„Vatikano radijas“
Sekmadienio rytą – 9 val. vietos laiku, 16 val. Lietuvos laiku – Havanos Revoliucijos aikštėje popiežius Pranciškus aukojo šv. Mišias. Ši pagrindinė Kubos sostinės aikštė, skirta ne tik šeštojo dešimtmečio revoliucijai, bet ir 19 amžiaus nepriklausomybės kovoms ir vienam iš lyderių Jose Marti, gali sutalpinti iki 600 tūkst. žmonių.
Mišios buvo aukojamos ispanų kalba, su Šventuoju Tėvu jas aukojo Havanos arkivyskupas kard. Jaime Ortega y Alamino ir kiti šalies vyskupai. Tarp šv. Mišių dalyvių buvo ir Kubos prezidentas Raul Castro bei Argentinos prezidentė Cristina Fernandez de Kirchner. Mišių metu popiežius Pranciškus dešimčiai vaikų suteikė pirmąją Komuniją. Tai pirmas toks atvejis popiežiaus kelionių istorijoje.
Homilijoje popiežius Pranciškus šio sekmadienio Evangelijoje girdėtus Kristaus žodžius apie tarnavimą komentavo dabartinės Bažnyčios ir ypač dabartinės Kubos tikinčiųjų bendruomenės ir visuomenės kontekste.
„Kas yra didžiausias? Kas yra svarbiausias? Tai klausimas, – sakė popiežius Pranciškus, – kuris mus lydi visą gyvenimą ir į kurį esame kviečiami atsakyti įvairiais gyvenimo momentais. Neįmanoma išvengti šios klausimo, nes jis įspaustas mūsų širdyse. Dažnai šeimos susirinkimuose tenka girdėti kaip suaugusieji klausia vaikus: „Ką labiau myli: tėtį ar mamą?“ Tai tas pats klausimas: kas svarbiausias? Tačiau ar tikrai tai tik vaikų žaidimas? Juk visa žmonių istorija dažnai priklauso nuo atsakymo į šį klausimą.
Jėzus nebijo žmonių užduodamų klausimų. Nebijo ir problemų, kurias žmonija kelia. Kaip tik priešingai: jis pažįsta žmogaus širdį, visus, net ir tamsiausius jos kampelius, ir, kaip geras pedagogas, jis yra visada pasiruošęs mus palydėti. Jis kartu su mumis kelia mus kamuojančius klausimus ir suteikia jiems naujus platesnius akiračius. Jo atsakymai mums meta iššūkį, jie visai kitokie negu mes tikėjomės, nesiderinantys su tuo, kas jau nuspręsta. Jėzus visada vadovaujasi meilės logika. Šia logika visi gali vadovautis, nes ji skirta visiems.
Jėzaus siūlomas akiratis neturi nieko bendra su elitiškumu. Jis nėra skirtas tik nedaugeliui privilegijuotųjų, sugebančių pasiekti trokštamą pažinimą ir dvasingumo aukštumas. Jėzaus siūlomi akiračiai visada yra susiję su kasdieniu gyvenimu, taip pat ir čia, šioje saloje. Jėzus visada mums siūlo tai, kas mūsų kasdienybei suteikia amžinybės skonį.
Kas yra svarbiausias? Jėzaus atsakymas paprastas: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ (Mk 9,35). Kas nori būti didžiausias, tetarnauja kitiems, o ne naudojasi kitais! Čia ir glūdi didysis Jėzaus paradoksas, – kalbėjo popiežius. – Mokiniai tarpusavy kalbėjosi apie pirmas vietas, apie privilegijas, apie svarbias pareigas. Tačiau Jėzus sujaukia jų samprotavimus sakydamas, kad tikrą gyvenimo skonį galima pajusti tik tarnaujant kitiems.“
Popiežius homilijoje kvietė atkreipti dėmesį į kai kurias svarbias tarnavimo savybes. „Tarnauti, tai visų pirma rūpintis kito silpnumu. Rūpintis silpnais savo šeimos, visuomenės, tautos nariais. Jėzus mus ragina žiūrėti į akis kenčiantiems, silpniems, prislėgtiems ir jiems tarnauti. Meilė turi būti išreikšta konkrečiais veiksmais ir sprendimais. Meilė išreiškiama vykdant įvairias užduotis, kurios yra suteiktos mums, kaip savo šalies piliečiams. Jėzus mus ragina ginti tikrus, gyvus žmones, su jų istorija ir silpnumu. Būti krikščioniu, – sakė Pranciškus, – vadinasi, ginti brolių orumą ir jam tarnauti. Krikščionis pamatęs pažeidžiamo žmogaus žvilgsnį visada atideda į šalį savo poreikius bei lūkesčius ir ima jam tarnauti.
Kai kalbame apie „tarnavimą“, reikia aiškiai atskirti tarnavimą kitam žmogui nuo pasinaudojimu kitu žmogumi, kad jis mums tarnautų. Mūsų krikščioniškas pašaukimas tarnauti turi būti laisvas nuo pagundos pasinaudoti kitais žmonėms. Jėzus mus visus kviečia tarnauti iš meilės, be jokių sąlygų, nežiūrint, kas ką daro ir ko nedaro. Jėzus nesako: „Jei tavo artimas nori būti pirmas, tetarnauja“, bet sako: „Tu tarnauk“. Tarnavimas taip pat neturi nieko bendra su pataikavimu, nes tarnauti – tai žiūrėti broliui į akis, prisiliesti prie jo žaizdų. Tarnavimas negali būti painiojamas ir su jokiomis ideologijomis, nes tarnaujama ne idėjai, bet žmogui.
Kuboje gyvenanti šventoji Dievą tikinčiųjų tauta myli šventę, draugystę, grožį, – kalbėjo Pranciškus. Tai keliaujanti, giedanti, šlovinantis tauta. Tai sužeista tauta, kaip ir visos tautos, bet pašaukta didiems dalykams, sugebanti išskėstomis rankomis pasitikti kitą žmogų, keliaujanti su viltimi. Šiandien jus raginu, – sakė popiežius Kubos katalikams, – gerai įsisąmoninti savo pašaukimą, priimti visas jums Viešpaties suteiktas dovanas, bet visų pirma jus raginu rūpintis savo silpniausias broliais. Nesusiviliokite tuo kas patraukliau atrodo, bet pirmiausia matykite šalia esančio žmogaus veidą. Neužmirškite, ko šiandien moko Geroji Naujiena: tautos, valstybės, žmogaus asmens didingumas matuojamas pagal tai, kaip tarnaujama silpniesiems. Tai yra tikras žmoniškumo matas.“