Be komentarų.
Geležinė ledi nuolankiai tarnauja savo gėlėms
Daiva Kaikarytė | lrytas.lt | 2009-04-10
Argi blondinė mėlynomis akimis gali būti tokia protinga? Gali. Taip kartą nusprendė vienos pietinės Europos šalies vyrai, šešias valandas kankinę Europos Komisijos narę Dalią Grybauskaitę (53 m.), kad ši priimtų Lietuvai nenaudingų sprendimų, ir nieko nepešę. Šią istoriją ponia Dalia laiko savo derybų praktikos anekdotu.
Tokių galėtų pažerti ir daugiau, bet labai nemėgsta apie save pasakoti. Kaipgi kitaip, juk ji – Geležinė ledi. Pati D.Grybauskaitė, išgirdusi šį apibūdinimą, juokiasi: „Argi darbo metu nesišypsau – tik po darbo?“
Visai negeležinė ji atrodo ankstų rytą, kai atvyksta pasikalbėti su „Stiliumi“ į vieną sostinės interjero salonų, kur vyks ir fotosesija. Kandidatė į prezidento postą pasilabina su salono darbuotojomis, grožėdamasi ranka perbraukia per prancūzišką dygsniuotą audeklą, išmargintą pastoraliniais raštais. Viena interjero detalė jai primena turimą namie – siuvinėtą tinklelį vaisiams nuo vabzdžių uždengti. Labai jai jis patinkantis. Bet šios smulkmenos vis tiek nuveda prie pokalbio apie darbą.
Eurokomisarė sako vertinanti tuos, kurie dirba atiduodami pusę savo gyvenimo ir širdies, – nesvarbu, žmogus griovį kasa ar ministro pareigas eina.
Ar greitai užuodžiate tinginius?
Iš karto. Ypač nemėgstu padlaižių. Pagrindinis reikalavimas artimiausiems kolegoms – kad nesakytų man komplimentų. Juokauju, jog jiems atlyginimas mokamas už tai, kad mane kritikuotų.
Ir įsiklausote į tą kritiką?
Iš pradžių ginčijuosi, nes nėra lengva sutikti. Bet jei žmonėmis pasitikiu, įsiklausau į jų kritiką.
Galbūt komandos narės jums pataria ir kaip atrodyti?
To mokiausi pati, bet nemėginau kopijuoti – pati prisitaikydavau tai, kas tinka.
„Stiliaus“ fotosesijai siūlėme pasinaudoti dizainerio pagalba, bet atsisakėte. Kodėl?
Labai gerbiu tą žmogų. Bet nenorėčiau, kad dabar, prieš rinkimus, šalia manęs būtų žmonės, kurių iki šiol man nereikėjo. Noriu išlaikyti savitumą, elgtis taip, kaip iki šiol. Jeigu ateityje liksiu dirbti Lietuvoje, ko gero, bus sunkiau išsisukti pačiai, nes čia ir mažesnis rūbų pasirinkimas. Gal teks kreiptis į siuvėją.
Kol kas viską pirkdavau parduotuvėse ir to pakako. Nenorėčiau būti geresnė ar gražesnė, kitokia negu esu. Nenorėčiau dirbtinai kurti savo įvaizdžio ir taip apgaudinėti žmones.
Ar gražesnė išvaizda – tai apgavystė?
Jeigu tai laikina, iš dalies – taip.
Tačiau kartais aplinkybės priverčia keisti ir išvaizdą, ir garderobą.
Bėdų buvo daug, kai man teko 1991 metais mokytis Vašingtone, Džordžtauno universitete. Teturėjau vienintelį kostiumėlį. Kontrastas tarp atvykėlių iš Lietuvos ir vakariečių buvo didžiulis. Bet man padėjo tai, kad nuo vaikystės gyvenau kukliai, ir toks jausmas kaip pavydas, kad kas nors geriau apsirengęs, neegzistavo. Bet, prisipažinsiu, patyriau labai malonų jausmą, kai, susitaupiusi šiek tiek pinigų iš nedidelės stipendijos, nusipirkau keletą naujų drabužių, o senąjį kostiumėlį tiesiog gatvėje išmečiau į šiukšlių dėžę. Tikrai buvo gera – iki šiol prisimenu.
Šiandien jums nebereikia taupyti kostiumėliui, tačiau ar jau peržengėte „Chanel“ ar „Christian Dior“ salonų slenksčius?
Tokie rūbai man per brangūs. Be to, niekada nesidomėjau garsiais vardais. Net ir itin gražų daiktą reikia derinti prie savęs, o ne save prie jo. Esu konservatyvi, tad Briuselyje mėgstu tas kelias parduotuves, į kurias įbėgusi galiu apsipirkti per pusvalandį.
O kas rūpinasi jūsų šukuosena?
Užlekiu į Europos Parlamento pastatą, nes ten kirpykla pradeda dirbti labai anksti.
Kalbama, kad jūsų darbo stalas – itin tvarkingas, beveik tuščias. Tai tiesa?
Kai tapau komisare, per porą mėnesių aplankiau kiekvieno iš 600 žmonių kabinetą. Nes norėjau kiekvienam paspausti ranką, susipažinti, prisistatyti, truputį pakalbėti ir… pamatyti darbo stalą. Asmeninė aplinka daug pasako apie žmogų – apie jo meilę, požiūrį į darbą, į šeimą. Ant vieno stalo – daug gėlių, ant kito – vaikų nuotraukų, ant trečio – popierių…
Kuo aukštesnė karjeros pozicija, tuo daugiau reikia priimti sprendimų. Pagal tvarką ant stalo galima pasakyti, ar tas žmogus jau užaugo iki vadovo, ar, apsivertęs popieriais, daro tik techninius dalykus.
Jei skaityčiau kiekvieną popierių, stabdyčiau kitų žmonių darbą, tai būtų neracionalu. Tad tvarka ant stalo man – rodiklis, ar žmogus geba dalintis atsakomybe ir pasitikėti žmonėmis. Jokiu būdu nelaikau to geležine taisykle – juk bohemiška aplinka skiriasi nuo valdiškos.
Tad ar yra ant jūsų stalo nors kokia miela smulkmena?
Yra. Kiniškoje vazelėje surišti bambukai – kompozicija, vadinama laimės medeliu.
Kodėl tokį pasirinkote?
Labai mėgstu gėles, turiu jų daug ir darbe, ir namuose. Bute, kurį nuomojuosi Briuselyje, yra nedidukė terasa, joje jau žydi pavasario gėlės. Turiu rožių. Dar anksčiau pamačiau, kaip miestiečiai vazonuose augina stiebines rožes, tad ir sau tokią nusipirkau.
Ar turite kokių nors gudrybių, kaip prižiūrėti augalus?
Ne, ko gero, esu žmogus, kuris moka džiaugtis gėlėmis, o ne jas auginti. Štai nuvyto mano atsargios gelsvai rausvos spalvos rožė, tad įsigijau kitą. Tik dabar ryškesnę – raudoną.
Sunku auginti gėles, bet dar sunkiau auginti gerus pavaldinius. Kokia filosofija vadovaujatės darbe?
Aš noriu girdėti savo žmones, man įdomu, kas ant jų stalo, kas įamžinta nuotraukose. Toks elgesys sulaukia atsako – tavimi žmonės pradeda pasitikėti, gerbti ir daug geriau dirbti. Domėdamasi asmeniškai galiu juos įkvėpti, ir tuomet žmogus dirba iš širdies, o ne todėl, kad yra varomas, stumiamas, verčiamas, gąsdinamas. Kartais net pajuokauju, kad savo žmonių pažinimas, abipusis pasitikėjimas – tai švelni eksploatavimo forma.
Iš kur atsirado supratimas, kad būtent taip reikia bendrauti su savo pavaldiniais?
Aš pati užaugau nuo pat apačios.
Tokie vadovai kaip tik neretai būna pikti – nori atsiimti už visas patirtas nuoskaudas.
Pikti būna gal tie, kurie ėjo per kitų galvas, kuriems kas nors padėjo. O tie, kurie užaugo patys, supranta darbo, kokybės, darbštumo vertę.
Ar pradėjus dirbti aukštuose postuose nebūdavo kartais tiesiog baisu, kad nesugebėsite susidoroti su pareigomis?
Kiekvieno žmogaus gyvenime yra momentų, kai tenka prisiimti atsakomybę. Vieni išdrįsta, kiti ne. Šioks toks adrenalino kiekis yra sveika, bet jis neturi trukdyti priimti sprendimus, tobulėti. Akys bijo, bet rankos daro. Kelią nueina tas, kuris atsistoja ant kelio, o ne tas, kuris tik žiūri iš šono.
Briuselis nėra vienas gražiausių Europos miestų. Ar yra ką jame veikti, kai nugriebiate laisvo laiko?
Grožis yra žiūrinčiojo akyse. Dar dirbdama diplomatinėje tarnyboje išmokau mažiausiai pusę savo širdies atiduoti tai šaliai, kurioje dirbu. Kitaip nusistatysi ribas, kurios blokuos pažinimą. Jei kas nors paklaustų, kur labiausiai patiko, pasakyčiau, kad myliu visas valstybes, džiaugiuosi, kad galėjau prie viso to prisiliesti, – tikina moteris.
Ir tik vėliau prisipažįsta rudenį mėgstanti lėkti iš Briuselio į Ardėnų miškus rinkti grybų. Juokauja, kad, kaip ir dera Grybauskaitei, moka skaniai marinuoti miško gėrybes ir dovanoti jų draugams per Kalėdas.
Nemažai pasakojote apie bendravimą su pavaldiniais. O kokie žmonės anksčiau vadovavo jums – ar buvo iš ko mokytis?
Man pasisekė, nes nuo pat pirmo darbdavio iki vėlesnių laikų sutikau įdomių žmonių – tikrų asmenybių. Ryšius su jais palaikau iki šiol. Pavyzdžiui, bendraujame su pirmąja mano darbdave, Lietuvos nacionalinės filharmonijos Kadrų skyriaus vadove, kuriai dabar jau 75-eri. Buvau pasikvietusi ją paviešėti į Briuselį.
Patys gražiausi prisiminimai liko apie pirmąją mano šeimininkę, pas kurią gyvenau studijuodama Sankt Peterburge, tuomečiame Leningrade. Jos sūnus tarnavo kariuomenėje, moteris sunkiai vertėsi viena ir nuomininkės ieškojo iš vargo. Tačiau ji mokėjo dalytis viskuo, ką turėjo. Ji parodė man gražiausius muziejus ir miesto apylinkes. Iki šiol nepamirštu skanių jos blynų. Ta moteris mane laikė savo dukterimi ir visiems gyrė. Didelis džiaugsmas gyvenime sutikti tokių žmonių, – pasakojo D.Grybauskaitė, iki šiol finansiškai remianti kažkada jai kampą nuomojusią buto šeimininkę.
Paprastai žmonės su džiaugsmu ir ilgesiu prisimena savo studentiškus laikus, tačiau jūsų prisiminimuose apie studijas džiugesio negirdėti.
Trokštamą specialybę – politinę ekonomiją – galėjau studijuoti Minske, Maskvoje ar Sankt Peterburge. Bet Lietuva turėdavo po vieną ar dvi vietas, vadinamąsias kvotas, į kurias galėdavai bandyti laimę patekti. Pamėginau, bet nepasisekė. Kaip vėliau sužinojau, mano konkurentas buvo kolūkio pirmininko sūnus. Aš už nugaros neturėjau nieko…
Antrą kartą nusprendžiau stojamuosius egzaminus laikyti jau pačiame Leningrado A.Ždanovo universitete. Kaip visi jaunuoliai turėjau daug idealizmo ir maniau, kad daug ką galime įveikti patys. Išlaikiau viską labai gerai, bet už diktantą man parašė dvejetą, nors rusiškai rašiau tikrai puikiai. Supratau, kad istorija kartojasi, – tos 25 universiteto vietos buvo skirtos kitiems.
Grįžti be nieko nenorėjau, tad įstojau į vakarinį skyrių – ten man niekas jau nekliudė. Bet! Turėjau gauti leidimą gyventi, o tokio galėjai tikėtis tik dirbdamas juodą darbą. Nudrožiau į artimiausią fabriką ir pasiprašiau darbo.
Jau visi girdėjome apie tai, kad stumdėte karučius kailių fabrike. Bet dėl ko ir kam juos stumdėte?
Šlapius chemikalų pritvinkusius kailius reikėdavo perskaičiuoti ir nuvežti iš vieno cecho į kitą. Po poros metų, kai vadovai pamatė, kad šiek tiek kitaip atrodau, kad studijuoju, kad gali man duoti sudėtingesnių užduočių, pervedė į laboratoriją – buvo ir fabrike gerų žmonių, kurie suprasdavo, padėdavo, iš kurių taip pat galėjau mokytis. Bet laboratorijoje reikėdavo dirbti naktimis, tad rytą grįžusi penkias valandas pamiegodavau ir ruošdavausi paskaitoms. Tokiu ritmu – šešeri metai. Bet baigiau net su pagyrimu.
Ar tuo jūsų vargai baigėsi?
Kai aukštojoje partinėje mokykloje dėsčiau politinę ekonomiją, surašiau 66 dvejetus. To sovietiniais laikais partinių mokyklų praktikoje, ko gero, nėra buvę. Tai buvo šokas – kaip drįsau! Žinia apie tai pasiekė Maskvą. Kaipgi kitaip – studentai buvo vyresni už mane, atėję iš partinių struktūrų.
Už tai sumokėjau: man nebuvo leista studijuoti aspirantūroje, ginti disertaciją. Jei noriu – tik eksternu. Man tai jau buvo pažįstama. Neduodat – nereikia, pasidarysiu pati. Per dvi vasaras parašiau disertaciją ir Maskvoje eksternu ją apgyniau.
Gailėjote savęs dėl patirtos neteisybės?
Ne, savęs gailėti neverta.
Na, nors kartelį verkėte iš apmaudo?
Verkti dėl daug ko galima… Būdavo tokių atvejų, bet gal pradžioje, kai man buvo 19 metų, kai atsidūriau svetimame mieste viena, be draugų. Tokie išbandymai išmokė susikoncentruoti į tikslą, nekreipti dėmesio į dirgiklius ir ištverti.
Turėjote mokykloje pravardę?
Mokykloje visos mūsų pravardės buvo susietos su pavardėmis, tad aš buvau Grybcė. Buvau tuo patenkinta, nes kiti turėjo pravardžių dėl išvaizdos, o tai kur kas skausmingiau.
Mokyklos, studijų laikai – tai tas metas, kai žmonės įsimyli. O jūs ar buvote įsimylėjusi?
Įsimylime jau nuo vaikų darželio. Tokių atvejų visiems pasitaiko, be jokios abejonės, – juokiasi eurokomisarė.
Ar buvo atsakyta į jūsų jausmus?
Čia tokie klausimai, kurie jau praėjo… Tegul viskas lieka, kaip buvę.
O jūsų dėmesio kas nors siekė?
Taip, be abejo.
Ar atsakėte į tuos jausmus?
Ką reiškia „atsakėte“? – juokiasi. – Išėjo kaip išėjo. Visaip tame gyvenime būna.
Mūsų visuomenė atlaidžiau žiūri į išsiskyrusią nei netekėjusią. Kaip jūs atlaikote tą spaudimą?
Oi, dar tėvelis juokais mane erzindavo klausdamas, kada jam žentą parvesiu. Kaip išėjo, taip išėjo. Taip likimas susiklostė, kad daug dėmesio skyriau išsilavinimui ir kovai už būvį.
Ką manote apie naują tendenciją pasaulyje, kai žmonės nebejaučia būtinybės kurti šeimos, o ją sukūrę – susilaukti vaikų?
Nenorėčiau spėlioti, viskas labai asmeniška. Bent jau aš nesirėmiau jokia ideologija, filosofija – gyvenau, kaip išėjo. Tikrai nenorėčiau, kad lietuviai išnyktų. Galiu pasidžiaugti, kad mano kabinetas (jį sudaro 20 žmonių) per penkerius metus susilaukė penkių vaikų, iš jų du – lietuviai.
Galbūt turite ne savo vaikų, kuriais rūpinatės?
Esu savo bendraklasės dukters krikšto mama, – su pasididžiavimu ištarė Dalia. – Dabar jai – 34 metai. Kai studijavo Dailės akademijoje, mokėjau, kaip juokauju, krikšto mamos stipendiją. Kiek žinau, ta mergaitė maža būdama pati mane pasirinko kaip krikšto mamą – buvau jai autoritetas.
Ar susitikusios su draugėmis paplepate tiesiog moteriškai, pavyzdžiui, apie naujų lūpų dažų spalvą?
Na, apie lūpų dažus dar neteko diskutuoti. O apie šeimą, vaikus, tėvus, ligas, bėdas kalbamės kaip ir visi žmonės. Ne taip dažnai susitinku su savo draugais, o kai susibėgame, apie darbą nešnekame. Jūs vis klausiate apie išvaizdos dalykus – turiu draugę mados istorikę, bet, kaip minėjau, mes apie darbą nesikalbame, – juokiasi Dalia. – Ne tik nekalbu, bet ir stengiuosi nedirbti su draugais. Manau, tai kenkia ir darbui, ir asmeniniams santykiams.
Jūsų dienotvarkė intensyvi, o miego, kiek suprantu, jums trūksta visą gyvenimą.
Nesu miegalė, aš – vieversys, 5–6 valandą ryto man atsikelti lengva. Geriausias palaikymas – tai gebėjimas visiškai atsijungti nuo darbo ir veikti ką nors kita. Kai ką nors darai susikaupęs – tai tarsi tam tikra meditavimo forma. Gali būti skaitymo, gėlių, kelionių meditacija.
Ar leidžiate sau patingėti?
Be abejo, kaip ir visi žmonės. Kai lyja, pavyzdžiui. Tik bėda, kad negaliu ilgai lovoje būti – tuomet tingėčiau labiau.
Ar leidžiate sau patirti kokį nors žemišką malonumą, dėl kurio šiek tiek jaučiate kaltę?
Negaliu atsispirti skaniems dalykams – vaisiams, daržovėms, žuviai. Kad ir kur gyvendavau, stengdavausi prisitaikyti prie tos šalies virtuvės, – juk tai taip pat pažinimas, nes maisto kultūra – didžiulė informacija. Tad kaip Amerikoje nevalgysi mėsainių, Belgijoje – šokolado ar negersi Portugalijoje Porto vyno?
Kaip jūs elgiatės su savo pinigais? Regis, labai mokate taupyti.
Niekada neturėjau noro nei turėti daug pinigų, nei ypač taupyti. Jei turiu šiek tiek daugiau, tai geriau kam nors padėsiu. Viskuo reikia dalintis – tiek džiaugsmu, tiek negandomis, tiek pinigais.
Vaikystėje daug kas mėgo duoną su sviestu ir cukrumi. Tėvelis, pamenu, prieš išbėgant man į kiemą tepdavo dvi riekes. Kodėl? Nes jis žinodavo, kad tą riekę duonos tikrai po kąsnelį išdalinsiu.
Ponia Dalia, nors teigiate neskirianti daug dėmesio savo išvaizdai, per pastaruosius metus jūs pasikeitėte – pagražėjote.
Man taip neatrodo. Kai į save žiūriu, pastebiu ir raukšleles, ir kitokias problemas. Amžius yra amžius. Gal ne išvaizdoje, o veide kažkas atsirado. Gal vidinė harmonija atsispindi. Juk mano stresas pastaraisiais metais kitoks, kitokios ir gyvenimo sąlygos, atėjo pasitikėjimas.