Bernardinai.lt
Sekmadienį vyksta pirmasis pirminių rinkimų turas Prancūzijos Respublikonų partijoje. Jo nugalėtojas taps ir Prancūzijos prezidento rinkimų, vyksiančių kitų metų pavasarį, favoritu. „The Wall Street Journal“ apžvalgininkas Williamas Horobinas pabrėžia, kad rinkimuose esminis klausimas bus identitetas.
Prancūzijos prezidento rinkimai bus referendumas vienu klausimu: ką reiškia būti prancūzu?
Respublikonų partijos – rinkimų favoritų pirminiuose rinkimuose dominuoja klausimai apie sekuliariias Prancūzijos vertybes ir vienos didžiausių Europoje musulmonų bendruomenės iššūkį joms.
Donaldo Trumpo pergalė JAV didina Marine Le Pen šansus. Jos kampanija nukreipta prieš abi didžiausias respublikonų bei socialistų partijas ir paremta antiimigracine bei prieš laisvos prekybos susitarimus nukreipta retorika, panašia į D. Trumpo. Po dvejų teroro aktais paženklintų metų, kuriuos vykdė tiek Prancūzijos, tiek užsienio šalių piliečiai ir Viduriniųjų Rytų imigrantų bangos, ji išlieka viena iš lyderių visose apklausose.
Politinis elitas darbar yra kryžkelėje. Atmesti M. Le Pen stiliaus retoriką ar perimti ją. Šiuo klausimu itin susiskaldę respublikonai. Jų partijos pirminių rinkimų nugalėtojas bus ir pagrindinis rinkimų favoritas pavasarį. Jeigu Francois Hollande‘as kandidatuos vėl, jis veikiausiai nepateks net į antrą turą. Kadenciją baigiantis šalies vadovas turėtų grumtis ir su buvusiu socialistų vyriausybės ministru, anksčiau laikytu jo protežė Emmanueliu Macronu, kuris siekia sudrebinti nusistovėjusią tripartinę sistemą.
Bordo meras Alainas Juppe laikomas dešiniųjų stovyklos favoritu. Kampanijoje jis pabrėžia religinę ir etnine įvairovę, įsiašknijusią prancūzų identitete, kurį apibūdina kaip „laimės identitetą“. Po D. Trumpo pergalės jis paragino kurti plačią koaliciją, nukreiptą prieš Nacionalinį frontą (NF).
Kitame respublikonų ringo kampe – buvęs šalies prezidentas Nicolas Sarkozy, kuris teigia, jog Prancūzijos musulmonai ir kitos tautinės mažumos daro žalą šalies nacionaliniam identitetui ir saugumui.
„Netikiu laimės identitetu, kai matau jaunus žmones, kurie gimė, augo ir mokėsi Prancūzijoje, bet yra prasčiau integravęsi į visuomenę negu jų seneliai, kurie nebuvo prancūzai“, – sakė N. Sarkozy.
Net ir prieš D. Trumpo pergalę buvusio Prancūzijos prezidento retorika buvo aštri, taip jis siekia atimti rinkėjus iš M. Le Pen.
N. Sarkozy žada sulaikyti tūkstančius žvalgybos stebimų asmenų, kuriems iki šiol nebuvo pateikti jokie kaltinimai. Identiteto politikoje žadama, kad šalies mokyklų programose svarbiausias dėmuo bus Prancūzijos istorija, geografija ir teisė.
„Nuo tada, kai tampi prancūzu, tavo protėviai yra galai“, – sakė N. Sarkozy, primindamas keltų gentis, kurios Geležies amžiuje apsigyveno dabartinės Prancūzijos teritorijoje.
Identitetas jau kurį laiką yra karštų diskusijų tema Prancūzijoje, tačiau debatai dar paaštrėjo po pernykščio teroro akto Paryžiuje, kai F. Hollande‘as pasiūlė iš dvigubą pilietybę turinčių asmenų atimti prancūziškąją, jeigu jie nuteisiami dėl terorizmo. Pasiūlyta konstitucijos pataisa įstatymu netapo ir tik dar labiau suskaldė socialistus, kurie jau ir iki tol nesutarė dėl prezidento ekonominės politikos. Jo reitingai tokie žemi, jog net artimi sąjungininkai abejoja, ar jis sieks perrinkimo.
F. Hollande‘o pasiūlymas parodo rimtą politinį lūžį Prancūzijos sistemoje, nes jis buvo pasiskolintas iš M. Le Pen, kurios vardas Prancūzijos politinei kairei ilgą laiką buvo kaip keiksmažodis. Politinės linijos išbluko ir vasarą, kai premjeras Manuelis Vallsas parėmė dešiniųjų pažiūrų merų sprendimą paplūdymiuose drausti musulmoniškus maudymosi kostiumėlius burkinius.
„Nesvarbu dešinė, kairė ar kraštutinė dešinė, politinės vizijos tampa vis labiau autoritarinės. Bandoma primesti kitiems savo normas ir vertybes“, – sako Prancūzijos demografinių studijų centro tyrėjas Patrickas Simonas.
Apklausos prognozuoja, kad M. Le Pen nesunkiai pateks į antrą Prezidento rinkimų turą. Ją palaiko paie trečdalis prancūzų, tad laimėti antrame ture to bus maža. Jeigu socialistai neras patrauklaus kandidato, tikėtiniausias scenarijus – respublikonų pergalė prieš M. Le Pen antrame ture.
N. Sarkozy kol kas atsilieka nuo A. Juppe. Apklausos rodo, kad palankus verslui buvęs premjeras Francois Fillonas vejasi N. Sarkozy, o kiti keturi kandidatai gerokai atsilieka. Jeigu antrame pirminių rinkimų ture susigrumtų A. Juppe ir N. Sarkozy, 59% paremtų Bordo merą.
Siekdamas laimėti, N. Sarkozy dar labiau krypsta į dešinę, pasinaudodamas A. Juppe tolerantiškumu. Pirmuose televizniuose debatuose A. Juppe kalbėjo apie įvairovę: „Mes esami skirtingi: neišpažįstame tos pačios religijos, esame skirtingų odos spalvų, skirtingos kilmės. Įvairovė turi būti gerbiama.“
N. Sarkozy, priešingai – ragina vykdyti asimiliacinę politiką. Asimiliacija prancūziškame kontekste reiškia kolonijinių laikų politiką, kai vietos elitas ugdytas taip, kad kalbėtų prancūziškai, būtų įsiaškinijęs į prancūzišką kultūrą arba tarpukarį, kai europiečiai imigrantai tiesiog ištirpo Prancūzijoje.
Jeigu būtų išrinktas, iš kiekvieno siekiančio Prancūzijos pilietybės N. Sarkozy reikalautų pasirašyti asimiliacijos paktą, įpareigojantį perimti Prancūzijos vertybes ir kultūrą. Veidą denginačioms moterims būtų karpomos socialinės išmokos. Net ir paprastos skarelės būtų uždraustos universitetų miesteliuose.
Jis surengtų referendumus dėl legalių imigrantų teisės į Prancūziją atsigabenti savo šeimų narius ir draudimo be teismo sprendimo sulaikyti asmenis, kuriuos stebi žvalgyba, panaikinimo. Pirmąją idėją A. Juppe laiko nežmogiška, o antrąją vadina prancūziškojo Gvantanamo kūrimu.
Jo konkurento A. Juppe laimės identiteto sąvoka paremta integracijos, o ne asimiliacijos idėja. Prancūzija išliktų atvira įvairovei, kol imigrantai gerbtų laisvės, lygybės ir brolybės idėjas.
Jis neketina keisti ir pilietybės įgijimo taisyklių, kai N. Sarkozy dabartinį penkerių metų nuolatinio gyvenimo šalyje reikalavimą ketiną griežtinti iki 10.
Pagal „The Wall Street Journal“ parengė Matas Baltrukevičius