Kai pamatau televizoriaus ekrane ar kokioje tribūnoje Steponavičiaus, Masiulio, Kubiliaus, Pakso, Auštrevičiaus, Mazuronio ir galybę kitų įgrisusių veidų (sąrašas maždaug pusės tūkstančio), visada pamanau, kad tai yra klasikiniai nubukusių žmogėnų portreto pavyzdžiai. O kai jie dar pradeda kalbėti ir bemaž po kiekvieno žodžio mykti kaip besiveršiuojanti karvė, greitai bėgu šalin su kylančiu šleikštuliu gerklėje. Dar būnant televizijos laidų rengėju tekdavo ne kartą tokius politikus kalbinti ir montuoti jų žodžių kratinius. Vargas nenusakomas – neaišku, kokį sakinį palikti, o ką mesti lauk, nes tai būna tarptautinių žodžių jovalas be jokios aiškiai išdėstomos minties. Tad galop lioviausi prie tokių veikėjų eiti, nes buvau gerokai laisvas kūrėjas. Kartą salėje teko keliolika minučių ištverti, kur tamsinimo (Švietimo) ministerijos vadovas kankino susirinkusius kaišiadoriečius, tad irgi greitai išėjau pasakęs anam, kad pokario metais už tokius žodžius jis jau gulėtų nušautas. O pasakymas visų tų padarų klasikinis – ŽEMĘ reikia kuo skubiau parduoti užsieniečiams…
Jokiu protu nesuvokiamas, jokiu žmoniškumu nepagrindžiamas, netgi gyvuliškumu nepaaiškinamas noras prarasti visiems laikams savo gyvenimo vietą. Kiekvienas gyvas padaras stengiasi žemėje turėti savo miško plotelį ar vandens telkinėlį, ar dirvono lopinėlį gyvenimui. Būtent ir yra trys pirmieji normalaus gyvūno ir netgi augalo poreikiai – nešalti, netrokšti, nealkti. Kiekvienas gyvas organizmas pirmiausiai stengiasi užsitikrinti tai, o paskui jisai dauginasi, mylisi, kultūrinasi, šviečiasi, kitaip tobulėja ar galop miršta. Niekada nemačiau, kad gandras pardavinėtų savo lizdą, kurmis – arimą, lydeka – ežerą. O mazuronis su gauja panašėjantis į neaiškios kilmės būtybę, gal jau biorobotą ar ateivių implantą mūsų tautoje, kad be atodairos stengiasi dergti tai, ką lietuviai gynė tūkstantmečiais – prigimtinę teisę gyventi tam tikroje žemės dalyje. Visos istorijos raida kalba apie tai. Mano gyvos atminties svarbiausioje vietoje – tėvo pasakojimai apie kaimo vyrus, padėjusius galvas aplinkiniuose miškuose ginant Lietuvą nuo bolševikų, mano kultūros dalis – jų kapai ir bunkerių duobės raistuose ar tvartuose, mano išsilavinimo siekis – aprūpinti žmones tikru maistu, mano ateities vizija – gražus kraštas, kuriame po dienos darbų skamba lietuviškos dainos… Sakysit, sentimentai ir lyrika?! Gal gimiau ne tuo laiku? Matyt ir tada būčiau panašus į kitus, kurie suvokia pasaulį ne per pinigų ženklus, o per vertybių teisingumą. Ir dabartiniame istorijos tarpsnyje kovosiu prieš išdavikus ne kalaviju ar šautuvu, o tiesos žodžiu, garbės ženklu prieš spalvoto popieriaus skiautėse ar bankų sąskaitų laukeliuose įrašytus skaičius. Ir tuos išgamas, kurie stengiasi apakinti žmones demagogija…
Dabar kiek detaliau. Jeigu kalbame apie žemės pardavimą, tai pirmiausiai būtina įsidėmėti, kad prarandame t e r i t o r i j ą, nes LR Konstitucija perdaryta taip, kad ne tik žemę, bet ir miškus, ir vidaus vandenis užsieniečiai gali įsigyti nuosavybėn pagal konstitucinį įstatymą. Nuo 2003 m. šis pragaištingas procesas pradėtas. Aukščiausios iniciatyvos teisė priklauso dviem emisarams iš nenustatytos šalies. Jie savo parašais patvirtino to meto Seimo padarytas konstitucines pataisas. Ypatingo lygio išdavyste reikia skelbti tai, kad iš Konstitucijos dingo lietuvių teisė nuosavybės teise turėti žemę, miškus ir vidaus vandenis. Lietuvos piliečiams sava Konstitucija negina net prigimtinės teisės. Nė vieno žodžio apie tai. Ir visi tyli, o žiopliai netgi bando paaiškinti, kad pagrindinis šalies įstatymas dar nedraudžia… Gal jau rytoj, o geriausiu atveju kitų metų gegužės mėnesį eurokomisarai ir pasakys, kad Lietuva pagal europinę teisę nėra valstybė, o sojuz nerušimyj… Variantų daug. O juk visi Seimo nariai, Prezidentai priesaikose kaip papūgos kartoja – saugoti Lietuvos žemių vientisumą!!! Tegu nors vienas toks neva mūsų rinktasis pasako – kokiomis priemonėmis po tų nelemtų trečiųjų metų jis bandė vykdyti priesaiką, nes neteko niekur girdėti, kad parlamentarai ar prezidentai bent kiek apie tai minėtų. Vienintelė išimtis pastaruoju metu buvo Algirdas Butkevičius, jau du kartus viešai pasakęs, kad jo nuomone žemė yra nacionalinė vertybė ir nevalia ja prekiauti. Tai lyg ir vengrų pavyzdžio aidas, kurie pernai tokią tiesą paskelbė visiems ir visiškai užrišo burnas eurosojuznikams. Žemė ir nėra judantis kapitalas, apie kurio laisvumą rašė derybų su ES konstruktoriai, todėl visiškai nesunku užkišti netikėlius, kurie primeta mums neva įsipareigojimus. Dabar su didžiausia viltimi turime sekti Premjero veiksmus, nes jis turėtų nuomonės tokiu ypatingu klausimu nekeisti, o visapusiškai paskatinti piliečius susigrąžinti savo teises, jei dar lietuviai nori išlikti atskira tauta vadinamojo globalizmo apimtame pasaulyje. Tautos valią dar turime paskelbtą referendumo galimybėje, tačiau ir čia mūsų šventoji konstitucija paralyžavusi svarbiausią tiesioginės demokratijos elementą. Primenu, kad mes turime surinkti ne mažiau kaip 300 000 piliečių parašų, norint bet kokiu klausimu surengti referendumą. Tokio didelio skaičiaus nėra nė vienoje man žinomoje šalyje, todėl nesistebiu, kad daugiau kaip dvidešimt kartų Lietuvoje bandyta žmonių noru įvykdyti tokį veiksmą ir nė karto nepavyko. Negi nė viena iniciatyvinė grupė nekėlė tokio klausimo, kuris gali rūpėti daugeliui? Negi mes tokie bejėgiai? Klaustukų daug, o atsakymas bemaž vienas – išsirinkusieji valdžion nenori ir nenorės, kad juos priverstų žmonės būti tautos dalimi ir vykdyti tokius darbus, kurie siejami su tikruoju teisingumu bei protingumo kriterijais.
Priminsiu ir kitą svarbią aplinkybę – Konstituciją priėmėme būtent referendumo būdu. Beje, be alaus, skalbimo miltelių ir per vieną dieną. (Čia tam, kad nemaišytume su kitu referendumu) Dėsninga būtų, kad kiekvienu svarbiausiu klausimu kaskart žmonės galėtų reikšti ir savo nuomonę. O dabar visos pataisos, įstatymai eina per UAB Seimo mašiną ir iškraipo bet kokį teisingumą. Nerandu šito darinio veikloje jokios logikos, nes visai patikrintais būdais dažnas sprendimas perkamas tais nelemtais skaičiais, t.y. pinigais. O referendumą dėl atominės elektrinės seimagalviai paskelbė tik todėl, kad balsuoti ateitų daugiau žmonių, nes kitaip rinkimai vis labiau praranda prasmę ir kelia abejones Lietuvoje gyvenančių bei gyvų piliečių skaičiavimu. Baisiausia, kad net patys referendumo rezultatai ignoruojami pateikiant jį kaip patariamąjį. Nėra ir negali būti tokio absurdo, nes bendras sprendimas – aukščiausias įstatymas. Ir tik tuomet būsime teisūs, jei referendumu spręsime dažną problemą. Beje, ne viena kryptimi skleidžiant demagogiją kiekvienoje televizijoje, radijuje ar laikraštyje. Yra apylaisvis internetas, tačiau kol kas jis daro nedidelę įtaką teisingos nuomonės formavimuisi. Ir grįžtant prie dabar veikiančios Konstitucijos priėmimo priminsiu, kad ji buvo teikiama labai skubotai, mat buvo norima apraminti Brazausko ir Landsbergio karą dėl valdžios. Tad pagrindinis įstatymas visai kreivas ir mūsų šalis dėsningai eina velniop…
Ypač svarbi pastaba: jei Konstitucinis teismas būtų bent kiek teisingas, tai seniai pats būtų paskelbęs visus tikruosius priesaikos išdavikus. Dabar gi šis darinys veikia atskirai nuo žmonių…
Ir grįžkime ant žemės. Privalau nusisvaičiojantiems ministrams paaiškinti, kad Lietuvos žemė visose vietose labai tinka maisto gamybai. Esame nuostabioje gamtinėje zonoje, kur geras šilumos ir šalčio, šviesos ir tamsos, drėgmės ir sausumo santykis. Čia mažai tikėtini cunamiai, tornadai, žemės drebėjimai, lavinos, nežabojami gaisrai ir kitos gamtinės nelaimės. Čia nuostabi gamta be ypač kenksmingų ar pavojingų augalų ir gyvių. Čia gausiausi gėlo vandens ištekliai. Viso to labai stinga kitose pasaulio vietose, nes kasmet didžiuliai sausumos plotai apsemiami vandeniu, virsta dykynėmis, užstatoma miestais, užliejama kelių dangomis, užteršiama pavojingomis cheminėmis ir biologinėmis medžiagomis, paverčiama sąvartynais ir t.t. Žmonės badauja, trokšta, grūdasi. Lietuva po sovietinės melioracijos ir chemizacijos atgaudinėja jėgas ir virsta rojumi kiekvienam gyvam organizmui, kuris gyvena iš savo darbo ar kitos prasmingos veiklos. Todėl visam imperialistiniam pasauliui (tebus čia nepatinkantis kai kam išsireiškimas) esame puikus kąsnelis persidalijant teritoriją žemėje. Iš vakarų ir ateidavo į mūsų kraštus grobikai visais laikais. Tiesa, lietuviai lyg dar ir visą Europą apsaugojo nuo mongolų-totorių antplūdžio, tad derėtų gerai įvertinti istorijos pamokas. Ir dabar stovime didžiausios grėsmės akivaizdoje, kai prarandame svarbiausią vertybę, atimant galimybes ateities kartoms gyventi nepriklausomai. Detalizuojant galima minėti, kad buvimas ES kasmet vis silpnina mūsų jėgas, nes be atodairos griaunama maisto gamyba. Vadinamosios išmokos už pasitraukimą iš žemės ūkio veiklos, pinigai tik už geros agrarinės būklės žemės išlaikymą, ekstensyvaus ūkio rėmimas ir kitos priemonės jau visai paralyžiavo prasmingą žmonių darbą ir visus daro išmokų bei pašalpų prašytojais. Skolos brukamos kiekvienoje televizijos laidoje, kiekviename valdžios sprendime. Kaišiadorių rajone, kur esu savarankiškai kandidatavęs tarybos narys (vienas tarp dvidešimt penkių), kasmet skolinami milijonai tik didėja ir nė vienas litas neskiriamas gamybinei veiklai. Tai visiškas degradavimas. To ir siekia šlovingos ES kūrėjai, nes Lietuva jiems reikalinga be žmonių. Dirbtinė emigracija smerktina labiau nei stalinizmo represijos, tragiškas gimstamumo ir mirčių neatitikimas, sintetinis maistas veda prie klaikaus lietuvių sunaikinimo rafinuotomis priemonėmis. Tuo tarpu efektyviausias būdas spręsti daugelį dabarties bėdų – visi namo! Ir prie darbo. Nepatinka? Aišku, loškit loterijose ir laimėsit… (po mirties).
O žemė išliks, tik joje šeimininkaus ateiviai. Tai bus jų nuosavybė ir Lietuvoje galios to krašto tvarka, kuriai priklauso pirkėjas. Kad būtų aiškiau, kiekvienas trijų kambarių buto savininkas teparduoda (ne nuomoja) du kambarius kitam asmeniui ir pabando paaiškinti, kaip rinks sau mokesčius, kaip viską tvarkys turėdamas mažiau…? Neaišku? Pabandykite brangią šilumą naudojantys miestiečiai įsivaizduoti, kad jau perėjote prie pigaus biokuro. Dauguma miškų ir žemės atsiduria svetimšalių nuosavybėje. Kokia kaina jie jums parduos malkas, šiaudus ar kitokias degias medžiagas, įskaitant netgi fantazuojamas skalūnines dujas? Atsakau iš karto – dvigubai brangiau nei dabar. Čia apytikriai. Kam jie parduos pieną ar mėsą, jei bemaž visose vakarietiškose valstybėse veikia kooperatyvai, kuriems priklauso visi gamintojai, perdirbėjai ir netgi prekybininkai. Dar neaišku? Už kokius popierius pirksite kiekvieną niekutį, jei staiga paaiškės, kad euras, kaip ir buvęs rublis, dingo… Ypač dideliu žmonių kvailinimu laikau sakmes apie ateinančias investicijas. Parduoti teritoriją, savo žaliavas, žmones – ne mūsų investicija, o tų, kurie gamina pinigus. Jie ženklus verčia realiu turtu. Mes prarandame turtą ir gamybos galimybes, o jie tai pasiima nieko neveikdami. Negi sunku suprasti ir atskirti kvailinimo šūkius? Narkotizuojanti vadinamų pinigų įtaka visiškai paralyžiavo žmonių protus ir net neįmanoma apie tai šnekėt. Čia tas pat, kaip pagiriotų valkatų kompanijoje pilti ant žemės alų…
Nenusakomai pikta ir apmaudu, kai kiekvienas kvaiša rėkia viešumoje apie neva apleistą žemę, kurios niekas nedirba. Baisus nesupratimas! Kuo mažiau žemė judinama, tuo švaresnis oras, vanduo. Nedraskomos dirvos neveikia vėjo ir vandens erozija. Paprasčiau tariant, nenuplauna lietaus ar polaidžio vanduo į upelius ir upes lengvų dirvožemio dalelių. Padžiūvusio ar pašalusio arimo nepusto vėjas. Jeigu aplink miestus daug dirbamos žemės, tai labai dažnai gyventojai dūsta nuo pustomo dirvožemio. O jeigu tuose arimuose gausiai naudojamos cheminės medžiagos, kvėpuoja miestiečiai insekticidais, fungicidais, herbicidais ir kitokia vadinamo modernaus žemės ūkio velniava. Mūsų kalvotos vietos po baisios sovietinės melioracijos tapo galimų dykumų pradžia, jeigu ilgiau būtų ariama ten, kur net negalima to daryti. Kuo mažiau šalyje dirbamų vietų, tuo patrauklesnis kraštovaizdis, tuo gausesnė augalijos ir gyvūnijos įvairovė. Žemės reikia dirbti tiek, kiek būtina, o ne tiek, kiek dažnam gobšuoliui norisi…
Dar viena kvailinimo kalba – darbo vietų kūrimo mitas. Jeigu imsime kokio biuro steigimą, tai reikės pastato, gerai įrengto kabineto, aptarnaujančio personalo ir tokiai vadinamajai darbo vietai vidutiniškai iš karto teks išleisti apie šimtą tūkstančių pinigais, neskaitant būsimų atlyginimų bei kitų aptarnavimo išlaidų ateityje. O numatant darbą žemės ūkyje, miškuose ar vandenyse kartais visai nereikia jokių pinigų arba jų reikia keliolika kartų mažiau nei nieko nekuriančioje tarnyboje ar vadinamojoje valdžios įstaigoje. Ir realų produktą kuriantis žmogus pirminėje gamyboje sudaro galimybes bent trims, keturiems kurti pridedamąją vertę kitose grandyse. Tai tokia pat matematika, kaip prie dviejų pridėti du ir dar du. Pirmuoju atveju veikia tas elementas, kad bet kokį skaičių dauginant iš nulio gaunamas nulis. Galima tūkstančius kontorų įsteigti, bet nuo to nė vienas lapas pavasarį neaugs sparčiau…
Ir čia dar kartą tenka priminti mūsų absurdišką Konstituciją, kurioje sakoma, kad gamyba grindžiama privačios nuosavybės pagrindu. Ir nė vienos minties apie kooperatinę bei valstybinę nuosavybę, kurios privalo būti kaip svarbiausios brandžios visuomenės raidos dalys. Tad viskas Lietuvoje jau monopolizuota ir liko tik teritorijos perdavimo privačion nuosavybėn veiksmas. Žemėtvarka seniai perimta apsukrių vertelgų ir jie pasiruošę greitai viską sutvarkyt. Valstybinis registrų centras, notarai tik ir laukia tos palaimintos gegužės, kai pasipils pinigai už išdavikiškus sandorius. Tvirtesni ūkininkai, kai kurie miškų savininkai oriai sako, kad jie savo nuosavybės neparduos. Ir tik retas suvokia, kad bematant kils vadinamoji žemės rinkos kaina, o tuo pačiu ir mokesčiai. Po metų, kitų ar paprasčiausio nederliaus pasipils masiniai bankrotai ir visi be kalbų perduos žemę užsieniečių dvarams. Kolektyvizacija pasikartos labai iškreipta forma. O kaip mūsų ministrai įsivaizduoja apmokestinti kitos šalies piliečio nuosavybę, dar neteko girdėti. Nesunku prognozuoti mūsų ūkių padėtį, kai šalia įsikurs gaunantieji gerokai didesnes išmokas kitų kraštų vertelgos. Dar lengviau nusakyti krachą, kaip žlugs lietuvių sistema, kai subyrės ES. O gal ji gyvuos per amžius – to dar niekas netvirtino(!?)
Galiu klausti tūkstančių medžiotojų, kurie dabar pyškina žvėris nedirbamuose laukuose ir krūmynuose – kuris užsienietis įsileis jus į savo valdas? Ar jūs pasiruošę mokėti už komercines medžiokles!? O žvejai tupės ant nelietuviškų ežerų ir meškerios vokiškuose ar daniškuose tvenkiniuose!? O miestiečiai ir dzūkai grybaus bei uogaus prancūzų ar olandų miškuose!? Bus vilkšunių iškandžioti jūsų užpakaliai, sulaužyti šonkauliai ir nė vienam užsieniečiui nė plaukas nenukris, nes jis gins savo nuosavybę!!! Kas dar neaišku?
Gal kas nors iš pareigūnų uždraus užsieniečiui naudoti kokias chemines medžiagas, genetiškai pakeistus organizmus, veisti ne mūsų platumų gyvius ar augalus, kai nėra jokių sienų ir kontrolės? Ar veikia dabar Lietuvoje nors vienas įstatyminis saugiklis, apie kuriuos kartais pasvaičioja nustumti nuo lovio politikieriai? Dar girdėjau vadinamųjų oponentų kliedesį, jog žemės savininkui labai gerai, kad kils kaina, nes žmogus taps turtingesnis. Tik vėl niekas nesako, kad turtas apmokestinamas, o žemėje pinigai neauga – bandžiau. Juokiuosi ašarodamas ir gniaužiu kumštį. Reikia, rodos, tiek nedaug…
Tik nemanykit, kad sakysiu apie politinę valią – dar viena idiotiška, nieko nereiškianti frazė. Užsakymai yra. Piniginiai. Gobšumas virš bet kokios valios. Senokai. Ir atsakomybės nėra, jokios, ypač politinės. Jos tiesiog negali būti. Ir apie sąžinę seniai reikėjo pamiršti. Egzistuoja tik dorovės principai, tačiau tai daugiau bendruomeninis supratimas. O Lietuvoje stojo tokie laikai, kad rėkiama – gelbėkitės kas, kaip galit! Čia nėra bendruomenės. Kuriasi kažkokie dariniai savivaldybėse, bet jų tik pavadinimas girdėtas, o dažniausiai ten stengiamasi ką nors gauti ir skirstyti. Neteko regėti, kad kur būtų imamasi bent kokio bendro darbo. Šventės, renginiai, žaidimai, poilsio zonos, parkai ir pan. Tuo tarpu būtina per visą Lietuvą sutelkti apie tris tūkstančius bent kiek pareigingų ir supratingų žmonių, kad galėtume perimti krašto tvarkymo iniciatyvą per referendumo mechanizmą. Užtektų ir 2000 veiklesnių. Tačiau jau praėjo treji metai, kai bandau tai daryti, ir norimo rezultato nėra. O laikas eina nenumaldomai. Nemažai žmonių ir parašo, ir paskambina, tačiau didesnė dalis jų tuo ir baigia savo veiklą… O krachas ateina daugeliui. Juk taip greitai nereikės Lietuvoje nė vieno mokytojo ar aukštesnės mokyklos dėstytojo, nė vieno politologo ar žurnalisto, nė vieno valstybės tarnautojo ar politiko, nė vieno rašytojo ar poeto, nes neliks valstybės!!! Veiklos susiras tik geresni gydytojai, nes kokį turką ar kiną jiems bus leidžiama sutvarstyti. Vienas kitas neprasigėręs statybininkas galės pramisti, dalis aktorių ir dainininkų retkarčiais ateiviams galės rodyti čiabuvių spektaklius. Viskas. Primenu bažnytininkams, kad sovietmečiu nemažai maldos namų virto sandėliais ar fabrikais. Visai greitai, ypač naujai pastatytos bažnyčios, taps konteinerių terminalais, grybų auginimo cechais, garažais ir t.t. Viename, kitame muziejuje veiks restoranai, bibliotekose – viešnamiai ir pan. Man labai nemalonu būti blogu pranašu, bet bent dešimt metų į ateitį regiu. Prisiminkite ar susiraskite, ką kalbėjau, rašiau prieš stojimo į ES farsą, ir žvelgdami į akis atsakykite, kur suklydau!!!??? Bet turėkime galvose vertybes, o ne pinigus ir laisvą išsilakstymą po pasaulį…
Kai kam jau pabodo svetur ir kyla noras sugrįžti. Tai visai natūralu, nes akylesnis žmogus visada jausis svetimame krašte svetimas. Kitaip negali būti. Jeigu Lietuvoj tvarkytųsi kiek rimtesnis vadovas, tuštėjančios žemės galėtų būti skiriamos klaidžiojusiems tautiečiams ateities kūrimui. Čia verta parodyti visiems sambūrio ,,Patirtis“ platinamą peticiją, kurioje gražiai išdėstyta ikikarinės Lietuvos valdžių veikla vystant krašto ūkį. Žaviuosi senoliais, tačiau be jaunesnių paramos visos mintys liks tik niekam nereikalinga istorija, nes ji neturės tęsinio. O mano kartą slegia visų amžių didžiausia išdavystė ir jaučiu nenusakomą šauksmą kelti nykstančios tautos likučius. Jau praėjau visas partijas ir galybę kitokių organizacijų šaukdamas apie gresiančią nelaimę, tad galiu teigti, kad jose tikrai nėra laisvų žmonių. Partijų savininkai veidmainiauja, o vadinamieji nariai aklai vykdo paliepimus. Paskutinis susitikimas su seimūnu V.Kamblevičiumi irgi patvirtino minimą taisyklę. Prienų rajono bendraminčiai mane prispyrė kviesti buvusį lyg ir bendradarbį iš ŽŪM kovai. Tad ilgai dėstęs planą Vytautui buvau pamalonintas visišku pritarimu veiksmams. Bet išsiskiriant partietis pasakė, kad vis tiek reikės informuoti Prezidentą (suprast – Paksą). Ir ką manote – net į skambučius neatsiliepia… Ir taip buvo ne su vienu ne tik šios, bet ir kitų partijų liaupsinamais veikėjais. Galiu dar labiau rėkti, keiktis, kitaip triukšmauti, bet bendraminčių tenka ieškoti visai kitose vietose. Labai apmaudu ir tai, jog žurnalistai nesuvokia irgi, kad svetimšaliams jie nebus reikalingi, nes lietuviškų laidų ir spaudinių teks vis mažinti. Tad plunksnabroliams norisi priminti savo blogą pranašavimo patirtį.
Prisimenant mūsų tautiečių garbinamus kankinius ir nuskriaustuosius, teigiu dar vieną tiesą – netikri jie ir dirbtiniai. Ne vienam siūliau konkrečiu darbu ir veikla susigražinti garbę ir orumą čia, Lietuvoje. Ne. Visi pamišusiai lekia Briuselin ir mosikuoja gautais raštais laimėję bylas prieš lietuvą… (maža raidė specialiai rašytina, nes didžioji B svarbiau – jiems). Ir dar vienas paradoksas – sovietmečiu antrasis LKP sekretorius visada buvo Maskvoje patikrintas ir dažniausiai rusiška pavarde. Jis buvo svarbiausias. ES sekretorių gausiau yra, nes raudonoje vėliavoje buvo tik viena žvaigždutė, o dabartinėje mėlynoje – kiek? Tokia tai mūsų laimė vakaruose – ne tau, Martynai, mėlynas dangus…
Parašiau daug ką gal ne visiems suprantamai. Kadangi ir gulu, ir keliu su šiomis mintimis, man viskas aišku. Sau skaičiuoju metus gyvenimui gal iki 75. Dabar jau 61. (Šliužų giminėje visi ankstokai mirė). Gal ir išlaikysiu savo senelio buvusį ūkelį iki atminties ribos, gal teks rinktis kitą veiksmą…? Galima šioje vietoje prisiminti ir Tibeto žmonių kovą prieš jų sunaikinimą. Kiek ten aukų, ar žinote? Ar reikia mums to laukti? Tad dar kartą šaukiu – atsikvošėkit!!! Prarandame teritoriją – netenkame valstybės, savarankiško ūkio, kultūros, ateities, tautos. Pabaiga…
Pranciškus Šliužas tel. 8698 02118
Ta pačia proga Tiesos.lt primena anksčiau skelbtą Elonos Stasiūnaitės laišką bendrapiliečiams „Kviečiu į talką!“.