Neseniai sulaukiau išskirtinio Panevėžio miesto politikų dėmesio. Iš pat pradžių maniau, kad tai vasaros kaitros padarinys. Tačiau labiau įsigilinęs suvokiau, kad tai nėra lokali vieno miesto problema. Tai – piktybinis visą Lietuvą apėmusios politinės ligos simptomas. Lai neužpyksta skaitytojas, jog trumpam atitrauksiu jo dėmesį aprašydamas šios ligos metastazes Panevėžyje.
Jei anksčiau Panevėžio miestą garsino „tulpiniai“, „šmikiniai“ ar „žemaitiniai“, tai jau dešimtmetį šią „viešųjų ryšių kampaniją“ vykdo įvairaus plauko politikai, tapę korupcinių bylų herojais. Kriminalinis atspalvis tapo neatsiejama Aukštaitijos sostinės politinio reljefo dalimi.
Mažai ką stebina, jog vienas ar kitas Panevėžio miesto meras „apdovanojamas“ įtariamojo statusu – ir nuo kriminalinio šleifo jų politinis autoritetas tarp politinių bendraminčių nesumažėja. Gal net atvirkščiai – kuo daugiau įtariamą merą kedena STT, tuo daugiau jis sulaukia savo bendražygių užtarimo ir pagarbos.
O tai, kad šįkart Panevėžio miesto meras atsidūrė net areštinėje, jo, kaip „kankinio“, autoritetas išpažinėjų akyse, ko gero, pakilo iki nepasiekiamų aukštybių. Ir kiekvienas, suabejojęs jo politiniu skaistumu, nusipelno pasmerkimo ir paniekos. Tad visai logiška, jog tas, kuris drįso paraginti Vidaus reikalų ministeriją užklausti STT dėl autobusų stoties projekto skaidrumo, buvo apšauktas vos ne nusikaltėliu.
Taigi nušalinto mero Ryčio Mykolo Račkausko paraginta Panevėžio miesto tarybos politinė dauguma paprašė Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos nubausti nenaudėlį, o Seimo pirmininko, esant reikalui, net „kreiptis į Valstybės saugumo departamentą dėl LRS nario P. Urbšio galimai neteisėto veikimo.“
Galbūt kyla kausimas, kodėl tas Urbšys vis nerimsta. Juk autobusų stoties teritorijos sutvarkymo problemą reikia spręsti kuo greičiau. Prisipažinsiu: buvau tas, kuris nuo pat pradžių raginau Rytį Mykolą Račkauską pradėti tvarkyti autobusų stotį ir miesto gatves iškart po rinkimų.
Džiaugiuosi, kad bent gatvių tvarkymo darbai pajudėjo. Dabar galiu tik karčiai pajuokauti:w jei apie savo ketinimus kandidatuoti Panevėžio miesto mero rinkimuose būčiau užsiminęs ne šių, o praėjusių metų pavasarį, tai šiandien gatvių būtų sutvarkyta daugiau.
Tačiau dėl autobusų stoties sutvarkymo meras pasirinko aplinkkelį. Kol jam nebuvo pareikšti įtarimai korupciniais nusikaltimais, į mero įnorius žiūrėjau kaip į architekto ambicijas ir juo tikėjau. Bet dabar, po sunkių įtarimų jam, negalėčiau sakyti, kad kūrybiniai motyvai čia svarbiausi.
Neseniai Vidaus reikalų ministerijoje mane patikino, jog dar 2015 m. buvo parengta reikiama dokumentacija Panevėžio autobusų stoties sutvarkymui už ES lėšas – miesto savivaldybei tereikėjo paskelbti konkursus tiems darbams vykdyti ir jau 2017 m. būtume džiaugęsi sutvarkyta Panevėžio miesto stotimi ir jos teritorija.
Deja, šią aplinkybę meras ir jo sutelkta aplinka nutylėjo.
Trejus metus Rytis Mykolas Račkauskas vis bandė prastumti savo kolegos architekto parengtą autobusų stoties sutvarkymo viziją, kol prokurorai pasakė STOP.
Ir nors meras buvo nušalintas nuo pareigų, dauguma savivaldos tarybos narių, pagal mūsų miesto kriminalizuotos politikos tradicijas, uždegė žalią šviesą, kad būtų įgyvendinta prokurorų abejones sukėlusi stoties sutvarkymo vizija. Tiesa, šį kartą jis jau buvo šiek tiek pakoreguotas – nemaža finansinė našta užkrauta ant miestiečių pečių.
Taigi jei 2017 m. už pusantro milijono eurų ES lėšų būtume susitvarkę visą autobusų stotį – ir jos pastatą, ir jos teritoriją, tai dabar panaši suma mūsų visų vardu bus išleista, kad būtų pakeista dabartinės stoties pastato paskirtis ir sutvarkyta dalis jos teritorijos. Be to, už šimto metrų statysime naują autobusų stoties pastatą ir jo statybai panaudosime dar pusę milijono ES lėšų ir beveik milijoną eurų… iš panevėžiečių kišenių. Jei neklystu, autobusų stoties sutvarkymo biudžetas išaugo dvigubai – vietoj pusantro milijono eurų iki trijų.
Neabejoju: dalis architektų ir statybos įmonių, stebėdami sąmatas, susižavėję, gal net stovėdami ploja katučių.
Tad ar yra nusikaltimas paklausti, ar čia viskas skaidru?
Tuo labiau, kai aiškėja, kad Panevėžio miesto aikščių ir parkų sutvarkymui skirtų dvidešimties milijonų eurų Europos Sąjungos lėšų nebeužteks. Ir savivaldybė panevėžiečių sąskaita turės imti papildomas milijonines paskolas šiems projektams įgyvendinti, kaip visada prisidengdama pabrangusiais statybų darbais.
Penkiolika miesto tarybos narių, diriguojant už korupcinius nusikaltimus nušalintam merui, pagal jau minėtas kriminalizuotos politikos tradicijas, nusprendė tokį išsišokėlį „pastatyti į vietą“ – prie gėdos stulpo.
Belieka tik sarkastiškai nusišypsoti. Beveik pusė pasirašiusiųjų pareiškimą dėl mano neva neteisėtų veiksmų buvo išrinkti iš kandidatų sąrašo „Povilas Urbšys už sąrašą KARTU“.
Nei mano nepakantumas korupcijai, nei noras išskaidrinti savivaldą jiems nebuvo paslaptis. Kai KARTU ėjo į savivaldos rinkimus su mano pavarde, tokie tikslai nebuvo vertinami kaip kišimasis ne į savo reikalus. O dabar į mano siūlymą pasitikrinti, ar viskas gerai su autobusų stoties projektu, reaguojama tarsi į dyglį šone.
Dabar jiems mielesnės vertybės to, kuris turi aiškintis STT dėl įtartinu būdu perpumpuotų šimtatūkstantinių pinigų sumų privačioms įmonėms už asmeninio įvaizdžio gražinimą ir kurio draugelis „netyčia“ laimėjo savivaldybės administracijos organizuotą „viešąjį pirkimą“ už keturis milijonus eurų, o paskui dėl neteisėto poveikio liudininkui pakeitė merą areštinėje.
Ką gi, dėl skonio nesiginčijama, ypatingai dėl politinio. Tik ar ne laikas savęs paklausti, kas politikui politikoje yra gėda?
Post Scriptum:
Dažnai politikoje niekšybė praranda skonį ir išdavystės sąvokos reikšmė išnyksta. Ko gero, teisus humoro grandas M. Žvaneckis: „Jei žmogaus negalima nupirkti, tada jį galima parduoti.“