Politikos evoliucija: nuo Sąjūdžio iki „švogerių“ kompanijų

Rūta Jankuvienė | skrastas.lt

Šian­dien Šiau­lių mies­to ta­ry­bos pir­mo­sios ka­den­ci­jos (1990–1995) de­pu­tatai ren­ka­si Sa­vi­val­dy­bė­je į pir­mo­jo po­sė­džio 25-me­čio mi­nė­ji­mą. Ko­kios po­li­ti­nės iš­min­ties įgy­ta per tuos me­tus? Ar ne­sa­me at­si­dū­rę prie su­skilusios gel­dos?

Apie tai „Šiau­lių kraš­tui“ kal­ba pir­mo­sios Ta­ry­bos na­riai Jo­nas Bart­kus ir Vi­lius Pu­ro­nas.

Ne pa­gal są­ra­šus bu­vo rink­ti

At­gi­mi­mo me­tais iš­rink­to­je mies­to Ta­ry­bo­je dir­bo 67 de­pu­ta­tai. Vy­ko pir­mie­ji lais­vi sa­vi­val­dos rin­ki­mai po 1925 me­tų.

Kan­di­da­tus kė­lė Są­jū­dis, dar­bo ir kū­ry­bi­niai ko­lek­ty­vai, vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos. Net par­ti­nius kė­lė ne par­ti­jos.

„Bu­vo vi­sai ki­toks at­sto­va­vi­mas“, – sa­ko Jo­nas Bart­kus, iki šiol da­ly­vau­jan­tis po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me, vėl iš­rink­tas į mies­to Ta­ry­bą.

Ta­da Ta­ry­bos na­riai rink­ti ne pa­gal par­ti­jas, ne­bu­vo jo­kių są­ra­šų. Kan­di­da­tai var­žė­si vie­nas su ki­tu vien­man­da­tė­se apy­gar­do­se. Ki­to­kia bu­vo ir rin­ki­mų kam­pa­ni­ja.

„Vaikš­čio­jo­me pas rin­kė­jus į na­mus. Leng­va bu­vo agi­tuo­ti, nes bu­vo­me są­jū­di­nin­kai, o žmo­nės tai priė­mė la­bai po­zi­ty­viai, – pri­si­me­na po­li­ti­kas. – Bu­vau iš­rink­tas da­lies J. Ba­sa­na­vi­čius gat­vės ir Me­de­ly­no žmo­nių.“

Pa­ra­dok­sas, kad po 25 me­tų iš­rink­ta nau­ja Ta­ry­ba, ku­ri pra­dės dirb­ti ba­lan­džio 9 die­ną, yra pa­na­ši į pir­mą­ją „ne­par­ti­niu“ po­žiū­riu.

„Da­bar yra 31 Ta­ry­bos na­rys, o bus de­vy­nios par­ti­jos, ke­tu­rios tu­ri vos po du at­sto­vus. Tai reiš­kia, kad tų par­ti­jų kaip ir nė­ra, – sa­ko J. Bar­kus ir pa­ly­gi­na. – Kaip 1990 me­tais, kai kiek­vie­nas tu­rė­jo­me kaž­ko­kias ideo­lo­gi­jas, bet sluoks­nia­vi­ma­sis į par­ti­jas tik vė­liau įvy­ko.“

Jau­tė­si kū­rė­jais

Pir­mo­ji Ta­ry­ba kū­rė nau­jas ins­ti­tu­ci­jas, pra­si­dė­jo vals­ty­bės ir Sa­vi­val­dy­bės funk­ci­jų at­sky­ri­mas.

„Jau­tė­mės tik­rais sa­vi­val­dos ir vals­ty­bės kū­rė­jais“, – sa­ko J. Bart­kus.

„Sod­ros“ ne­bu­vo – ji su­kur­ta at­sky­rus so­cia­li­nes pa­slau­gas. Mo­kes­čių ins­pek­ci­ja at­si­sky­rė nuo Sa­vi­val­dy­bės Fi­nan­sų sky­riaus. Šiau­lių ta­ry­ba bu­vo ini­cia­to­rė ir per­tvar­kant po­li­ci­ją. Su­kū­rė Sa­vi­val­dy­bės po­li­ci­ją, įstei­gė ke­tu­ris ko­mi­sa­ria­tus – kad bū­tų ar­čiau žmo­nių.

Bet Sa­vi­val­dy­bės me­rą, ku­rį ta­da Ta­ry­ba sky­rė ir ku­ris bu­vo tik ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vas, po­li­ti­kai grei­tai ėmė vers­ti.

„Val­džios ver­ti­mas – na­tū­ra­lus pro­ce­sas – taip pa­si­reiš­kė de­mok­ra­ti­ja, – sa­ko po­li­ti­kas. – Da­bar taip pat ne­ži­nia, ar tie­sio­gi­niai me­rų rin­ki­mai sa­vi­val­dai at­neš dau­giau sta­bi­lu­mo.“

Konf­lik­tai už­prog­ra­muo­ti

Pir­mą­ją ka­den­ci­ją bu­vo įsteig­ti Ta­ry­bos pre­zi­diu­mas ir Val­dy­ba. J. Bart­kus ma­no, jog tai bu­vo klai­da, už­prog­ra­ma­vu­si konf­lik­tą. Ta­ry­bos po­li­ti­kai po­sė­džia­vo vie­na­me aukš­te, Ad­mi­nist­ra­ci­jos gal­vos – ki­ta­me, at­ski­rai spren­di­mus prii­mi­nė­jo.

„Tie­sio­giai iš­rink­to me­ro ins­ti­tu­ci­ja da­bar taip pat ga­li konf­lik­tuo­ti su Ta­ry­ba“, – neat­me­ta J. Bart­kus.

Jau pir­mą­ją ka­den­ci­ją bu­vo sten­gia­ma­si at­skir­ti po­li­ti­nį lyg­me­nį nuo ad­mi­nist­ra­ci­nio. Bet iki šiol pro­ble­ma iš­li­ko.

„Kai ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vai yra po­li­ti­nio pa­si­ti­kė­ji­mo pa­rei­gū­nai, pa­čio­je ad­mi­nist­ra­ci­jo­je ne­be­li­ko jo­kios at­sa­ko­my­bės, – tei­gia J. Bart­kus. – Vi­są at­sa­ko­my­bę pri­sii­ma po­li­ti­kai. O po­li­ti­kai daž­nai ne­tu­ri ad­mi­nist­ra­vi­mo kom­pe­ten­ci­jos – tai vie­na di­džiau­sių pro­ble­mų.“

Bet jis įsi­ti­ki­nęs, jog pro­ble­mą ga­li­ma iš­spręs­ti. Pa­vyz­dys – Vil­nius.

„Vil­nius da­bar pa­si­ren­ka ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vą pa­gal kom­pe­ten­ci­ją, kom­pe­ten­tin­gą va­dy­bi­nin­ką, – pa­brė­žia po­li­ti­kas. – O mes ren­ka­mės ne­par­ti­nį, ku­rio di­džiau­sias pri­va­lu­mas, kaip gar­si­na­ma, yra tas, kad jis ne­dir­bęs mies­to Sa­vi­val­dy­bė­je.“

Par­ti­jų nuo­dė­mės at­si­rūgs­ta

J. Bart­kaus žo­džiais, par­ti­jų nuo­dė­mė, kad skir­da­mos sa­vo bend­ra­žy­gius į po­stus daž­nai kom­pe­ten­ci­ją pa­stu­mia į ant­rą vie­tą.

„Gal dėl to ir priė­jo­me prie to­kios opi­ni­jos, kad ge­riau ne­par­ti­nis, – svars­to J. Bart­kus. – Bet prie ko mus tai pri­ves – kad iš vi­so ne­rei­kia par­ti­jų? Tai ar par­ti­jas rei­kia tvar­ky­ti, ar ieš­ko­ti nau­jų gel­bė­to­jų?“

Ar per 25 me­tus po­li­ti­kai įgi­jo dau­giau iš­min­ties?

„Aš taip, – at­sa­ko po­li­ti­kas. – Nau­jo­je mies­to Ta­ry­bo­je bus 17 nau­jų na­rių – dau­gu­ma be po­li­ti­nės pa­tir­ties. Par­ti­jos na­riai ne vie­ną ka­den­ci­ją kau­na­si dėl man­da­to da­ly­vau­da­mi po­li­ti­ko­je. O ne­par­ti­niai ar tu­ri di­des­nės pa­tir­ties nei tie du mė­ne­siai rin­ki­mų ko­vos? Tai klau­si­mas, ar esa­me įgi­ję dau­giau po­li­ti­nės iš­min­ties?“

Dėl to, kad Šiau­liuo­se po šių sa­vi­val­dos rin­ki­mų „tu­ri­me, ką tu­ri­me“, la­biau­siai kal­ti­na „lais­vuo­sius pi­lie­čius“.

„Vie­no­je pu­sė­je bu­vo A. Vi­soc­ko ne­par­ti­nis są­ra­šas, jį pa­lai­kė žmo­nės, ku­rie gal­vo­ja, kad gy­ve­ni­mas ne­tei­sin­gas, kad kaž­kas nau­do­ja­si pa­dė­ti­mi. Ki­to­je pu­sė­je su­si­rin­ko in­te­lek­tua­lai, kū­ry­bi­nin­kai, vers­li­nin­kai, va­do­vai. Bet ir vie­ni, ir ki­ti dau­žė par­ti­jas, – pik­ti­na­si J. Bart­kus. – Ir ką da­bar tu­ri­me? Kur­da­mi nau­ją koa­li­ci­ją vis tiek priė­jo­me prie par­ti­jų veik­los pro­gra­mų – ki­taip de­mok­ra­ti­jos ša­ly­se ir nė­ra.“

Pats sa­vęs ir ko­le­gų klau­sia, ko­dėl yra po­li­ti­ko­je, par­ti­jo­je?

„Ma­no at­sa­ky­mas – o kas, jei­gu ne aš? Jei­gu ga­liu vals­ty­bei dirb­ti – tu­riu tai da­ry­ti, ne­nu­si­ša­lin­ti. Tai kiek­vie­no iš mū­sų rei­ka­las. Bet daž­nas, ku­ris po rin­ki­mų aik­čio­ja: „Kaip čia da­bar išė­jo“, – nė bal­suo­ti nė­jo.“

„Švo­ge­rių kraš­tas“ ski­lo į „švo­ge­rių kom­pa­ni­jas“

Vi­lius Pu­ro­nas ly­gi­na „dvi epo­chas“.

„Ir ta­da, ir da­bar esa­me „švo­ge­rių kraš­tas“, – sa­ko jis. – Bet ta­da bu­vo Są­jū­dis ir vi­sa Lie­tu­va bu­vo švo­ge­riai. Da­bar švo­ge­rių kom­pa­ni­jos va­di­na­si ir par­ti­jo­mis, ir su­si­vie­ni­ji­mais. Švo­ge­rių kom­pa­ni­jos per­bė­ga iš vie­nos į ki­tą. Jas vi­sas vie­ni­ja įvai­rūs po­rei­kiai – ir fi­nan­sai, ir no­ras su­bliz­gė­ti.“

Prieš 25 me­tus į po­li­ti­ką ėju­siems žmo­nėms ir juos rė­mu­siems rū­pė­jo Lie­tu­vos atei­tis, vie­ni­jo vie­na ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vi­zi­ja.

„Mus jun­gė ta­ry­bi­nis lai­ko­tar­pis, ku­rį la­bai ge­rai pa­ži­no­jo­me ir ku­rio vien­bal­sai ne­ken­tė­me, – sa­ko pir­mo­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tas. – Gal­vų ne­spau­dė smulk­me­niš­ku­mai ir as­me­niš­ku­mai.“

Kal­niu­ko de­pu­ta­tas

V. Pu­ro­nas bu­vo Kal­niu­ko ra­jo­no de­pu­ta­tas.

„Po ka­den­ci­jos dar de­šimt me­tų pas ma­ne žmo­nės ėjo, nors se­niai bu­vau ne val­džio­je“, – sa­ko V. Pu­ro­nas.

Kai bu­vo iš­rink­tas, ne­ži­no­jo Kal­niu­ko pro­ble­mų. Pats gy­ve­na dau­giaaukš­ty­je, o rin­kė­jai – „pri­va­ti­nin­kai“. Pa­sik­vie­tė sa­vi­val­dy­bi­nin­ką, kad „ant jo žmo­nės vi­sus klau­si­mus iš­ber­tų“.

„Po to sa­kau: „Ga­liu jums pa­dė­ti, bet rei­ka­lus ga­li­te iš­spręs­ti tik pa­tys“. Su­rin­kau tuos, ku­rie gar­siau­siai rė­kė, į Kal­niu­ko ko­mi­te­tą. Gy­va­vo jis gal pen­kio­li­ka me­tų“, – pa­sa­ko­ja bu­vęs po­li­ti­kas.

Kaip at­li­ko „funk­ci­jas“

Ta­ry­bo­je jam bu­vo „už­krau­tos“ dvi funk­ci­jos – dirb­ti su re­li­gi­nė­mis bend­ruo­me­nė­mis ir ki­ta­tau­čiais.

„Te­ko ras­ti bend­rą kal­bą. At­gi­mė ne tik stačiatikiai, bet ir sen­ti­kiai, įvai­rios sek­tos – nie­ka­da su re­li­gi­nin­kais ne­tu­rė­jau konf­lik­tų, – sa­ko V. Pu­ro­nas. – Tas pa­ts bu­vo ir su tau­ti­nė­mis ma­žu­mo­mis.“

Ta­da ypač bai­su bu­vo ru­sėms, ka­riš­kių žmo­noms: ar neiš­jungs van­dens, ar jų vai­kų ne­pri­muš, ar vai­kų dar­že­liai ne­bus jiems už­da­ry­ti?

Pri­si­me­na, kaip mo­te­ris ra­mi­no kar­tu su Ta­ry­bos na­re ad­vo­ka­te Eu­ge­ni­ja Po­vi­lai­tie­ne.

„Są­jū­dis joms bu­vo sve­ti­mas ir bai­sus, – pa­sa­ko­ja. – Ne­sa­kė­me, kad jų ne­muš. Sa­kė­me, jog mes, kaip ir jūs, bi­jo­me, kad jū­sų ne­muš­tų. Tai pa­da­ry­ki­te taip, kad jū­sų vy­rai, ka­riš­kiai, at­lik­tų sar­gy­bos vaid­me­nį. Jei­gu tik at­si­ras, koks „švan­cas“, ku­ris mes ak­me­nį – čiup­ki­te ir gar­sin­ki­te taip, kad vi­si iš­girs­tų. Ir pa­ma­ty­si­te, jog ne lie­tu­viai tai da­ro – o „specs­luž­bos“ (liet. spe­cia­lio­sios tar­ny­bos). Iki šiol di­džiuo­juo­si, kad Šiau­liuo­se ne­bu­vo jo­kių pro­vo­ka­ci­jų prieš ki­ta­tau­čius. Di­džiuo­juo­si sa­vo tau­ta.“

Bet V. Pu­ro­nas ne­sle­pia, jog tarp nau­jų­jų tau­tos vei­kė­jų grei­tai at­si­ra­do to­kių, ku­rie jo­kio pa­si­di­džia­vi­mo ne­kė­lė.

„Kai pra­dė­jo do­mė­tis, ko­kiai par­ti­jai prie Sme­to­nos pri­klau­sė par­ti­jos ko­mi­te­to pa­sta­tas – tam, kad tą pa­sta­tą sau pa­siim­tų, su­pra­tau, kad Są­jū­dy­je yra žmo­nių, ku­rie yra už mus „gud­res­ni“ – atė­ję pa­siim­ti gė­ry­bių, – ne ge­riau­siais pri­si­mi­ni­mais pa­si­da­li­ja bu­vęs de­pu­ta­tas. – Į tuos nau­jai atė­ju­sius į val­džią žmo­nes ta­da pra­dė­jau žiū­rė­ti ne vien ge­ro­mis aku­tė­mis.“

Par­ti­jos bu­vo ir yra „be­kiau­šės“

Ge­rai pri­si­me­na ir jį iš­gar­si­nu­sį konf­lik­tą su par­ti­jo­mis.

Nau­jiems po­li­ti­kams bu­vo svar­bu „su­bliz­gė­ti“, ėmė kur­tis par­ti­jos – „vi­sos la­bai tau­ti­nės“.

Per pa­čią blo­ka­dą, kai mies­te vis­ko trū­ko, aš­tuo­nios ar de­vy­nios par­ti­jos pa­kė­lė bal­są, kad ar­tė­ja Ve­ly­kos, o mies­tas ne­pa­puoš­tas.

„Ir pa­mi­nė­jo ma­no var­dą, kaip kal­ti­nin­ko, – pa­sa­ko­ja V. Pu­ro­nas, ku­ris į po­li­ti­ką ėjo iš mies­to vy­riau­sio­jo dai­li­nin­ko pa­rei­gų. – Pa­kė­liau vė­ją pa­gal vi­sas tai­syk­les. Par­ti­jos, ku­rios raš­tą pa­si­ra­šė, pa­ka­bin­ki­te Vil­niaus gat­vė­je ant tro­so po du nu­da­žy­tus kiau­ši­nius ir var­pą, jei­gu taip my­li­te Lie­tu­vą.“

Atė­jo Ve­ly­kos, o nė vie­na „apie gro­žius“ kal­bė­ju­si par­ti­ja tų kiau­ši­nių ne­pa­ka­bi­no.

„Tai vie­šai ir paaiš­ki­nau, kad vi­sos tos par­ti­jos yra „be­kiau­šės“, – juo­kia­si V. Pu­ro­nas. – Pa­ki­lo klyks­mas. O praė­ję 25 me­tai pa­ro­dė, kad tos „be­kiau­šės“ par­ti­jos yra iš­mi­rusios. To­dėl man, kaip Lie­tu­vos pa­trio­tui, nė kiek ne­gė­da, kad už tuos žo­džius ma­ne svars­tė Eti­kos ko­mi­si­ja.“

Sis­te­ma tu­ri sa­vo iš­min­tį

Iš po­li­ti­kos se­niai pa­si­trau­kęs V. Pu­ro­nas ne­sii­ma spręs­ti, ar po­li­ti­kai įgi­jo dau­giau iš­min­ties.

Jis tik pa­brė­žia, jog rei­kia at­skir­ti du da­ly­kus – žmo­gų ir vei­kian­čią sis­te­mą.

„Žiū­rė­ki­me, kas pa­si­da­rė su mū­sų uni­ver­si­te­tu – kū­rė­me jį jau­ni­mui, o ka­ted­ro­se įsi­kū­rė „šei­my­ni­nė ran­ga“, lai­ko­si įsi­ki­bu­si kė­džių, kad tik bū­tų al­ga, – pik­ti­na­si. – Tas pa­ts su val­di­nin­ki­ja – rū­pi ne ką mies­tui pa­da­ry­ti, o al­ga. Ar­ba Eu­ro­pos pi­ni­gų paė­mi­mas, o ne re­zul­ta­tas mies­tui.“

At­si­ran­da, jo tei­gi­mu, sis­te­ma su sa­va iš­min­ti­mi. Sis­te­ma, ku­riai duo­ta tei­sė reng­ti do­ku­men­tus ir reg­la­men­tus. O reg­la­men­tuo­ja ji sa­vo sau­gu­mą – ne tau­tos.

„Su­si­dū­rė­me su to­kiu reiš­ki­niu, ku­riam ne­sa­me ir ne­bu­vo­me pa­si­ruo­šę, – tei­gia V. Pu­ro­nas. – Sun­ku ap­kal­tin­ti mū­sų žmo­nes, kad trūks­ta gi­lu­mi­nio pro­ce­sų su­vo­ki­mo. Rei­kia dirb­ti su žmo­nė­mis. Bet pa­ts iki šiol skaus­mą jau­čiu, kad bū­da­mas di­zai­ne­ris Sa­vi­val­dy­bė­je bu­vau per­mes­tas šu­nų ir ka­čių gau­dy­ti. Ga­li­me tik lo­ti, bet tas lo­ji­mas mū­sų ne­gel­bės.“

Kas gel­bės?

„Ma­my­tės ce­pe­li­nai mus gel­bės, – juo­kia­si V. Pu­ro­nas ir ti­ki­na, jog yra op­ti­mis­tas. – Li­tas, per­gy­ve­nęs rub­lį, per­gy­vens ir eu­rą. Nie­kas už mus ne­pas­to­vės – net kai rie­ja­mės, rei­kia su­kąs­ti dan­tis.“

Bet ne­ti­kė­tai pa­reiš­kia, jog da­bar „rei­kia, kad mes vie­nas ki­to ne­kęs­tu­me“.

„Nes ta­da mus leng­va tam­py­ti, – paaiš­ki­na. – Ta­da už mus svars­to ir spren­džia „pro­tin­ges­ni“. Tik ne­ži­nau, kur jie sė­di? Vie­niems at­ro­do, kad jie sė­di Ame­ri­ko­je, ki­tiems – kad Briu­se­ly­je ar Iz­rae­ly­je.“

„O juk esa­me uni­ka­lūs, – įsi­ti­ki­nęs V. Pu­ro­nas. – Pir­miau­sia – sa­vo šven­ta kal­ba, ku­ri gy­vuo­ja 4 tūks­tan­čius me­tų. Sa­ko­me: „Die­vas da­vė dan­tis, duos ir duo­nos“. Rei­kia dirb­ti – ne­dir­bdamas esi pu­vė­sis. Iš­si­lai­kė­me prie „šve­di­ni­mo“, „vo­kie­ti­ni­mo“, „ru­si­ni­mo“, tu­ri­me ir da­bar iš­si­lai­ky­ti.“

Jo­no Tamulio nuo­tr.


PA­LY­GI­NI­MAS: Jo­nas Bart­kus įžvel­gia, jog pir­mo­ji ir pra­dė­sian­ti dirb­ti nau­ja Ta­ry­ba yra pa­na­šios: „Tų par­ti­jų kaip ir ne­bė­ra – kaip 1990 me­tais. Vie­toj par­ti­jų – Ar­tū­ro Vi­soc­ko ne­par­ti­nis ko­mi­te­tas, grei­tai pa­ma­ty­si­me, kas tai yra.“


SKIR­TU­MAS: Vi­lius Pu­ro­nas sa­ko: „Ir ta­da, ir da­bar esa­me švo­ge­rių kraš­tas, bet ta­da bu­vo Są­jū­dis ir vi­sa Lie­tu­va bu­vo švo­ge­riai. Da­bar švo­ge­rių kom­pa­ni­jos va­di­na­si ir par­ti­jo­mis, ir su­si­vie­ni­ji­mais.“

skrastas.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
5 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Hmm

Seniokiški padūsavimai.

Vakar A.A.Ozolo

vakare Medalinskas kėlė klausimą:kas atsitiko?

Kas mus valdo?

Lietuvą jau dvidešimt penki metai valdo partokratija, kuri visiškai sugriovusi valstybės teisingumą tapo valstybės santvarkos ir gyvavimo atributu. Šis partokratinis vėžys išplitęs seime ir vyriausybėje. Partijos gerai vairuoja ES pinigus į saviškių kišenes. Siekdamos pinigų, valdančios partijos skverbiasi į verslą. Valstybės įmonės – tai Klondaikas partijoms. Čia galima ir gerais užsakymais saviems pasirūpinti, lėšas išplauti, partiečius į pinigingus postus susodinti. Partokratijos vėžys įsiskverbęs į teisėsaugą, teismų darbą. Jau 25 metus renkam vis tuos pačius partokratinius Judus. Ar kada nors išsivaduos Lietuva nuo šio vėžio?

StasysG

Sėkmės, Jonai.

Dunning - Krugerio efektas

„Žemo intelekto, prastos kvalifikacijos ir siauro akiračio žmonės dėl savo kuklių gebėjimų negali suprasti, kad jų priimti sprendimai yra klaidingi, o
pačių sau priskiriami talentai – melagingi”.Mūsų visažiniai, apsistatę savais
švogeriais, protus nustūmę į nuošalę, veda Lietuvą į sunaikinimą. Štai kas valdo
mus.

5
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top