Tiesos.lt siūlo anglų filosofo Johno Locke’o svarstymus, kaip valstybės valdžia gali sužlugti iš vidaus ir tapti neteisėta. Pasak J. Locke’o, esminis politinėje bendruomenėje esąs parlamento, tautos įstatymų kūrėjo, vaidmuo. Parlamentą sužlugdžius, įstatymus pradėjus leisti kitoms žmonių grupėms (pavyzdžiui, tautos nerinktam teismui), žlunganti ir laisva politinė bendruomenė. Tokiu atveju piliečiai turi teisę ir pareigą nepaklusti valdžios primetamiems įstatymams ir susikurti naują įstatymų leidybos instituciją. Tačiau to nepakanka: žmonės privalantys kovoti dėl laisvės ne tada, kai ją praranda, bet iškilus pavojui laisvės netekti. J. Locke’o teigimu, būtina priešintis pačiai tironijos grėsmei, laiku užkirsti jai kelią. Baisiausiai pasitikėjimą laužanti, anot jo, aukščiausia vykdomoji valdžia, jei ji apdovanojimais, grasinimais ir kitais būdais mėgina paveikti įstatymų leidėjus ir rinkėjus, siekdama, kad šie išrinktų paklusnų parlamentą.
Tas, kuris nori nors šiek tiek aiškiau kalbėti apie valdžios žlugimą, pirmiausia turi skirti visuomenės žlugimą nuo valdžios žlugimo. Tai, kas sukuria bendruomenę ir sutelkia žmones iš palaidos Prigimties būklės į vieną politinę visuomenę, yra sutartis, kurią kiekvienas sudaro su kiekvienu kitu, kad būtų galima susivienyti ir pradėti veikti kaip vienas kūnas, taigi būti viena atskira valstybe. Įprastas ir beveik vienintelis būdas išardyti šį susivienijimą – užkariauti jį įsiveržusioms čia svetimšalėms jėgoms. […]
Be šio išorinio sugriovimo, valdžia gali būti suardyta iš vidaus.
Pirma, kai pakeičiamas įstatymų leidimo organas. Pilietinė visuomenė – tai taika tarp tų, kurie jai priklauso. Čia karo padėtis yra pašalinta tarpininkaujant įstatymų kūrimo organui, šalinančiam visus galinčius atsirasti nesutarimus. Kaip tik įstatymų leidimo organo visi valstybės nariai yra suvienyti ir sutelkti į susietą gyvą kūną. Tai yra toji dvasia, kuri valstybei suteikia formą, gyvybę ir vienybę; dėl jos įtakos atskiri šito kūno nariai vienas kitą veikia ir jaučia, vienas su kitu siejasi; todėl, kai įstatymų leidimo organas sužlugdomas arba paleidžiamas, įvyksta suirimas ir mirtis. Kadangi visuomenės esmė ir vienybė yra vienos valios turėjimas, įstatymų leidimo organas, jei kartą jis buvo daugumos įsteigtas, turi šią valią skelbti ir, taip sakant, ją saugoti. Šio organo steigimas yra pirmasis ir pagrindinis visuomenės aktas, kuriuo laiduojamas žmonių sąjungos tęsinys, vadovaujamas tam tikrų asmenų ir įstatyminių saitų, kuriamų tam reikalui tautos sutikimu ir skiriant įgaliotus žmones, o be šito joks žmogus ar kokia nors grupė žmonių negali turėti teisės leisti įstatymus, privalomus visiems kitiems. Kai vienas ar keletas žmonių imsis kurti įstatymus neįgalioti tautos, tada jų sukurti įstatymai neturės galios, todėl tauta neprivalės jiems paklusti. Vadinasi, žmonės vėl taps nepavaldūs ir galės susikurti naują įstatymų leidimo organą, koks jiems atrodys geriausias, ir turės visišką laisvę priešintis jėgai tų, kurie neteisėtai mėgintų jiems ką nors primesti. […] Tokią padėtį valstybėje paprastai sukuria tie, kurie piktnaudžiauja savo turima valdžia. […]
Yra dar vienas kelias, kuriuo einant gali būti suardyta tokia valdžios santvarka. Kai turintis aukščiausią vykdomąją valdžią nesirūpina ja ir nevykdo savo pareigų taip, kad jau priimti įstatymai negali būti įgyvendinti, tada viskas akivaizdžiai baigiasi anarchija ir valdžios suirimu. […] Kai nebėra teisingumo tarnybos, ginančios žmonių teises, arba kai bendruomenėje nebėra jokios galios, kuri suteiktų kryptį jos jėgai ar rūpintųsi visuomenės poreikiais, tada, suprantama, nėra jokios valdžios. […] Šiais ir panašiais atvejais, kai valdžia suyra, tauta tampa laisva rūpintis savimi ir įsteigti naują įstatymų leidybą, besiskiriančią nuo ankstesniosios asmenimis, forma arba vienu ir kitu, kad būtų geriausiai garantuojamas tautos saugumas ir gerovė. Tačiau žmonijos padėtis nėra tokia jau apgailėtina, kad ji nesugebėtų pasinaudoti šia priemone anksčiau, negu būna vėlu ieškoti kokių nors priemonių. Pasakyti tautai, kad ji gali pasirūpinti savimi steigdama naują įstatymų leidybą, kai senoji yra priespaudos, klastos ir svetimos galybės panaikinta, – tai tik pasakyti jai, kad ji gali laukti palengvėjimo, kai jau per vėlu ir blogis nebepataisomas. Praktiškai tai nėra daugiau kaip pasiūlyti jai pirmiausia tapti vergais, o po to pradėti rūpintis savo laisve ir, kai jiems bus uždėtos grandinės, pasakyti jiems, kad jie gali elgtis kaip laisvi žmonės. Šitai, jeigu tai viskas, yra greičiau pasityčiojimas negu palengvinimas, ir žmonės niekada negalėtų būti saugūs nuo tironijos, jeigu nebūtų jokių priemonių jos išvengti anksčiau, negu ji visiškai juos pavergia; vadinasi, jie ne tik turi teisę iš jos vaduotis, bet ir teisę užkirsti jai kelią.
Vadinasi, yra dar vienas kelias, kuriuo einant suardoma valdžia, – tada, kai įstatymų kūrimo organas arba valdovas – nesvarbu, kuris, – veikia priešingai tam pasitikėjimui, kuris jam suteiktas. […]
Tai, ką kalbėjau apie įstatymų leidybą apskritai, pasakytina ir apie aukščiausią vykdomąją valdžią, kuri, gaudama dvigubą pasitikėjimą (dalyvauti įstatymų leidyboje ir būti aukščiausiu įstatymo vykdytoju), veikia priešingai, kai mėgina iškelti savo pačios savivalę kaip visuomenės įstatymą. Ji taip pat veikia priešingai parodytam pasitikėjimui, kai visuomenės jėgą, išteklius ir pareigas panaudoja papirkti atstovams, kad šie siektų jos tikslų, arba kai ji atvirai lenkia savo pusėn rinkėjus versdama juos rinkti tuos, kuriuos ji įkalbinėjimais, grasinimais, pažadais ar dar kokiais kitais būdais patraukė savo pusėn, ir panaudoja rinkėjus tam, kad būtų išrinkti tie, kurie jau yra pasižadėję balsuoti ir leisti įstatymus, kaip jiems bus liepta. […] Šitaip veikti negali tie, kurie atiduoda savo balsus anksčiau, negu jie išklauso debatus ir pasveria visų šalių argumentus. Surengti tokį susirinkimą kaip šis ir pamėginti apsiskelbusius svetimos valios vykdytojus vaizduoti tikrais tautos atstovais, visuomenės įstatymų kūrėjais, žinoma, yra toks baisus pasitikėjimo laužymas ir toks akivaizdus kėsinimasis į valdžią, kad už jį akivaizdesnio būti negali. Jeigu čia dar pridėsime apdovanojimus ir bausmes, aiškiai naudojamas siekiant to paties tikslo, taip pat įvairiausius įstatymo iškraipymus, kuriais naudojamasi šalinant iš kelio ir sunaikinant visus tuos, kurie tokioms užmačioms kliudo ir kurie nenori taikstytis su savo šalies laisvių išdavyste, tai neliks jokių abejonių dėl to, kas vyksta. Kokią valdžią visuomenėje privalo turėti tie, kurie panaudoja ją priešingai tam pasitikėjimui, kuris jiems buvo pareikštas pirmąkart ją steigiant, – šitai lengva nustatyti, ir negalima nematyti, kad tuo, kuris kartą mėgino padaryti tokį dalyką, negalima toliau pasitikėti.
Į tai gal bus atsakyta, kad kadangi tauta yra tamsi ir visada nepatenkinta, tai remti valdžios pagrindus netvirta tautos nuomone ir nepastovia jos nuotaika reikštų pasmerkti valstybę tikrai pražūčiai ir kad jokia valdžia negalės ilgai išsilaikyti, jeigu tauta turės teisę steigti naują įstatymų leidybą kiekvieną kartą, kai jai sukels nepasitikėjimą senoji. Į tai atsakau: bus visiškai priešingai. Žmonės ne taip lengvai atsisako senųjų formų, kaip kai kurie linkę tarti.
Publikuojama iš: Džonas Lokas, Esė apie tikrąją pilietinės valdžios kilmę, apimtį ir tikslą, vertė Algirdas Degutis, Vilnius: Mintis, 1992, p. 177–187.