„Respublika“
Valstybės paslapties nutekinimu kaltinta ir Vilniaus pirmosios apylinkės teisme dėl šio nusikaltimo išteisinta Dalia Ulbinaitė grįžo vadovauti prezidentės Dalios Grybauskaitės spaudos tarnybai. Ką apie tai mano Seimo narys Povilas Urbšys, buvęs vienas iš STT vadovų?
Ar normalu, kad nelaukiant, kuo pasibaigs teismo procesas, prezidentės vyriausioji patarėja sugrąžinta į ankstesnes pareigas? Juk išteisinamasis nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs.
Kol nėra apkaltinamojo nuosprendžio, negalima pasakyti, ar asmuo kaltas, ar ne. Tarkime, jeigu garsiojoje Vidaus reikalų ministerijos korupcijos byloje ministras toleruotų tą situaciją ir įtariamus pareigūnus, jis nenušalintų jų nuo pareigų. Dabar aukšti pareigūnai yra nušalinti, byla nukeliaus į teismą. O jeigu pirmos instancijos teismas pripažins, kad jie yra nekalti ir tie pareigūnai sugrįžtų į ministeriją? Kaip tada vertintų visuomenė? Ji vertintų, kad yra neliečiamųjų kasta, kad yra toleruojami nusikaltimai, kuriais jie buvo įtariami, nes galutinio taško teismas nepadėjo. Lygiai tas pats pasakytina ir apie Darbo partijos bylą, kurioje nebuvo galutinio teismo sprendimo. Bet tai netrukdė prezidentei pasakyti, kad koalicijos sudarymas su Darbo partija yra kriminalinės koalicijos sudarymas.
Bet, pasirodo, artimiausiems prezidentės aplinkos žmonėms yra taikomi kiti standartai. Toks skubėjimas D.Ulbinaitę priimti atgal į darbą irgi yra ne tik dvejopų standartų demonstravimas, bet kartu ir poveikis teismams. Prisiminkime, kokie buvo komentarai dėl informacijos nutekinimo pačioje pradžioje. Tada prezidentė ne kartą įtariamajam asmeniui reiškė savo asmeninį pasitikėjimą. Kas gali dabar neigti, kad būtent toks atvirai demonstruojamas prezidentės pasitikėjimas lėmė palankų sprendimą D.Ulbinaitės atžvilgiu. Juo labiau nereikia pamiršti, kad teismai sunaikino vienus iš pagrindinių toje byloje įrodymų, susijusių su slaptos informacijos nutekinimu pripažindami, kad telefoniniai pokalbiai ir kratos yra neteisėti. Fiksuoti telefoniniai pokalbiai, kur Ulbinaitė nurodinėja slėpti informaciją, buvo eliminuoti iš bylos ir tai leido priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Dabar prokuroras dar turi laiko nuosprendį apskųsti…
O kaip turi jaustis prokuroras, kaip jam apskųsti dabar teismo sprendimą, jeigu aukščiausias valstybės vadovas tam asmeniui rodo atvirą pasitikėjimą skubėdamas sugrąžinti jį į darbą. Visi tie dalykai patvirtina, kad informacijos nutekėjimas vyko su Lietuvos Respublikos prezidentės D.Grybauskaitės žinia. Nesusimąstoma, kad D.Ulbinaitės atvejis iš tikrųjų daro įtaką kitoms byloms, kurios gali būti susijusios su partine korupcija, su asmenimis, kurie vykdė nusikaltimus veikiami valdžios žmonių. Taip sukuriamas precedentas. Ir jeigu kas nors skubės sugrąžinti į darbą korupcinėse bylose įklimpusius aukštus valdininkus po pirmos instancijos teismų išteisinamųjų nuosprendžių, jie vadovausis tuo precedentu.
Vyriausioji prezidentės patarėja nebuvo nušalinta, o iš darbo išėjo pati.
Man atrodo, kad jos išėjimas buvo susijęs su viešaisiais ryšiais. Susidaro įspūdis, kad tai panašu į generalinio prokuroro Dariaus Valio atvejį. Juk jo nenušalino, jis pats sustabdė savo įgaliojimus. Iš tikrųjų atrodo, kad buvo vykdoma teisminė imitacija iš anksto žinant, koks bus rezultatas. Skubėjimas priimti D.Ulbinaitę tarsi tą patvirtina. Tai sudaro pretekstą kitiems improvizuoti pagal savo suvokimą, kaip toleruoti asmenis, kurie vykdo nusikaltimus politinės aplinkos naudai. Bylos esmė buvo tokia: informacija galėjo būti nutekinta ir pakenkta prezidentei. Bet tai buvo panašiau į viešųjų ryšių akciją prezidentės rinkimų kampanijos kontekste.
Ar D.Ulbinaitės grįžimas į Prezidentūrą būtų atrodęs kaip akibrokštas, jeigu byla būtų perėjusi visas teismų instancijas ir patarėja būtų buvusi pripažinta nekalta?
Mes turime analogišką atvejį, susijusį su FNTT vadovais Vitalijumi Gailiumi ir Vytautu Giržadu. Jie buvo nušalinti net be teismo sprendimo. Prezidentės veikiamas vidaus reikalų ministras juos nušalino vien už tai, kad jie neva nutekino informaciją dėl „Snoro“ banko. Esmė tokia, kad teismai, priiminėję sprendimus išteisintųjų atžvilgiu, nesudarė pačiai prezidentei preteksto pripažinti, kad ji klydo. Ji ir toliau laikėsi nuomonės, kad poligrafas yra aukščiau už teismų sprendimą. O čia matome visai kitus standartus. Todėl, jeigu norima valstybėje įtvirtinti teisingumą ir žmonių pasitikėjimą valdžia, nereikia vadovautis dvejopais standartais. Jeigu D.Ulbinaitė būtų išteisinta visose teismų instancijose, tokiu atveju nebūtų preteksto kilti tokiems klausimams – kad daroma teismo proceso imitacija, kad teismams daroma įtaka. Koks teismas dabar ryšis priimti kitokį sprendimą, kai teisėjas yra priklausomas nuo prezidentės? Prokuroras ar teisėjas gali vadovautis tik savo pilietiškumu. Bet ar po to jis bus saugus? Ar nenukentės jo karjera?
Kodėl toks patarėjos grįžimas niekam nesukėlė abejonių?
Bėda ta, kad ir visuomenė, ir žiniasklaida praranda pilietinį budrumą. Blogiausia, kad mūsų visuomenė nebegali adekvačiai reaguoti į tai, kas pas mus pažeidžia valdžių pasidalijimą, teisingumo įsitvirtinimą valstybėje. Tai, ką toje pačioje Rusijoje ar toje pačioje Baltarusijoje priima Putinas arba Lukašenka, nekvestionuoja nei žiniasklaida, nei visuomenė. Pas mus visuomeninė refleksija į tą reiškinį tampa taip pat panaši. Mes turime suprasti, kad save reikia stiprinti ne vien ginklais. Valdžia turi viską daryti, kad didintų pasitikėjimą ja, o ne griauti jį, nes žmonių pasitikėjimas ir yra mūsų galingiausias ginklas.