Rosita Garškaitė | „Lietuvos žinios“
Viešieji intelektualai, komentuojantys politinį gyvenimą iš emocinių pozicijų, – puikus politinių romantikų, apie kuriuos rašė iškilus XX a. filosofas Carlas Schmittas, pavyzdys. Jie vengia veikti bei įsipareigoti, keičia politines pozicijas. Tai ypač išryškėjo prasidėjus vadinamajai pabėgėlių krizei.
Šitaip teigia Vilniaus universiteto dėstytojas dr. Linas Jokubaitis, rugsėjo mėnesį apsigynęs disertaciją iš minėto vokiečių teisės bei politikos teoretiko idėjų tyrimo. Pasak jo, romantinis požiūris į politiką nesuderinamas su patriotiškumu, skatina konformizmą ir apskritai naikina politiką.
Be C. Schmitto veikalų šiandien sunkiai įsivaizduojamos filosofijos, teisės, politikos mokslų studijos, tačiau jis pats – itin kontroversiška asmenybė. Visų pirma, dėl bendradarbiavimo su naciais. Antra, dėl kritikos liberalizmui neretai apibūdinamas kaip autoritarinis mąstytojas. Kaip šis filosofas atsirado paties akademinio susidomėjimo lauke? Ar jo nevienareikšmiškas vertinimas nekėlė kliūčių per pastaruosius disertacijos rašymo metus?
Studijuojant šiuolaikinę politikos filosofiją neįmanoma nepastebėti C. Schmitto. Pirmą kartą su jo veikalais susidūriau bakalauro studijų metu Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Vokiečiai dažnai labai nenoromis pripažįsta, kad jis yra Vakarų politinės minties klasikas. Nėra abejonių, kad C. Schmittas buvo kontroversiška asmenybė, angliška jo biografija vadinasi „The Enemy“ (liet. „Priešas“), o knyga skirta jo politinės minties recepcijai pokario Europoje – „A Dangerous Mind“ (liet. „Pavojingas protas“). Problemiškiausias C. Schmitto bruožas yra ne jo oportunistinis mėginimas bendradarbiauti su nacionalsocialistais, kuriems jis nejautė simpatijų, bet jo antisemitizmas. Jo asmenybė man nekėlė didesnių kliūčių, nes dėmesį skyriau jo teorijoms, o ne asmenybei.
Įvardiji C. Schmittą kaip Vakarų politinės minties klasiką. Su kuo iš XX amžiaus teoretikų jis stovėtų vienoje gretoje?
XX amžius tikrai nepasižymėjo iškiliais politikos filosofais. Leo Straussas yra vienas iš mąstytojų, kurie neabejotinai prilygsta C. Schmittui. Taip pat reikėtų paminėti prancūzų filosofą Alexandre‘ą Kojeve‘ą.
Praėjusiais metais išleista C. Schmitto knyga „Politinė teologija“. Kaip svarbu, tavo nuomone, išversti ir „Politische Romantik“?
Rimtos politikos filosofijos knygos vertimas Lietuvoje šiandien yra tapęs retenybe. Žinoma, būtų puiku, jei kas nors imtųsi nelengvo darbo versti ne tik „Politische Romantik“, bet ir kitus svarbiausius C. Schmitto veikalus – „Der Begriff des Politischen“, „Die geistesgeschichtliche Lage des heutigen Parlamentarismus“, „Verfassungslehre“ ir „Der Nomos der Erde im Völkerrecht des Jus Publicum Europaeum“.
C. Schmittas yra pernelyg nepatogi asmenybė, jo teorijos griauna daugelį vadinamiesiems „progresyviems“ žmonėms mielų ir patogių politinių prietarų bei iliuzijų, todėl tikrai mažai šansų, kad jo knygos būtų verčiamos už kokius nors ES ar Vokietijos fondų pinigus. Viskas lieka privačioje leidėjų valioje. Tegaliu pasakyti, kad C. Schmitto knygų paklausa yra didelė. Norint tuo įsitikinti, tereikia įvertinti susidomėjimą jo teorijomis Lenkijoje ir Rusijoje.
Vadinasi, šis autorius kur kas labiau vertinamas Vidurio ir Rytų Europoje, Rusijoje nei Vakaruose?
C. Schmitto teorijomis intensyviai domimasi visoje Vakarų Europoje, JAV ir net Kinijoje. Aš tik atkreipiau dėmesį į mūsų kaimynus, kuriems nepadoriai nusileidžiame politikos filosofijoje.
Savo disertacija sieki įrodyti, jog „Politische Romantik“ nėra antraeilis autoriaus veikalas, nors tokia nuomonė tarp jo tyrinėtojų vyrauja. Dar daugiau, teigi, jog politinio romantizmo koncepcija yra vienas esminių C. Schmitto politinės filosofijos elementų. Taigi, kyla klausimas, kas yra politinis romantizmas pagal šį filosofą? Įprastai romantizmą suprantame kaip estetinį judėjimą, kaip jis susijęs su politika?
Politinis romantizmas yra po nesibaigiančiomis politinėmis diskusijomis slepiamas pasyvumas ir nesugebėjimas priimti sprendimo. Įprasta manyti, kad romantizmas yra dvasios veržlumas ir didelė aistra. Tai klaidingas įsitikinimas. Politikoje romantikai bėga nuo konkretaus sprendimo. Juos valdo estetinis politikos suvokimas, noras gražiai pakalbėti, o ne veikti. Politiniai romantikai vengia konkretaus sprendimo ir įsipareigojimo. Jie vengia tapatintis su kokia nors politine pozicija, bet pagal aplinkybes šokinėja nuo vienos pozicijos prie kitos. Pasižiūrėkite į Lietuvos „viešuosius intelektualus“, ir suprasite, kas yra politinis romantikas.
C. Schmittas politinį romantizmą supranta kaip „estetinę-emocinę“ reakciją į tikrovę. Romantikams patinka žaisti idėjomis ir vaizdiniais, o ne veikti ir įsipareigoti. Jie yra ironikai. Jų ironiškas estetizmas nesuderinamas su politine veikla. Tvirtų politinių principų neturėjimas yra vienas iš svarbiausių romantiko bruožų. Politinis romantikas ieško ne politinių problemų sprendimų, bet naujų interpretacijų, patirčių ir galimybių sukurti naują kūrinį. Romantizmo paveikta politika tampa panaši į eilėraščio rašymą ar impresionistinio paveikslo tapymą. Tinka bet kas, kas tik atkreipia publikos dėmesį, sukelia skandalą ir meta iššūkį nusistovėjusioms pažiūroms.
Ar neatrodo pavojinga, jei Lietuvos „viešieji intelektualai“, kuriuos žurnalistai nuolatos cituoja, – politiniai romantikai? Tokiu būdu visuomenei rodoma, kad nėra dėl moralinių įsitikinimų užimamų politinių pozicijų, jos priklauso tik nuo pinigų ir galios.
„Viešieji intelektualai“ yra tai, ką mes iš Platono dialogų pažįstame kaip sofistus. Deja, šiuolaikiniai jų palikuonys savo argumentacijos tikslumu ir nuoseklumu neprilygsta sofistams. Šiandien politinio gyvenimo komentatoriai ir „švietėjai“ dažnai naudoja tik emocinę pseudoargumentaciją. Tai tapo ypač akivaizdu prasidėjus pabėgėlių krizei. Intelektualai visuomet buvo priklausomi nuo politinės galios ir pinigų, tačiau tikiu, kad lietuviai tai supranta ir išlaikys sveiką skepticizmą daugelio „viešųjų intelektualų“ atžvilgiu.
Kokį pavojų C. Schmittas įžvelgia ironiškame romantiko santykyje su pasauliu?
Dėl savo ironiško santykio su politika romantikai negali turėti tvirtų principų ir tampa įtakingiausių bei galingiausių savo laikmečio politinių jėgų įkaitais. Politinis romantizmas emocingais žodžiais skatina politinį konformizmą. Nors dar blogiau yra tai, kad politinis romantizmas naikina politiką. Romantikams rūpi individas ir jo patyrimas, o iš individo sąvokos neįmanoma išvesti politikos.
Iš to išplaukia, kad romantikas negali būti patriotas?
Ilga ir nesuinteresuota estetinė kontempliacija nėra teigiamas politiko bruožas. Kai romantikai kalba apie tautą, jų nedomina tauta kaip objektyvi realybė. Politiniai reiškiniai romantikams įdomūs tik dėl jų estetinio potencialo, kuris neturi nieko bendra su objektyviomis šių reiškinių charakteristikomis. Abejotina, ar romantikas pasirengęs mirti už savo tėvynę. Romantiškas santykis su politika yra nesuderinamas su nuoširdžiu patriotizmu.
Straipsnio tęsinį skaitykite lzinios.lt.