas. – Da­bar taip pat ne­ži­nia, ar tie­sio­gi­niai me­rų rin­ki­mai sa­vi­val­dai at­neš dau­giau sta­bi­lu­mo.“

Konf­lik­tai už­prog­ra­muo­ti

Pir­mą­ją ka­den­ci­ją bu­vo įsteig­ti Ta­ry­bos pre­zi­diu­mas ir Val­dy­ba. J. Bart­kus ma­no, jog tai bu­vo klai­da, už­prog­ra­ma­vu­si konf­lik­tą. Ta­ry­bos po­li­ti­kai po­sė­džia­vo vie­na­me aukš­te, Ad­mi­nist­ra­ci­jos gal­vos – ki­ta­me, at­ski­rai spren­di­mus prii­mi­nė­jo.

„Tie­sio­giai iš­rink­to me­ro ins­ti­tu­ci­ja da­bar taip pat ga­li konf­lik­tuo­ti su Ta­ry­ba“, – neat­me­ta J. Bart­kus.

Jau pir­mą­ją ka­den­ci­ją bu­vo sten­gia­ma­si at­skir­ti po­li­ti­nį lyg­me­nį nuo ad­mi­nist­ra­ci­nio. Bet iki šiol pro­ble­ma iš­li­ko.

„Kai ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vai yra po­li­ti­nio pa­si­ti­kė­ji­mo pa­rei­gū­nai, pa­čio­je ad­mi­nist­ra­ci­jo­je ne­be­li­ko jo­kios at­sa­ko­my­bės, – tei­gia J. Bart­kus. – Vi­są at­sa­ko­my­bę pri­sii­ma po­li­ti­kai. O po­li­ti­kai daž­nai ne­tu­ri ad­mi­nist­ra­vi­mo kom­pe­ten­ci­jos – tai vie­na di­džiau­sių pro­ble­mų.“

Bet jis įsi­ti­ki­nęs, jog pro­ble­mą ga­li­ma iš­spręs­ti. Pa­vyz­dys – Vil­nius.

„Vil­nius da­bar pa­si­ren­ka ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vą pa­gal kom­pe­ten­ci­ją, kom­pe­ten­tin­gą va­dy­bi­nin­ką, – pa­brė­žia po­li­ti­kas. – O mes ren­ka­mės ne­par­ti­nį, ku­rio di­džiau­sias pri­va­lu­mas, kaip gar­si­na­ma, yra tas, kad jis ne­dir­bęs mies­to Sa­vi­val­dy­bė­je.“

Par­ti­jų nuo­dė­mės at­si­rūgs­ta

J. Bart­kaus žo­džiais, par­ti­jų nuo­dė­mė, kad skir­da­mos sa­vo bend­ra­žy­gius į po­stus daž­nai kom­pe­ten­ci­ją pa­stu­mia į ant­rą vie­tą.

„Gal dėl to ir priė­jo­me prie to­kios opi­ni­jos, kad ge­riau ne­par­ti­nis, – svars­to J. Bart­kus. – Bet prie ko mus tai pri­ves – kad iš vi­so ne­rei­kia par­ti­jų? Tai ar par­ti­jas rei­kia tvar­ky­ti, ar ieš­ko­ti nau­jų gel­bė­to­jų?“

Ar per 25 me­tus po­li­ti­kai įgi­jo dau­giau iš­min­ties?

„Aš taip, – at­sa­ko po­li­ti­kas. – Nau­jo­je mies­to Ta­ry­bo­je bus 17 nau­jų na­rių – dau­gu­ma be po­li­ti­nės pa­tir­ties. Par­ti­jos na­riai ne vie­ną ka­den­ci­ją kau­na­si dėl man­da­to da­ly­vau­da­mi po­li­ti­ko­je. O ne­par­ti­niai ar tu­ri di­des­nės pa­tir­ties nei tie du mė­ne­siai rin­ki­mų ko­vos? Tai klau­si­mas, ar esa­me įgi­ję dau­giau po­li­ti­nės iš­min­ties?“

Dėl to, kad Šiau­liuo­se po šių sa­vi­val­dos rin­ki­mų „tu­ri­me, ką tu­ri­me“, la­biau­siai kal­ti­na „lais­vuo­sius pi­lie­čius“.

„Vie­no­je pu­sė­je bu­vo A. Vi­soc­ko ne­par­ti­nis są­ra­šas, jį pa­lai­kė žmo­nės, ku­rie gal­vo­ja, kad gy­ve­ni­mas ne­tei­sin­gas, kad kaž­kas nau­do­ja­si pa­dė­ti­mi. Ki­to­je pu­sė­je su­si­rin­ko in­te­lek­tua­lai, kū­ry­bi­nin­kai, vers­li­nin­kai, va­do­vai. Bet ir vie­ni, ir ki­ti dau­žė par­ti­jas, – pik­ti­na­si J. Bart­kus. – Ir ką da­bar tu­ri­me? Kur­da­mi nau­ją koa­li­ci­ją vis tiek priė­jo­me prie par­ti­jų veik­los pro­gra­mų – ki­taip de­mok­ra­ti­jos ša­ly­se ir nė­ra.“

Pats sa­vęs ir ko­le­gų klau­sia, ko­dėl yra po­li­ti­ko­je, par­ti­jo­je?

„Ma­no at­sa­ky­mas – o kas, jei­gu ne aš? Jei­gu ga­liu vals­ty­bei dirb­ti – tu­riu tai da­ry­ti, ne­nu­si­ša­lin­ti. Tai kiek­vie­no iš mū­sų rei­ka­las. Bet daž­nas, ku­ris po rin­ki­mų aik­čio­ja: „Kaip čia da­bar išė­jo“, – nė bal­suo­ti nė­jo.“

„Švo­ge­rių kraš­tas“ ski­lo į „švo­ge­rių kom­pa­ni­jas“

Vi­lius Pu­ro­nas ly­gi­na „dvi epo­chas“.

„Ir ta­da, ir da­bar esa­me „švo­ge­rių kraš­tas“, – sa­ko jis. – Bet ta­da bu­vo Są­jū­dis ir vi­sa Lie­tu­va bu­vo švo­ge­riai. Da­bar švo­ge­rių kom­pa­ni­jos va­di­na­si ir par­ti­jo­mis, ir su­si­vie­ni­ji­mais. Švo­ge­rių kom­pa­ni­jos per­bė­ga iš vie­nos į ki­tą. Jas vi­sas vie­ni­ja įvai­rūs po­rei­kiai – ir fi­nan­sai, ir no­ras su­bliz­gė­ti.“

Prieš 25 me­tus į po­li­ti­ką ėju­siems žmo­nėms ir juos rė­mu­siems rū­pė­jo Lie­tu­vos atei­tis, vie­ni­jo vie­na ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vi­zi­ja.

„Mus jun­gė ta­ry­bi­nis lai­ko­tar­pis, ku­rį la­bai ge­rai pa­ži­no­jo­me ir ku­rio vien­bal­sai ne­ken­tė­me, – sa­ko pir­mo­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tas. – Gal­vų ne­spau­dė smulk­me­niš­ku­mai ir as­me­niš­ku­mai.“

Kal­niu­ko de­pu­ta­tas

V. Pu­ro­nas bu­vo Kal­niu­ko ra­jo­no de­pu­ta­tas.

„Po ka­den­ci­jos dar de­šimt me­tų pas ma­ne žmo­nės ėjo, nors se­niai bu­vau ne val­džio­je“, – sa­ko V. Pu­ro­nas.

Kai bu­vo iš­rink­tas, ne­ži­no­jo Kal­niu­ko pro­ble­mų. Pats gy­ve­na dau­giaaukš­ty­je, o rin­kė­jai – „pri­va­ti­nin­kai“. Pa­sik­vie­tė sa­vi­val­dy­bi­nin­ką, kad „ant jo žmo­nės vi­sus klau­si­mus iš­ber­tų“.

„Po to sa­kau: „Ga­liu jums pa­dė­ti, bet rei­ka­lus ga­li­te iš­spręs­ti tik pa­tys“. Su­rin­kau tuos, ku­rie gar­siau­siai rė­kė, į Kal­niu­ko ko­mi­te­tą. Gy­va­vo jis gal pen­kio­li­ka me­tų“, – pa­sa­ko­ja bu­vęs po­li­ti­kas.

Kaip at­li­ko „funk­ci­jas“

Ta­ry­bo­je jam bu­vo „už­krau­tos“ dvi funk­ci­jos – dirb­ti su re­li­gi­nė­mis bend­ruo­me­nė­mis ir ki­ta­tau­čiais.

„Te­ko ras­ti bend­rą kal­bą. At­gi­mė ne tik stačiatikiai, bet ir sen­ti­kiai, įvai­rios sek­tos – nie­ka­da su re­li­gi­nin­kais ne­tu­rė­jau konf­lik­tų, – sa­ko V. Pu­ro­nas. – Tas pa­ts bu­vo ir su tau­ti­nė­mis ma­žu­mo­mis.“

Ta­da ypač bai­su bu­vo ru­sėms, ka­riš­kių žmo­noms: ar neiš­jungs van­dens, ar jų vai­kų ne­pri­muš, ar vai­kų dar­že­liai ne­bus jiems už­da­ry­ti?

Pri­si­me­na, kaip mo­te­ris ra­mi­no kar­tu su Ta­ry­bos na­re ad­vo­ka­te Eu­ge­ni­ja Po­vi­lai­tie­ne.

„Są­jū­dis joms bu­vo sve­ti­mas ir bai­sus, – pa­sa­ko­ja. – Ne­sa­kė­me, kad jų ne­muš. Sa­kė­me, jog mes, kaip ir jūs, bi­jo­me, kad jū­sų ne­muš­tų. Tai pa­da­ry­ki­te taip, kad jū­sų vy­rai, ka­riš­kiai, at­lik­tų sar­gy­bos vaid­me­nį. Jei­gu tik at­si­ras, koks „švan­cas“, ku­ris mes ak­me­nį – čiup­ki­te ir gar­sin­ki­te taip, kad vi­si iš­girs­tų. Ir pa­ma­ty­si­te, jog ne lie­tu­viai tai da­ro – o „specs­luž­bos“ (liet. spe­cia­lio­sios tar­ny­bos). Iki šiol di­džiuo­juo­si, kad Šiau­liuo­se ne­bu­vo jo­kių pro­vo­ka­ci­jų prieš ki­ta­tau­čius. Di­džiuo­juo­si sa­vo tau­ta.“

Bet V. Pu­ro­nas ne­sle­pia, jog tarp nau­jų­jų tau­tos vei­kė­jų grei­tai at­si­ra­do to­kių, ku­rie jo­kio pa­si­di­džia­vi­mo ne­kė­lė.

„Kai pra­dė­jo do­mė­tis, ko­kiai par­ti­jai prie Sme­to­nos pri­klau­sė par­ti­jos ko­mi­te­to pa­sta­tas – tam, kad tą pa­sta­tą sau pa­siim­tų, su­pra­tau, kad Są­jū­dy­je yra žmo­nių, ku­rie yra už mus „gud­res­ni“ – atė­ję pa­siim­ti gė­ry­bių, – ne ge­riau­siais pri­si­mi­ni­mais pa­si­da­li­ja bu­vęs de­pu­ta­tas. – Į tuos nau­jai atė­ju­sius į val­džią žmo­nes ta­da pra­dė­jau žiū­rė­ti ne vien ge­ro­mis aku­tė­mis.“

Par­ti­jos bu­vo ir yra „be­kiau­šės“

Ge­rai pri­si­me­na ir jį iš­gar­si­nu­sį konf­lik­tą su par­ti­jo­mis.

Nau­jiems po­li­ti­kams bu­vo svar­bu „su­bliz­gė­ti“, ėmė kur­tis par­ti­jos – „vi­sos la­bai tau­ti­nės“.

Per pa­čią blo­ka­dą, kai mies­te vis­ko trū­ko, aš­tuo­nios ar de­vy­nios par­ti­jos pa­kė­lė bal­są, kad ar­tė­ja Ve­ly­kos, o mies­tas ne­pa­puoš­tas.

„Ir pa­mi­nė­jo ma­no var­dą, kaip kal­ti­nin­ko, – pa­sa­ko­ja V. Pu­ro­nas, ku­ris į po­li­ti­ką ėjo iš mies­to vy­riau­sio­jo dai­li­nin­ko pa­rei­gų. – Pa­kė­liau vė­ją pa­gal vi­sas tai­syk­les. Par­ti­jos, ku­rios raš­tą pa­si­ra­šė, pa­ka­bin­ki­te Vil­niaus gat­vė­je ant tro­so po du nu­da­žy­tus kiau­ši­nius ir var­pą, jei­gu taip my­li­te Lie­tu­vą.“

Atė­jo Ve­ly­kos, o nė vie­na „apie gro­žius“ kal­bė­ju­si par­ti­ja tų kiau­ši­nių ne­pa­ka­bi­no.

„Tai vie­šai ir paaiš­ki­nau, kad vi­sos tos par­ti­jos yra „be­kiau­šės“, – juo­kia­si V. Pu­ro­nas. – Pa­ki­lo klyks­mas. O praė­ję 25 me­tai pa­ro­dė, kad tos „be­kiau­šės“ par­ti­jos yra iš­mi­rusios. To­dėl man, kaip Lie­tu­vos pa­trio­tui, nė kiek ne­gė­da, kad už tuos žo­džius ma­ne svars­tė Eti­kos ko­mi­si­ja.“

Sis­te­ma tu­ri sa­vo iš­min­tį

Iš po­li­ti­kos se­niai pa­si­trau­kęs V. Pu­ro­nas ne­sii­ma spręs­ti, ar po­li­ti­kai įgi­jo dau­giau iš­min­ties.

Jis tik pa­brė­žia, jog rei­kia at­skir­ti du da­ly­kus – žmo­gų ir vei­kian­čią sis­te­mą.

„Žiū­rė­ki­me, kas pa­si­da­rė su mū­sų uni­ver­si­te­tu – kū­rė­me jį jau­ni­mui, o ka­ted­ro­se įsi­kū­rė „šei­my­ni­nė ran­ga“, lai­ko­si įsi­ki­bu­si kė­džių, kad tik bū­tų al­ga, – pik­ti­na­si. – Tas pa­ts su val­di­nin­ki­ja – rū­pi ne ką mies­tui pa­da­ry­ti, o al­ga. Ar­ba Eu­ro­pos pi­ni­gų paė­mi­mas, o ne re­zul­ta­tas mies­tui.“

At­si­ran­da, jo tei­gi­mu, sis­te­ma su sa­va iš­min­ti­mi. Sis­te­ma, ku­riai duo­ta tei­sė reng­ti do­ku­men­tus ir reg­la­men­tus. O reg­la­men­tuo­ja ji sa­vo sau­gu­mą – ne tau­tos.

„Su­si­dū­rė­me su to­kiu reiš­ki­niu, ku­riam ne­sa­me ir ne­bu­vo­me pa­si­ruo­šę, – tei­gia V. Pu­ro­nas. – Sun­ku ap­kal­tin­ti mū­sų žmo­nes, kad trūks­ta gi­lu­mi­nio pro­ce­sų su­vo­ki­mo. Rei­kia dirb­ti su žmo­nė­mis. Bet pa­ts iki šiol skaus­mą jau­čiu, kad bū­da­mas di­zai­ne­ris Sa­vi­val­dy­bė­je bu­vau per­mes­tas šu­nų ir ka­čių gau­dy­ti. Ga­li­me tik lo­ti, bet tas lo­ji­mas mū­sų ne­gel­bės.“

Kas gel­bės?

„Ma­my­tės ce­pe­li­nai mus gel­bės, – juo­kia­si V. Pu­ro­nas ir ti­ki­na, jog yra op­ti­mis­tas. – Li­tas, per­gy­ve­nęs rub­lį, per­gy­vens ir eu­rą. Nie­kas už mus ne­pas­to­vės – net kai rie­ja­mės, rei­kia su­kąs­ti dan­tis.“

Bet ne­ti­kė­tai pa­reiš­kia, jog da­bar „rei­kia, kad mes vie­nas ki­to ne­kęs­tu­me“.

„Nes ta­da mus leng­va tam­py­ti, – paaiš­ki­na. – Ta­da už mus svars­to ir spren­džia „pro­tin­ges­ni“. Tik ne­ži­nau, kur jie sė­di? Vie­niems at­ro­do, kad jie sė­di Ame­ri­ko­je, ki­tiems – kad Briu­se­ly­je ar Iz­rae­ly­je.“

„O juk esa­me uni­ka­lūs, – įsi­ti­ki­nęs V. Pu­ro­nas. – Pir­miau­sia – sa­vo šven­ta kal­ba, ku­ri gy­vuo­ja 4 tūks­tan­čius me­tų. Sa­ko­me: „Die­vas da­vė dan­tis, duos ir duo­nos“. Rei­kia dirb­ti – ne­dir­bdamas esi pu­vė­sis. Iš­si­lai­kė­me prie „šve­di­ni­mo“, „vo­kie­ti­ni­mo“, „ru­si­ni­mo“, tu­ri­me ir da­bar iš­si­lai­ky­ti.“

Jo­no Tamulio nuo­tr.

PA­LY­GI­NI­MAS: Jo­nas Bart­kus įžvel­gia, jog pir­mo­ji ir pra­dė­sian­ti dirb­ti nau­ja Ta­ry­ba yra pa­na­šios: „Tų par­ti­jų kaip ir ne­bė­ra – kaip 1990 me­tais. Vie­toj par­ti­jų – Ar­tū­ro Vi­soc­ko ne­par­ti­nis ko­mi­te­tas, grei­tai pa­ma­ty­si­me, kas tai yra.“

SKIR­TU­MAS: Vi­lius Pu­ro­nas sa­ko: „Ir ta­da, ir da­bar esa­me švo­ge­rių kraš­tas, bet ta­da bu­vo Są­jū­dis ir vi­sa Lie­tu­va bu­vo švo­ge­riai. Da­bar švo­ge­rių kom­pa­ni­jos va­di­na­si ir par­ti­jo­mis, ir su­si­vie­ni­ji­mais.“

skrastas.lt