Praėjusių kartų Kalėdos: demografinės duobės problema

Dr. Jennifer Roback Morse | National Review Online

Kai kurie iš mūsų, prisimindami savo vaikystės Kalėdas, pastebės, kaip labai, laikui bėgant, sumažėjo žmonių prie mūsų šventinio stalo. Daugelis mūsų užaugo su močiutėmis ir seneliais, tetomis ir dėdėmis, galbūt su proseneliais ir tikrai su daugybe seserų, brolių, pusseserių ir pusbrolių. Bet šiandien daugeliui […] šeimų per Kalėdas net neprireikia išplėsti kasdienio pietų stalo.

Užaugę mes – gausios pokario kartos vaikai – aukštyn kojomis apvertėme demografijos istoriją atidėdami vaikų gimdymą vėlesniam amžiui ir gimdydami mažiau vaikų, nei reikia tam, kad keičiantis kartoms, išlaikytume stabilų gyventojų skaičių. Nors tai yra Tomo Maltuso (XVIII a. britų ekonomisto prognozavusio kataklizmus dėl neva per didelio gyventojų skaičiaus, – vert. past.) ir jo šiuolaikinių sekėjų svajonės išsipildymas, toks demografinis pokytis paprastoms šeimoms gali tapti košmaru, daug baisesniu nei sentimentalūs gausios Kalėdų užstalės prisiminimai. Vadinamajam „populiacijos sprogimui“ virtus populiacijos griūtimi, trisdešimtmečiams netikėtai tenka tuo pat metu rūpintis ir savo mažais vaikais, ir garbingo amžiaus sulaukusiais gimdytojais.

Aš pati prisidėjau prie šios problemos kūrimo. Kaip daugelis mano kartos moterų, aš atidėjau motinystę tam, kad įsitvirtinčiau savo karjeros kelyje. Maniau, kad tai protingas ir atsakingas sprendimas. Pirmojo vaiko susilaukiau, kai man buvo 38 metai.

Kita vertus, mano mama manęs susilaukė būdama 31. Bet jai tai nebuvo pradžia: aš buvau trečias vaikas iš šešių. Jei būčiau savo pirmojo vaiko susilaukusi dešimčia metų anksčiau, man būtų buvę 28 – ne itin ankstyvas laikas tapti mama.

Tačiau atkreipkite dėmesį, ką tai būtų reiškę mano mamai. Gimus pirmam anūkui, ji būtų turėjusi ne beveik septyniasdešimt, o tik beveik šešiasdešimt metų. Mano vaikams paaugus ji nebūtų ligonė; mano mama būtų buvusi pakankamai jauna, kad būtų galėjusi džiaugtis anūkais, o taip pat – ir padėti juos auginti. Senatvėje, jai prireikus […] pagalbos, mano vaikai jau būtų pasiekę paauglystę. Man nereikėtų jų vežioti į sporto treniruotes ir šokių repeticijas; jie galėtų nuvažiuoti patys. Taip pat jie galėtų šiek tiek padėti slaugyti savo senelius.

Šiandien tiek ekonominės aplinkybės, tiek ir kultūra skatina moteris atidėti motinystę ir susilaukti tik vieno arba dviejų vaikų. Žinoma, tokių šeimų visada būdavo. Bet pastaruoju metu vis daugiau šeimų būdingas toks didelis atotrūkis tarp kartų. Jei dar viena karta pratęs tendenciją gimdyti vėlai ir turėti mažai vaikų, moterys, tokios kaip aš, neturės būrio brolių ir seserų, kurie padėtų pasirūpinti senele. Kiekviena pora turės rūpintis dviem pagyvenusių tėvų poromis arba ir daugiau, jei bent vieni seneliai bus išsiskyrę ir sukūrę naujas šeimas. Tuo pat metu reikės rūpintis ir mažais vaikais.

Vienintelė galima šios tendencijos pasekmė yra vienos ar kitos rūšies institucinė priežiūra senukams, kūdikiams arba ir vieniems, ir kitiems. Šeimose paprasčiausiai trūks rankų tuo pat metu pasirūpinti tokia daugybe žmonių. Vis daugiau vaikų atsidurs darželiuose ir vis daugiau pagyvenusių žmonių – senelių namuose.

Kai kurie žmonės mano, kad moteris turi teisę atiduoti vaiką į darželį ir kad moterys neturėtų būti verčiamos namie karšinti senstančių giminaičių. Žinoma, mūsų niekas neturėtų versti. Bet kai mes galvojame apie savo senatvę, ar tikrai norime patys sukurti tokias aplinkybes, kurios „privers“ mūsų vaikus atiduoti mus į senelių namus?

Mūsų šeima pirmąjį vaiką – berniuką iš Rumunijos internato – įsivaikino, kai jam buvo dveji su puse metų. Aš, kaip kiekviena save gerbianti karjeros moteris, ketinau jį leisti į darželį, kad galėčiau toliau kopti karjeros laiptais. Tačiau galiausiai man atsivėrė akys ir aš supratau, kad jam mokymasis bendrauti su bendraamžiais nebuvo prioritetas. Jis jau buvo patyręs pakankamai institucinės priežiūros. Jam reikėjo mamytės. Laikyti jį darželyje visą dieną būtų buvę nežmoniška.

Kai mano uošvė susirgo Alzhaimerio liga bei vėžiu, jai natūraliai buvo geriausia gyventi mūsų namuose. Taip jau sutapo, kad patogiausias jai kambarys buvo tas, kuriame gyveno mūsų įvaikintas sūnus, tuo metu jau sulaukęs 12 metų. Mes pasiūlėme jam persikelti į kitą kambarį ir užleisti savąjį močiutei. Jis dvejojo. Jis suprato, kad jo kambarys – arčiausiai prie tualeto ir prie mūsų kambario – buvo tinkamiausias. Tačiau jis vis tiek paklausė, ar močiutė negalėtų apsigyventi kur nors kitur.

Aš jam pasakiau, kad močiutė galėtų apsigyventi senelių namuose. Jis paklausė, kas yra senelių namai. Aš jam pasakiau (pagauta įkvėpimo), kad senelių namai yra vaikų namai seniems žmonėms.

Pagalvojęs vos akimirką, jis tarė „tai jau ne“ ir nedvejodamas užleido savo kambarį močiutei.

Šeimos, anksčiau gimdančios vaikus, gali sau leisti paskirstyti rūpestį vaikais ir seneliais laike. Tuo pat metu, kai vyresniajai kartai labiausiai reikalinga pagalba, jauniausieji šeimos nariai jau nebe kūdikiai.

Mano dukra manęs neseniai paklausė: „Mama, kada man geriausiai susituokti ir turėti vaikų?“

Aš jai atsakiau: „Širdele, tau gimus man buvo 38 metai. Jei tu taip pat susilauksi vaikų būdama 38, kiek man tada bus metų?“

Suskaičiavusi ji pasakė: „76“.

„Teisingai. Jei tu lauksi taip ilgai, gali būti, kad matysi ne tik savo vaiką, bet ir mane tuo pat metu nešiojant sauskelnes.“

Mes, pokario karta, to nesupratome, bet gimdymo atidėliojimas iki antros ketvirtojo gyvenimo dešimtmečio pusės buvo ne teisė, bet reta privilegija. Toks pats pasirinkimas turės labai skirtingų pasekmių ateinančiajai kartai. Socialinė norma vėlai gimdyti negali ilgai trukti pagal jokią žmogišką sampratą.

Todėl džiaugdamiesi mūsų vaikystės Kalėdų prisiminimais, turėtume tyliai padėkoti savo tėvams ir seneliams, davusiems mums tokias dideles ir margas šeimas, o taip pat garsiai padėkoti ir toms jaunoms poroms, kurios drįsta sukurti šeimas nesulaukę pernelyg „brandaus“ amžiaus.

Iš anglų kalbos vertė Ingrida Vobolevičienė

Šaltinis: The Marriage Library| laisvavisuomene.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
5 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Rajonuose

sunaikinti gimdymo skyriai ir žmonių mažėja.O miestuose iš rajonų moteris taip neprižiūrima.Moterys nesaugios.

Labai reikia senelių namų.

Kai kurie senoliai ten pabūna žiemą,o vasarą savo namuose.Variantų daug.Smagiausia išeiti artimų apsupty.Jau pradedu galvoti,gal gerai eutanazija?Pas mus ją suteiks,apeinant apribojimus.

Jei kas laiko šiam pasauly,tai

šventi dalykai.

Daug negerų

dalykų vyksta sveikatos apsaugoj su sergančiais lėtinėmis ligomis.Jei jie gauna vaistus profilaktikai,tai tragiška padėtis su paūmėjimais.Žmonės ne tik nepaguldomi,kaip sovietmečiu paūmėjimui įveikti,bet netgi vaistams paūmėjimo laikotarpį taupoma labai gudriai ir žiauriai.

ruta

Aktualus ir protingi pamasiymai .

5
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top