Straipsnyje „Putinas „naudingų idiotų“ ieško dešinėje“ Mantas Adomėnas teigia: Putinas savo autoritarinę valdžią stiprina uzurpuodamas patriotines ir krikščioniškas vertybes ir tokiu būdu formuoja tam tikrą valstybinę ideologiją.
Ir pastebi – tokiu būdu Putinas tampa tarsi konservatoriumi. Bet kažkodėl M.Adomėnas užmiršta, kad ir mūsų konservatoriai savo laiku uzurpavo tokias vertybes kaip patriotizmas ir mūsų tautos tradicijos. Monopolizuodami šias vertybes jie jas ideologizavo, ir šiandien, jei žmogus pasako, kad yra patriotas arba dešiniųjų pažiūrų, jis tarsi privalo būti konservatoriumi.
M.Adomėnas pastebi ir tai, kad Putinas nori įsisprausti į krikščionybės gynėjo šarvus, tačiau visai nepastebi, kad tuo pat metu jis ir pats kažkodėl bando įsprausti prezidentę Grybauskaitę į panašius krikščionybės, jos vertybių gynėjos šarvus. Turiu omeny jo kalbas kitą dieną po to, kai Grybauskaitė patvirtino, kad sieks antrosios kadencijos: „Marijos radijo“ laidoje „Lyderis“ jis pristato prezidentę kaip siekiančią kurti krikščionišką visuomenę.
Kalbėdamas apie Putiną jis tvirtina, jog tokia Rusijos prezidento pozicija tėra tik instrumentas, tačiau visiškai nėra kritiškas savo atžvilgiu, kai pats kalba apie Dalią Grybauskaitę kaip krikščioniškų vertybių gynėją, katalikų moralinį autoritetą.
Kaip jis aiškina, kodėl Lietuvoje kyla nepasitenkinimas valdžia? Pacituosiu: „Jeigu iki maždaug 2005 m. Rusijos poveikis Lietuvos politinei sistemai vyko, kaip galima daryti prielaidą, daugiausia per tiesioginę įtaką lojaliems ar kontroliuojamiems politikams bei partijoms (Prunskienė, Uspaskich, Borisovas/Paksas), tai nuo 2006 m. atsiranda naujas poveikio politinei sistemai modelis: radikalių bendruomenių kūrimas, poliarizuojantis ir fragmentuojantis daugiausia dešinįjį elektoratą“.
Akivaizdu: Lietuvos visuomenės nepasitenkinimą valdžia M.Adomėnas priskiria Rusijos įtakai. O ką apie visuomenės kritikus sako Putinas ir Rusijos dabartiniai politiniai ideologai? Visiškai tą patį, ką M.Adomėnas – visuomenės aktyvumas ir kritiškumas jų atžvilgiu yra ne demokratinių procesų siekimas, o priešiškų Vakarų valstybių inspiruotas reiškinys.
Taigi situaciją Rusijoje M.Adomėnas analizuoja per visuomeninius procesus, tačiau analizuodamas situaciją Lietuvoje jis pats vartoja tą pačią putiniškąją retoriką.
Čia, manau, reikėtų priminti, ką jis pats kalbėjo 2007 m. Būdamas vienas iš studijos „Lietuvos tauta: būklės ir raidos perspektyvų analizė“ bendraautoris, kartus su kitais jis konstatavo: „Viena pagrindinių su pilietinės visuomenės įgalinimu ir stiprinimu susijusių problemų šiuo metu Lietuvoje – atotrūkis tarp visuomenės ir valdžios, valdžios uždarumas, itin didelis žmonių nepasitikėjimas valdžios institucijomis.“
Kaip matome, dabartinis Mantas Adomėnas paneigia Manto Adomėno dar 2007 m. padarytas įžvalgas dėl atotrūkio tarp visuomenės ir valdžios – nagrinėdamas dabartinės Lietuvos valdžios kritiką, kylančią iš pilietinių iniciatyvų, tas iniciatyvas jis priskiria priešiškoms, rusiškoms jėgoms. Ir taip pats susitapatina – dar kartą pasikartosiu – su putiniškosios ideologijos propagandistais.
Siūlau dar kartą perskaityti straipsnį, bent tas vietas, kur jis analizuoja situaciją pas mus, Lietuvoje: kaip pilietinės iniciatyvos yra neva veikiamos organizuotai iš Rusijos ir kaip dėl to jos yra priešiškos mūsų valstybei, tik vietoj Putino pavardės įrašyti Grybauskaitės – iškart pamatytume daug analogijų.
Manyčiau, galima pasakyti, kad šis jo paskutinis straipsnis galėtų būti pavadintas ir taip: „Mantas Adomėnas prieš Mantą Adomėną“.
Beje, ir pats M.Adomėnas konstatuoja, kad „Tikrasis konservatizmas yra ne iš valdžios tribūnos „nuleista“ doktrina, o gyvenimo būdas ir norma, konkrečių asmenų laisvai priimami konkrečioje bendruomenėje, šeimoje, visuomenėje“, ir taip tarsi bando apginti konservatyviąsias vertybes, kurios išties nėra valdžios galių stiprinimo kelias. Juo labiau, kad jis pacituoja ir Alvydo Jokubaičio įžvalgas, kuriose sakoma, jog jis yra už tą konservatyvizmą, kuris formuodamas piliečių moralinę savivoką nenaudoja valstybės galių.
Bet jei taip, jisai turėtų pripažinti dar vieną dalyką: jis aklai remia dabartinės prezidentės valdymo metodus, kurie ir yra paremti tik valstybės galių stiprinimu. Ir dabartinės politinės partijos remiasi tik valstybės galių stiprinimu. Ir mūsų valstybėje tos galios neturi nieko bendro su piliečių moralinės savivokos formavimu.
Tad pilietinės iniciatyvos, susidariusios šiame vakuume, to ir siekia – panaikinti atotrūkį tarp valdžios ir piliečių galių, ir tai – natūralus procesas. Bet kažkodėl M.Adomėnui šis natūralus procesas atrodo inspiruojamas iš šalies.
Ir tai dar vienas Manto Adomėno prieštaravimas Mantui Adomėnui, kuris pats, būdamas Lietuvos konservatorių partijos narys, nuosekliai prisideda prie tų galių stiprinimo – arba kaip partijos narys, arba, kaip dabar daroma, per prezidentės instituciją. Bet kita vertus, jis tarsi ir pripažįsta tai, kad tikrojo konservatizmo negali būti be sąmoningos pilietinės visuomenės, kad vakarietiškas konservatorius gina tradicines, krikščioniškas vertybes, yra už tai, kad piliečių iniciatyva turėtų išraišką, kad jų savimonė augtų, nes kuo pilietinė visuomenė bus brandesnė, tuo labiau ji galės apginti konservatyviąsias vertybes.
Akivaizdu – dėl savo konservatizmo politikoje M.Adomėnui teks apsispręsti, kas jis yra: putiniškasis konservatorius Lietuvoje, ginantis vakarietiškas konservatyviąsias vertybes … Rusijoje, ar …?
Juk be pagarbos laisvei ir žmogaus orumui, konservatizmas tampa tik visuomenine-politine grimasa.