Popiežius Pranciškus: Neužtrenk durų prieš nosį tau nepritariančiajam

„Vatikano radijas“

Lygiai prieš dvejus metus, kovo 13-ąją, 266-uoju Romos vyskupu ir Romos Katalikų Bažnyčios vadovu buvo išrinktas tuometis Buenos Airių arkivyskupo, dabar – popiežius Pranciškus išrinkimo.

La Carcova yra vienas iš Buenos Airių periferinių kvartalų, toli gražu ne iš prabangiųjų, bet iš vadinamųjų favelų. Šiame kvartale yra leidžiamas laikraštukas „La Carcova News“, skirtas kvartalo žmonėms, rašomas kvartalo jaunuolių, sumanytas po vienos procesijos kvartalo parapijoje.

Pusiau rimtai, pusiau juokais gimė mintis paprašyti interviu iš buvusio Buenos Airių arkivyskupo, dabar popiežiaus Pranciškaus. Vasaros stovyklose iš vaikų, suaugusių, paauglių ir reabilitaciją nuo narkotikų lankančių jaunuolių buvo surinkti klausimai, kuriuos jie norėtų užduoti Pranciškui. Ir šie klausimai iš tiesų pasiekė popiežių, parapijos klebonui Jose Maria de Paola, labiau žinomu t. Pepe vardu, vasario pradžioje apsilankius Romoje, sudalyvavus Šventojo Tėvo ryto Mišiose šv. Mortos namuose. Po Mišių, pasisveikinus, t. Pepe papasakojo apie kvartalo žmonių klausimus ir, jo nuostabai, Pranciškus į kelis klausimus atsakė tą pačią akimirką, liko tik įrašyti.

Vienas iš klausimų buvo apie tai, ką popiežius mano sakydamas savo mėgstamą žodį – „periferijos“, „pakraščiai“?

Mes, pasak Pranciškaus, paprastai judame mums pažįstamoje ir mūsų kontroliuojamo erdvėje, kuri yra centras. Ėjimas į pakraščius mums leidžia pažinti naujų dalykų, iš kitos perspektyvos pažvelgti į centrą ir pamatyti, kad tikrovė skiriasi. Viena yra stebėti tikrovę iš centro, o kita – iš pakraščio. Ir iš pakraščio matyti geriau, įsitikinęs popiežius: taip pat kalbant apie asmenį, apie egzistencines periferijas. Gali turėti tvirtą požiūrį, bet kai sutinki kitaip mąstantį, turi ieškoti būdų paremti savo mintis. Prasideda debatai ir kito asmens minties pakraščiai tave praturtina.

Koks yra svarbiausias dalykas, kurį galima duoti vaikams?

Priklausymą židiniui, duodamas su meile, deramu laiku, duodant dalykus, kurių vaikui reikia kiekviename augimo etape, duodant išraiškos erdvę. Su vaikais reikia žaisti, leisti jiems pajusti dosnumo matmenį, reikia jiems leisti pasisakyti, kad pažintų laisvę. Ir svarbiausias dalykas yra tikėjimas. Skaudu sutikti vaikus, kurie nemoka padaryti kryžiaus ženklo, nemoka persižegnoti. Mažajam tėvas ir mama neperdavė svarbiausio dalyko – tikėjimo.

Dar kitas klausimas buvo apie tai, kaip popiežius gali išlikti toks optimistas ir visada įžvelgti teigiamo pasikeitimo galimybę: tiek pavienio asmens gyvenime, tiek sudėtingose tarptautinėse ir socialinėse situacijose?

Kalbėti reikėtų, – atsako Pranciškus, – ne apie optimizmą, bet apie tikrumą dėl dviejų dalykų. Pirma, asmuo yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir Dievas jo neniekina, bet visada atranda būdų tą atvaizdą, jei suteptas, nuvalyti. Antra, tai tikrumas dėl Šventosios Dvasios galios pakeisti sąžinę. Jis pažįsta, pasak popiežiaus, žmonių, kurie, rodos, buvo žlugę, išmetę savo gyvenimą, tačiau šiandien turi gražią šeimą. Tai ne optimizmas, bet tikėjimas, pasitikėjimas žmogumi, kuris yra Dievo vaikas, o Dievas savo vaikų nepalieka. Mes, Dievo vaikai, tikrai esame visų spalvų, visko padarome, visur suklystame ir nusidedame, bet kai paprašome atleidimo, Dievas visada atleidžia. Dievas nepavargsta atleisti. Tai mes pavargstame prašyti atleidimo.

Kaip išsilaikyti tikėjime, kuriame yra ir pakilimo, ir smukimo momentų? Juk kartais nebejaučiame Jo buvimo ir visai pamirštame?

Kad žmogaus gyvenimas yra kova, rašoma Biblijoje, atsakęs Pranciškus. Žmogus turi būti ir taikoje, ir kovoje. Viena vertus, budrus ir pasiruošęs, kita vertus, džiaugdamasis Dievo duodamais dalykais. Tikėjimo stabilumas išlaikomas jo neatmetant. Gali būti, kad vieną dieną nieko nejusi. Bet reikia susitaikyti su faktu, kad tikėjimas nėra jausmas, bet kai kas daugiau: santykis su Jėzumi Kristumi, kuris mane išgelbėjo. Reikia pažvelgti į tuos momentus, kai buvome pasimetę, jautėmės blogai, ir Jėzus mus išgelbėjo. Tai yra tikėjimo šaknis, reikia jos įsitverti. Ir visada nešiotis Evangeliją kišenėje. Tai Dievo Žodis, kuris yra tikėjimo maistas. Galiausiai, tikėjimas yra dovana, o ne psichologinė nuostata. Ir jei tau kažkas dovanojama, reikia priimti. Reikia priimti Evangelijos dovaną, skaityti ir klausyti Dievo Žodžio.

Pranciškus atsakė į klausimą apie tai, kaip gyventi visavertiškai, nešvaistant gyvenimo? Taip, kaip jis gyvena?

Bet, pasak popiežiaus, nėra taip, kad jis nebūtų daug laiko praleidęs tuščiai. Ir jis nusidėjėlis, kaip ir kiti. Tiesa, kad Viešpats padeda daryti gėrį, kuris yra matomas. Bet kiek daug žmonių daro gėrį, kuris nėra matomas. Gyvenimo intensyvumas nepriklauso nuo to, kaip tai mato žmonės. Intensyvumas išgyvenamas viduje – maitinant tikėjimą, darant gerus darbus, artimo meilės darbus. Galbūt didžiausia nuodėmė prieš meilę yra asmens atmetimas, apsimesti, kad nepažįsti to, kuris tave myli. Mus labiausiai myli Dievas. Dievo išsižadėjimas yra viena iš didžiausių nuodėmių, kurią, beje, padarė apaštalas Petras, išsižadėjęs Kristaus! Tad ką galima pasakyt? Nieko, tik pirmyn!

O kaip elgtis su nepritarančiais jo žodžiams ir veiksmams, kurių, patvirtino Pranciškus, jo aplinkoje tikrai yra?

Klausymasis jam niekad nepakenkė, atsakė popiežius. Kaskart, kai juos išklausė, baigdavosi gerai, o kai neišklausė – blogai. Visada, iš tiesų visada (nepritariantieji) kažką tau duoda, sukuria situaciją, kurioje turi pergalvoti savo pozicijas. Ir taip daro tave turtingesnį. Žinoma, galima nebesisveikinti su tuo, kuris tau nepritaria, užtrenkti jam duris prieš nosį, neleisti kalbėti ir nepaklausti, kodėl prieštarauja – ir tokiu būdu save nuskurdinti. Klausantis ir dialoguojant turtėjama, – pakartojo Šventasis Tėvas.

Dar vienas klausimas palietė virtualaus pasaulio ir virtualių santykių temą. Jaunuoliai užmezga virtualius santykius ir favelos ne išimtis. Kaip padėti išeiti iš fantazijų pasaulio?

Aš skirčiau fantazijos pasaulį ir virtualius santykius, – pasakė Pranciškus: virtualūs santykiai yra konkretūs ir realūs. Bet taip aišku, kad yra trokštinas nevirtualus, bet realus, fizinis santykis. Gali mylėti asmenį, bet jei nesuspaudi jo rankos, neapkabini, tai nėra meilė. Jei sakaisi mylįs tiek, kad nori susituokti, save atiduoti, bet neapkabini, nepabučiuoji, tai nėra meilė. Nėra virtualios meilės. Yra virtualios meilės deklaravimas, tačiau tikra meilė apima fizinį kontaktą – tai esmė.

Popiežius priminė, jog reikia kalbėti, harmoningai – triguba kalba: galvos, širdies ir rankų. Galvoti tai, ką jauti ir ką darai; jausti tai, ką mąstai ir ką darai; daryti tai, ką galvoji ir ką jauti. Tai yra konkretu. Likti vien virtualiame lygmenyje yra tarsi gyventi galvoje be kūno. Yra pavojus, kad jaunuolis, pasinėręs vien į virtualų pasaulį, taps „jaunuoliu-muziejumi“: labai daug visko sukaupusiu, labai informuotu, tačiau nieko nedarančiu. Gyvenimo vaisingumas pasireiškia ne vien per informacijos kaupimą, bet per egzistencijos konkretumo pasikeitimus.

Dar du klausimai popiežiui buvo apie Argentiną: ar jis nežada atvykti ir ką mano apie artėjančius rinkimus?

Norėtųsi, atsakė Pranciškus, kad kandidatai būtų konkretūs savo pažadais ir savo partinėmis pozicijomis, aiškiai pasakytų, ką padarys; antra, kad būtų sąžiningi kalbėdami apie savo pozicijas; trečia, kad rinkimai būtų skaidrūs ir nepriklausomi, kad išrinkti kandidatai nepriklausytų nuo rėmėjų interesų… Rinkimai turėtų būti finansuojami viešais pinigais, piliečiui žinant, kiek paramos gavo šis konkretus kandidatas, – pridūrė popiežius. O į Argentiną jis ketina atvykti 2016 metais, jei tik pavyks atrasti tarpą tarp kitų kelionių.

Paskutinysis klausimas buvo apie tai, ar popiežius bijo grasinimų ir pasikėsinimų nužudyti?

Gyvenimas yra Dievo rankose. Aš pasakiau Viešpačiui: rūpinkis manimi. Bet jei Tavo valia, kad mirčiau ar kad man kažką padarytų, prašau tik vienos malonės: kad neskaudėtų. Nes iš tiesų baiminuosi fizinio skausmo, – paprastai atsakė popiežius Pranciškus.

lt.radiovaticana.va

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
11 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Iš tiesų

Lietuvos ligoniai kenčia fizinį skausmą.Balsuosiu tik už tuos deputatus į seimą,kurie pasižadės rimtai susirūpinti Sveikatos apsauga.Vokietijoje,jei sumokėjai už dantų taisymą,tai tie pinigai tau sugrąžinami.

Todėl nereikia taip priešiškai

priimti kad ir Guogą…

D-s

Be aiškios žmonių pasaulėžiūrų skirtumų artikuliacijos ir iš to kylančių atsakingų vidinių politinių konfliktų, demokratijos likimas,kaip teigė dar Platonass, yra tironija.

D-s

Tuo tarpu Manent’o manymu, šiuolaikinėms pergalingoms demokratijoms ypač svarbu suvokti šį pavojų ir sugrąžinti svarbą žmonių vidinei įvairovei, kuri išgelbėtų žmogų nuo virtimo bekūniu ir bedvasiu vienintelę ideologiją išpažįstančio režimo elementu.

Be aiškios žmonių pasaulėžiūrų skirtumų artikuliacijos ir iš to kylančių atsakingų vidinių politinių konfliktų, demokratijos likimas,kaip teigė dar Platonass, yra tironija.

D-s

Tuo tarpu Manent’o manymu, šiuolaikinėms pergalingoms demokratijoms ypač svarbu suvokti šį pavojų ir sugrąžinti svarbą žmonių vidinei įvairovei, kuri išgelbėtų žmogų nuo virtimo bekūniu ir bedvasiu vienintelę ideologiją išpažįstančio režimo elementu.
Be aiškios žmonių pasaulėžiūrų skirtumų artikuliacijos ir iš to kylančių atsakingų vidinių politinių konfliktų, demokratijos likimas,kaip teigė dar Platonass, yra tironija.

D-s

Tuo tarpu Manent’o manymu, šiuolaikinėms pergalingoms demokratijoms ypač svarbu suvokti šį pavojų ir sugrąžinti svarbą žmonių vidinei įvairovei, kuri išgelbėtų žmogų nuo virtimo bekūniu ir bedvasiu vienintelę ideologiją išpažįstančio režimo elementu.

Be aiškios žmonių pasaulėžiūrų skirtumų artikuliacijos ir iš to kylančių atsakingų vidinių politinių konfliktų, demokratijos likimas,kaip teigė dar Platonass, yra tironija.

.

D-s

Tuo tarpu Manent’o manymu, šiuolaikinėms pergalingoms demokratijoms ypač svarbu suvokti šį pavojų ir sugrąžinti svarbą žmonių vidinei įvairovei, kuri išgelbėtų žmogų nuo virtimo bekūniu ir bedvasiu vienintelę ideologiją išpažįstančio režimo elementu.

Be aiškios žmonių pasaulėžiūrų skirtumų artikuliacijos ir iš to kylančių atsakingų vidinių politinių konfliktų, demokratijos likimas,kaip teigė dar Platonass, yra tironija.

.

D-s

Kodėl man vis rašo, kad komentaro laukas negali būti tuščias, juk jis nėra tuščias,tai kodėl neįsikelia citata?

D-s

Kodėl man vis rašo, kad „klaida”, komentaro laukas negali būti tuščias, juk jis nėra tuščias,tai kodėl neįsikelia citata?
Kodėl man vis rašo, kad komentaro laukas negali būti tuščias, juk jis nėra tuščias,tai kodėl neįsikelia citata?

Kodėl man vis rašo, kad komentaro laukas negali būti tuščias, juk jis nėra tuščias,tai kodėl neįsikelia citata?

Kodėl man vis rašo, kad komentaro laukas negali būti tuščias, juk jis nėra tuščias,tai kodėl neįsikelia citata?

D-s

Kodėl man vis rašo, kad “klaida”, komentaro laukas negali būti tuščias, juk jis nėra tuščias,tai kodėl neįsikelia citata?

Kodėl man vis rašo, kad komentaro laukas negali būti tuščias, juk jis nėra tuščias,tai kodėl neįsikelia citata?
Kodėl man vis rašo, kad komentaro laukas negali būti tuščias, juk jis nėra tuščias,tai kodėl neįsikelia citata?

Kodėl man vis rašo, kad komentaro laukas negali būti tuščias, juk jis nėra tuščias,tai kodėl neįsikelia citata?

Kodėl man vis rašo, kad komentaro laukas negali būti tuščias, juk jis nėra tuščias,tai kodėl neįsikelia citata?

D-s

Kodėl man vis rašo, kad „klaida” ir kad „komentaro laukas negali būti tuščias”. Juk juk jis nėra tuščias,tai kodėl neįsikelia citata?

11
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top