Šeštadienį rytą popiežius Pranciškus pagerbė Pirmojo pasaulinio ir visų bet kada pasaulyje vykusių karų aukas. Pagerbimo iškilmės, surengtos minint Pirmojo pasaulinio karo pradžios šimtąsias metines, įvyko paminklinėse karių kapinėse Redipulja miestelyje, Italijos šiaurės rytų provincijoje Goricijoje, netoli Slovėnijos.
Privačiai pasimeldęs ir padėjęs gėlių puokštę austrų-vengrų kapinėse, kuriose palaidota daugiau kaip 14 000 karių, žuvusių Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose, popiežius Pranciškus aukojo šventąsias Mišias prie pat esančiose italų karių paminklinėse kapinėse, kuriose palaidota daugiau kaip 100 tūkstančių per Pirmąjį pasaulinį karą žuvusių italų karių.
Skelbiame jo per mišias pasakytą homiliją.
Kelionėje patyręs šio regiono peizažo grožį, kur vyrai ir moterys dirba ir rūpinasi savo šeimomis, kur vaikai žaidžia, o senukai svajoja… atsidūręs čia, šioje vietoje, šalia šių kapinių, turiu pasakyti tik tai: karas yra beprotybė.
Kai Dievas lydi savo Kūriniją, o mus, žmones, kviečia bendradarbiauti jo veikloje, karas naikina. Sunaikina ir tai, ką Dievas sukūrė gražiausio: žmogų. Karas iškreipia viską, net ir ryšius tarp brolių. Karas yra beprotiškas, jo plėtros planas – naikinti, jis nori plėstis naikindamas!
Godumas, netolerancija, valdžios troškimas… šie motyvai kursto apsisprendimą kariauti, juos pateisina tam tikra ideologija; tačiau iš pradžių atsiranda iškreiptas troškimas, impulsas. Ideologija tai pateisinimas, o kai nėra ideologijos, tuomet aidi Kaino atsakymas: „Argi man rūpi mano brolis?“: argi man tai rūpi… „Argi aš esu savo brolio sargas!?“ (Pr 4, 9). Karas niekam nežiūri į veidą: senoliams, vaikams, mamoms, tėčiams… „Argi man tai rūpi?“
Ties įėjimu į šias kapines sklando pašaipus karo devizas: „Argi man tai rūpi?“ Visi tie žmonės, kurie čia ilsisi, turėjo savo planų, savo svajonių…, tačiau jų gyvenimai buvo nutraukti. Kodėl? Nes žmonija pasakė: „Argi man tai rūpi?“
Ir šiandien, po antrojo žlugimo, dar vieno pasaulinio karo, galbūt galima kalbėti apie trečiąjį pasaulinį karą, kai kovos vyksta „išskaidytai“, darant nusikaltimus, žudant, griaunant.
Tiesą sakant, pirmuosiuose laikraščių puslapiuose turėtų mirgėti antraštės: „ Argi man tai rūpi?“ Kainas pasakytų: „Argi esu savo brolio sargas?“
Šis požiūris yra visiškai priešingas tai nuostatai, kurios Evangelijoje Jėzus prašo iš mūsų.
Girdėjome: Jis yra mažiausiame iš brolių: Jis, Karalius, Pasaulio Teisėjas, jis yra išalkęs, ištroškęs, keleivis, ligonis, kalinys…Tas, kas pasirūpina broliu, įžengs į Viešpaties džiaugsmą, o kas to nepadaro, kas vangiai atsiliepia: „Argi man tai rūpi?“, tas lieka anapus.
Čia ir kitose kapinėse yra daugybė aukų. Šiandien jas prisimename. Su ašaromis, gedulu, skausmu. Ir būdami čia prisimename visų karų aukas.
Taip pat ir šiandien nukentėjusių yra daugybė. Kaip tai įmanoma? Įmanoma, nes ir šiandien užkulisiuose veikia įvairūs interesai, geopolitiniai planai, pinigų ir valdžios godulys; čia ir ginklų pramonė, kuri, atrodo, yra tokia svarbi!
Šie siaubo planuotojai, karo organizatoriai, kaip ir ginklų prekeiviai, širdyse turi įrašą: „Argi man tai rūpi?“
Išmintingųjų užduotis yra pripažinti klaidas, jausti skausmą, atgailauti, prašyti atleidimo ir verkti.
Tie, kurie pelnosi iš karo, nešiodamiesi širdyje šį „Argi man tai rūpi?“, galbūt uždirba daug, tačiau jų sugedusi širdis prarado sugebėjimą verkti. Kainas neverkė. Negalėjo verkti. Kaino šešėlis šiandien tvyro virš mūsų, šiose kapinėse. Čia jis matomas. Jis matomas istorijoje nuo 1914-ųjų iki pat mūsų laikų. Ir jis matomas net dabar.
Su vaiko, brolio, tėvo širdimi prašau kiekvieno iš jūsų, išties visiems mums širdies atsivertimo: pereiti nuo „Argi man tai rūpi?“ prie ašarų: už visus žuvusius „beprasmėse žudynėse“, už visų laikų visas karo beprotybės aukas. Verksmas. Broliai, žmonijai reikia verkti, ir dabar atėjo laikas verkti.
Šaltinis: Vatikano radijas