Vatikano radijas
„Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai“, skelbiama Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Jos preambulėje pabrėžiama, kad „visų žmonių giminės narių prigimtinio orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas“, o to nepaisymas „pastūmėjo vykdyti barbariškus aktus, kurie papiktino žmonijos sąžinę, ir didžiausiu paprastų žmonių siekiu buvo paskelbtas pasaulio, kuriame žmonės turi žodžio bei įsitikinimų laisvę ir yra išlaisvinti iš baimės ir skurdo, sukūrimas“.
Šis istorinis tekstas, įkvėpęs dešimtis vėlesnių tarptautinių konvencijų apie žmogaus teises, 1948 metų gruodžio 10-ąją buvo priimtas Jungtinių Tautų Organizacijos generalinėje asamblėjoje, o ši diena 1950 metais paskelbta Žmogaus teisių diena.
Popiežius Pranciškus, praėjusio trečiadienio bendrojoje audiencijoje, primindamas ir gruodžio 9-ąją minimą Tarptautinę dieną prieš korupciją, pastebėjo, jog tai „dvi glaudžiai susijusios tikrovės: korupcija yra neigiamas reiškinys, su kuriuo reikia kovoti, pradedant nuo asmeninės sąžinės ir budint pilietinio gyvenimo srityse, ypač tose, kur rizika didžiausia; žmogaus teisės yra teigiamas reiškinys, kur reikia skleisti su vis nauju ryžtu, kad visiems būtų pripažintos pamatinės žmogaus asmens teisės. Viešpats mums tepadeda vykdant šį dvigubą uždavinį“.
Kalbant apie platesnį kontekstą, Katalikų Bažnyčios santykis su žmogaus teisėmis yra įvairialypis. Viena vertus, civilizacijos istorikai pripažįsta, kad krikščionybė ir, konkrečiai, Katalikų Bažnyčia labai prisidėjo, greta kitų kultūrinių jėgų, prie žmogaus teisių pagrindimo ir konkrečių teisių išplėtojimo. Ir šiandien kai kuriose srityse Bažnyčia yra viena iš pagrindinių jėgų, suteikianti galimybę asmenims pasinaudoti savo teisėmis ar ginanti tokią galimybę. Pakanka paminėti milžinišką švietimo ir sveikatos apsaugos darbą neturtinguose kraštuose.
Kita vertus, buvo atveju, kai Bažnyčia kritikavo ar atmetė kai kuriuos žmogaus teisių teorinius ir praktinius išvedžiojimus ar priėmė juos tik po dešimtmečiais trukusio stebėjimo. Žinoma, tai nebuvo vienpusis procesas, juolab kad kartais žmogaus teisių vėliava buvo ir yra naudojama kovai prieš Bažnyčią.
Diskusija apie žmogaus teisių turinį tęsiasi ir šiandien. Nors didžiąją žmogaus teisių praktikos dalį Bažnyčia remia, tačiau nesutinka su kai kuriomis tendencijomis, pavyzdžiui, kai žmogaus orumas tapatinamas vien su apsisprendimu (autodeterminacija). Kitaip tariant, žmogaus teise gali tapti bet kas, už ką asmuo apsisprendžia.
Tokia Bažnyčios pozicija nėra asmens laivės neigimas, bet klausimas: ar tikrai visų žmonių subjektyvius apsisprendimus galime pripažinti visuotinėmis normomis vien todėl ar išskirtinai todėl, kad taip apsisprendžiama? Ar tokia norma tikrai turi taptų visuotine? Ar nekiltų sumaišties ir neišsprendžiamų konfliktų tarp tokių normų apskritai ir ar galiausiai tai nepakirstų pačių žmogaus teisių poveikio?
Žmogaus orumui apginti išdėstyta įvairių argumentų, tačiau krikščioniškojoje antropologijoje žmogaus orumo pagrindas yra visų asmenų – vyrų ir moterų, mažų ir didelių – vienodas panašumas į Dievą. Kadangi tarp Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos rengėjų būta ne vieno intelektualo krikščioniso, jie tokias nuostatas įaudė ir į jos tekstą.