Vatikano radijas
Trečiadienio rytą susitikęs su keliais tūkstančiais Šv. Petro aikštėje vykusios bendrosios audiencijos dalyvių, popiežius Pranciškus tęsė katechezę apie šeimą ir šį kartą kalbėjo apie senelius. Pradėdamas kalbą Šventasis Tėvas patikslino, kad seneliams bus skirtos dvi katechezės – šį ir ateinantį trečiadienį; pirmiausia bus apžvelgta dabartinė senelių situacija, o po savaitės bus kalbama apie jiems skirtą misiją.
Medicinos pažangos dėka pailgėjo žmogaus gyvenimas, tačiau visuomenė „neišplatėjo“ – joje neatsirado daugiau vietos gyvenimui. Padaugėjo senų žmonių, tačiau mūsų visuomenės nepersiorganizavo, kad būtų jiems daugiau vietos, kad jie būtų gerbiami ir skiriamas deramas dėmesys jų pažeidžiamumui ir orumui. Kol esame jauni, negalvojame apie senatvę, žiūrime į ją kaip į ligą, kurios reikia šalintis; tačiau kai pasenstame, ypač jei esame neturtingi ir sergantys, pamatome visuomenės organizacijos trūkumus. Ji ignoruoja senus žmones. O juk jie yra turtas, negalima jų ignoruoti.
Popiežius Pranciškus paminėjo savo pirmtako popiežiaus emerito Benedikto XVI žodžius, ištartus jam lankantis senelių namuose Romoje: „Apie visuomenės kokybę, apie jos civilizuotumą, galime spręsti pagal tai, kaip ji elgiasi su senais žmonėmis, kokia vieta jiems skirta visuomenės gyvenime“.
Iš tiesų, – sakė Pranciškus, – nuo dėmesio, rodomo seniems žmonėms, priklauso tai, kaip mes vertiname visuomenę. Ar mūsų civilizacija dėmesinga senam žmogui? Ar yra vietos senam žmogui? Ši civilizacija turės ateitį, jei mokės gerbti senolių išmintį. Civilizacija, kurioje nėra vietos senoliams, kurioje jie atmetami, nes sukelia problemų, tokia civilizacija yra užsikrėtusi mirtinu virusu.
Vakaruose mokslininkai dabartinį amžių vadina senatvės amžiumi: mažėja vaikų, daugėja senų žmonių. Toks disbalansas meta iššūkį šiuolaikinei visuomenei. Vien pelną pripažįstanti kultūra skelbia, kad seni žmonės – tai tik našta, balastas. Jie nieko negamina, jų išlaikymas brangiai kainuoja, tad geriau jais atsikratyti. Nedrįstama to garsiai sakyti, bet taip daroma. Yra kažkas niekingo tokioje kultūroje. Norime iš jos pašalinti silpnumą ir pažeidžiamumą, bet taip elgdamiesi pasmerkiame senus žmones būti nereikalingus ir apleistus.
Popiežius sakė, kad su apleistų ir atstumtų žmonių problemomis jam teko susidurti ir tuo metu, kai jis buvo Argentinos sostinės vyskupas. Lankant senelių namus, dažnai tekdavo su jais pasikalbėti, – sakė Pranciškus. Kaip laikotės? Kaip laikosi jų vaikai? – „Ačiū, gerai“ – Kiek jų turite? – „Daug“ – Ar jie jus aplanko? – „Taip, taip, žinoma, aplanko.“ – O kada paskutinį kartą buvo atvykę? – „Per Kalėdas“, – atsakė viena močiutė, o kalbėjausi su ja rugpjūtį. Aštuonis mėnesius niekas jo nelanko! Tai yra mirtina nuodėmė! Ar suprantate?
Bažnyčia negali ir nenori susitaikyti nei su tokiu nejautrumu žmogaus senatvei, nei su abejingumu ir niekinimu, – kalbėjo popiežius. Turime mumyse pažadinti dėkingumą ir svetingumą, kad seni žmonės jaustųsi gyvais savo bendruomenių nariais. Seneliai – tai vyrai ir moterys, tėvai ir motinos, kurie pirma mūsų ėjo tuo pačiu keliu, kuriuo dabar mes einame, gyveno tuose pačiuose namuose, kuriuose mes dabar gyvename, kovojo tas pačias gyvenimo kovas. Iš jų mes daug gavome. Seni žmonės nėra svetimi. Ir mes esame seni žmonės: netrukus ir mes pasensime; to neišvengsime, net jei dabar ir negalvojame apie savo senatvę. Jei mes sugebėsime pagarbiai elgtis su senais žmonėmis, pagarbiai bus elgiamasi ir su mumis.
Visi mes seni žmonės, esame kažkiek pažeidžiami, – sakė popiežius. Tačiau kai kurie – sergantys, vieniši – yra ypatingai priklausomi nuo kitų globos ir dėmesingumo. Negi vien dėl to juos paliksime likimo valiai? Visuomenė be artimo meilės, be neatlyginamo patarnavimo kitam žmogui, yra bloga visuomenė. Bažnyčia, būdama ištikima Dievo Žodžiui, negali susitaikyti su tokiu išsigimimu. Jei krikščionių bendruomenė neatlyginamai netarnautų artimui, ji prarastų savo sielą. Kur negerbiami seni žmonės, ten ir jaunimas neturi ateities.