Tomas Janeliūnas | „IQ“
Vilniaus ir Šalčininkų rajonai – tarsi uždara teritorija, skirta Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA) išgyventi. Regioną nuo išorinio poveikio saugo ne tik patys Valdemaro Tomaševskio gerbėjai, bet ir kitos nacionalinės partijos, nenorinčios ardyti nematomų sienų šalyje.
Per daugiau nei 25 metus nė viena Vyriausybė nesugebėjo Vilniaus ir Šalčininkų rajonų integruoti į bendrą Lietuvos politinę sistemą. Tiesą sakant, net nebandė. Nors šiuose dviejuose rajonuose galioja tie patys įstatymai, rinkimai vyksta pagal formaliai vienodas taisykles, politiniu atžvilgiu tai – atskiri rezervatai, skirti vienai konkrečiai rūšiai, t. y. LLRA. Jokios kitos partijos negali ne tik lygiavertiškai konkuruoti su LLRA, bet net neturi galimybių suburti efektyvią opoziciją.
Nuo pat 1995 m. savivaldybių rinkimus Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose laimi tik LLRA. Vilniaus rajone jos gaunamų balsų skaičius nėra buvęs mažesnis nei 60 proc., Šalčininkų rajone LLRA dominuoja dar ryškiau – 2015 m. už ją balsavo net 76,2 proc. visų rinkėjų. Abiejuose rajonuose vos po keletą mandatų tenka kitoms partijoms, o didžiąją dalį jų susigriebia LLRA. Šalčininkų rajone šios politinės jėgos gaunamų balsų dalis beveik idealiai atitinka lenkų tautybės piliečių sudaromą visų rajono gyventojų dalį (77,8 proc., 2011 m. surašymo duomenimis), o Vilniaus rajone LLRA pavyksta gauti net daugiau balsų nei esama rajone įsikūrusių lenkų dalis (jie sudaro 52 proc. visų rajono gyventojų, 2011 m.).
Tai leidžia daryti keletą prielaidų – šiuose rajonuose ne tik balsuojama grynai tautiniu pagrindu, bet lenkai (taip pat dalis rusų ir kitų tautybių atstovų) yra aktyvesni rinkėjai nei lietuviai. Taip pavydėtinai konsoliduoti žmones galima tik rimtu darbu – į savo partiją primygtinai kviečiant įsijungti reikšmingesnes pozicijas užimančius valstybės įstaigų, švietimo, sveikatos, socialinės srities atstovus ir nuolat juos (taip pat jų giminaičius ir pavaldinius) raginant likti lojalius LLRA. Priešingu atveju kiltų grėsmė visam nepotizmo voratinkliui.
Aplink vien savi
Apie Vilniaus rajono švietimo sistemoje vyraujantį mokyklų direktorių politizavimąsi (t. y. priklausymą tai pačiai partijai, kuri turi valdžią savivaldos institucijose) IQ jau yra rašęs – tai buvo patvirtinta moksliniame Eglės Čeponytės tyrime. Nesunku numanyti, kad ir kitose LLRA dominuojamų rajonų srityse vyksta tokie pat procesai, – priklausyti partijai tampa bemaž privaloma, norint išlaikyti darbą ar siekti karjeros nuo rajono valdžios priklausančiose įstaigose.
„Mokyklos, savivaldybės įmonės, kitos didesnės organizacijos yra valdomos LLRA. Jie turi platesnes galimybes bendrauti su rinkėjais, nes gali prie jų prieiti per seniūnijos darbuotojus, mokytojus ir tarnautojus, – pasakojo Lietuvos lenkė Renata Underis, šiais metais dalyvavusi savivaldybių tarybų rinkimuose Lietuvos liberalų sąjūdžio sąraše Vilniaus rajone. – Mes, lenkai, kurie neiname su LLRA, tokios galimybės neturime, nes niekas mūsų ten neklausys, o galbūt net neįleis. Taip atsitiko su keliomis įstaigomis rajone. Žmonės nenori nieko keisti, nes su partija susaistyti darbiniais ir interesų ryšiais. Kažkieno motina dirba darželyje, sesuo – savivaldybėje, vaikai lanko mokyklą. O dar stiprus stereotipas, kad rajono valdžiai pasikeitus lenkai bus išmesti iš darbo, lietuviai uždarys mokyklas ir darželius, visiems bus dar blogiau.“
LLRA atstovai pabrėžia, kad ilgalaikį jų partijos įsitvirtinimą Vilniaus ir Šalčininkų rajone nulėmė sėkmingas, sąžiningas ir racionalus valdymas. „Išlaikyti valdžią sudėtingiau, nei vieną kartą laimėti rinkimus“, – tvirtino LLRA atstovas Seime Jaroslavas Narkevičius. Pasak jo, teiginiai, kad žmonės vis balsuoja už LLRA baimindamiesi dėl savo darbo ir karjeros, gali būti paaiškinami tuo, jog jie nenori nežinomybės: „Net jei ši versija būtų teisinga, tai reiškia, kad žmonės bijo pokyčių. Jų gyvenimas dabar yra pastovus, o pokyčiai, nors ir gali gražiai skambėti, kartais nulemia chaosą, neužtikrintumą, korupciją.“
Keisti viražai Seime
Ko galima tikėtis, jei be konkurencijos 25 metus valdo ta pati vietos valdžia ir vienintelis jos iššūkis – kaip sutvirtinti ir išlaikyti voratinklį, pro kurį nepraslystų kritikai ir konkurentai? Būtent čia ir reikėtų ieškoti regiono atsilikimo priežasčių. Investicijų lygis Vilniaus ir Šalčininkų rajone mažas, ekonominės veiklos trūksta, o gyventojų pajamos nesiekia šalies vidurkio. Nacionalinė valdžia ir didžiosios partijos niekada nekreipė rimto dėmesio, kaip gyvena vietos žmonės, nes susitaikė su tuo, kad čia nelaimės nei vietos, nei nacionaliniuose rinkimuose. Ilgainiui tai tapo tik papildomu argumentu LLRA atstovams teigti, esą Lietuvos valdžiai lenkų tautybės piliečiai nerūpi. Kad juos saugoti ir ginti gali tik LLRA.
Pastaraisiais metais apie tai, kad reikia ne tik kaltinti autoritarizmu LLRA, bet ir skirti nuoširdų dėmesį nacionaliniu lygiu, pradėjo kalbėti ir aukščiausi šalies politikai. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžia būtinybę rūpintis savo piliečiais, nesvarbu, kokios tautybės jie būtų, o ir pati pastaruoju metu vis dažniau lankosi Vilniaus krašte, kur lietuvių politikai yra reti svečiai.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.