Jei bažnyčia imasi taikytis ne tik prie visuomenės, bet ir prie einamosios politikos ir jei ta politika nusikalstama, tai ir Bažnyčia rizikuoja būti pažeminta tos politikos nuodėmėmis. Šitokio „modernizmo“ – Bažnyčios artinimo prie visuomenės keliu XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje ėjusi V. Europa, buvo atėjusi į bedogmę religiją, prasidėjusią psichologiniu asmens subjektyvumu ir tuo pačiu subjektyvumu užsibaigusią. Bet tai buvo teorinis projektas. Dabar šiuo keliu, tik jau praktinio politinio „modernizmo“, suka Rusijos stačiatikių cerkvės vadovybė, pajungdama stačiatikių cerkvę ne taikos, o agresyviam Karo dievui.
Maskvos ir visos Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchas Kirilas 2022 m. kreipėsi į agresorės Rusijos karius, siunčiamus žudyti Ukrainos žmonių, tokiais žodžiais: „Nebijokite prarasti savo gyvybių, nes tai nuplauna visas padarytas žmogaus nuodėmes“. Dar daugiai –žudyti ir žūti siunčiamus Rusijos karius jis lygino su Jėzumi, kuris ryžęsis savo paties egzekucijai, kad atpirktų žmonių nuodėmes. Suprask – juo žudikas su didesniu vidiniu džiaugsmu ir savęs išsižadėjimu žudys Ukrainos žmones, tuo labiau bus apsivalęs nuo turimų ir būsimų nuodėmių.
Šiuo atveju specialiai prisimintas Kristus, nors ir iškreipta prasme, kad jo vardu įtikinamiau ir įtaigiau pakviestų Rusijos stačiatikių minias ne geriems darbams, o nekaltiems žmonėms žudyti, ir dar masiškai. Tai esąs tikrasis kelias į visų nuodėmių atleidimą. Šitaip Kirilo palaimintas „tikėjimo brolis“ turįs dvasiškai pasijusti einantis į šį žygį ne tik „nusiplauti visas nuodėmes“, bet ir atlikti „kilnią misiją“ – kurti Rusijos imperiją, totaliai sunaikinti priešą nuo kūdikio iki suaugusio, nes pasak Kirilo, šis karas turįs ir „metafizinį pagrindą“, kuris ir reikalaująs minėto priešo totalinkio sunaikinimo.
Tuo Kirilas pakvietė Rusijos stačiatikių cerkvę ir jos bendruomenę grįžti į viduramžius – pakartoti anų amžių Romos popiežius, irgi laiminusius kryžiuočius, ėjusius žudyti kitatikių (pagonių) irgi kilniu tikslu – platinti krikščionybę, grobti naujas žemes ir gauti visuotinį nuodėmių atleidimą. Tik popiežiai tai darė viduramžiais, o Kirilas – XXI a. civilizacijos sąlygomis. Popiežiai kvietė žudyti tik krikščionybės priimti nenorinčius pagonius, o Kirilas – visus ukrainiečius. Kelių šimtmečių istorijos ratas vėl apsisuko ir į šį kartą apsistojo ties Rusija, jos stačiatikių cerkve ir jos patriarchu ir apsistojo dar žiauresniu būdu.
Su šiuo grįžimu į viduramžius Kirilas pradėjo „šetono bažnyčios“ statybą, kurios imtasi įžvelgus toje „bažnyčioje“ slypinčias galias tarnauti irgi šetoniškam reikalui – Rusijos imperijai kurti.
Šią veiklą patriarchas Kirilas tęsė ir sveikindamas agresijos prieš Ukrainą sumanytoją, vykdytoją ir šios „šetono bažnyčios“ užsakovą V. Putiną, jo 70 m. jubiliejaus proga. Putiną jis kažkodėl laimino ne šetono, o Dievo, kurio jis pripažinti nelinkęs, vardu.
Pasak Kirilo, Dievas pastatęs Putiną prie valdžios vairo. „Dievas jus atvezdino į valdžią, kad galėtumėte vykdyti ypatingos svarbos … tikslą“, suprask – organizuoti masines žudynes Ukrainoje, kurti imperiją ir paskatinti patį patriarchą suaktyvinti krikščionių bažnyčios pertvarkymą į „šetono bažnyčią“. „Dievo parinktajam“ paklūstantis Kirilas paragino visus tikinčiuosius melstis už Putino sveikatą“, kad naujasis Kirilo dievas suteiktų Putinui papildomų jėgų masiškiau žudyti Ukrainos žmones ir pačiam intensyviau nužmogėti.
Bet niekas iš krikščioniškojo pasaulio dėl šios Kirilo „reformos“ viešai neįsižeidė, jos nepasmerkė ir tikruoju vardu nepavadino. Gal nėra kam, jei šią „reformą“ tylomis pro ausis ir akis praleido net ir šiuolaikinis Romos katalikų popiežius Pranciškus, o Vengrijos premjeras V. Orbanas net šokosi ginti šį krikščionybės „reformatorių“: ES sankcijos Kirilui esą „sukeltų grėsmę religijos laisvei“. Mat orbaniškai suprantama religijos laisvė – tai laisvė pajungti bažnyčią nusikaltimui propaguoti, skatinti, laiminti, o patį agresorių skelbti „Dievo pasiuntiniu“, Rusijos imperijai kurti, žmonijai nuo „nacizmo“ gelbėti. Savo rėmėjams skatinti patriarchas Kirilas 2022 09 13 apdovanojo kitą Vengrijos politiką vicepremjerą Zsoltą Semjenąq II laipsnio šlovės ir garbės ordiną. Priimti apdovanojimą iš „šetono bažnyčią“ kuriančio rankų, žinoma, gali tik tas, kas pats jaučiasi tokiai „bažnyčiai“ priklausantis.
Šioje situacijoje ne mažiau keistai atrodo ir Romos popiežiaus Pranciškus elgesys. Rusijos karą prieš Ukrainą jis vadina „Putino karu“, o rusų tautą – „didžia“, tarsi Ukrainoje kariautų ir žudytų ne rusų tauta, o tik pats Putinas su Šoigu, Kadirovu ir Prigožinu.
„Didžios tautos“ didingumas pasirodo netrukdo jai vietoj krikščionių bažnyčios kurti „šetono bažnyčią“, būti tauta, trokštančia ir savanoriškai besiveržiančia žudyti, pavergti laisvai gyventi norinčius savo kaimynus. Popiežius pasiryžęs eiti ir žymiai toliau – tapatinti agresoriaus ir jo aukos kančias. Tam jis inicijavo ar sankcionavo Romoje procesiją, kur rusė ir ukrainietė nešė neva tą pačią kančią abiem pusėms simbolizuojantį kryžių. Mat popiežiui, matyt, atrodo, kad budelis ir jo auka „vienodai kenčia“.
Kaip gi neužjausti budelį, matant, kaip jam sunku iškelti tokį sunkų karo kalaviją virš aukos galvos, kaip sunkiai jis „kenčia“ jį keldamas ir kaip beširdiškai turi atrodyti ES, kuri dar nori jį apsunkinti ir sankcijomis. Agresoriaus kančia yra savanoriška ir savanaudiška, jis kenčia, kad užgrobtų naujas teritorijas, pavergtų jų žmones, o jų kančias paverstų nuolat trunkančiomis ir agresoriui naudingomis.
Agresorius renkasi kančią kaip būtiną, bet laikiną kelią į grobį, kuris agresoriaus kančią ateityje paverstų jo džiaugsmu. Todėl agresoriaus kančia niekada neverta padorių žmonių užuojautos. Bet popiežius mano, kad agresoriaus ir jo aukos tautoms reikia uždėti tos pačios kančios kryžių. Todėl ar labai neteisūs tie, kurie klausia, ar ne tokio skirtumo nematantis popiežius netarnauja kartu ir Dievui, ir mamonai.
Karas Ukrainoje – tai savotiškas lakmuso popierėlis, padedantis atpažinti, kas yra kas ir kam pirmiausia teiktinas prioritetas, besislapstantis už vertybinio neutralumo. Ir šiuo klausimu popiežius Pranciškus rodo stebėtiną stabilumą. Jis 2023 m. kovo 10 d. Šveicarijos televizijai RSI pareiškė, kad Ukrainoje vyksta ne Rusijos imperijai kurti skirta agresija, ne ukrainiečių tautos kova dėl laisvės ir nepriklausomybės, ne kova dėl žmoniškumu ir teisės viešpatavimu grendžiamos pasaulio tvarkos, o tiesiog grumiasi anoniminiai „imperiniai interesai“. Išeitų, kad karas kilo dėl abipusių Rusijos ir Ukrainos imperinių kėslų: tarsi ir Ukraina kovotų dėl savo neteisėtų imperinių užmačių Rusijos atžvilgiu. O laisvasis pasaulis, padedantis Ukrainai gintis nuo Rusijos agresijos, kartu ginantis ir tarptautine teise grindžiamą pasaulio tvarką, irgi yra tik trečiojo tipo „imperinis interesas“.
Kaip popiežiui Pranciškui vadovauti įtakingiausiai pasaulio Katalikų Bažnyčiai ir didžiausiai katalikų bendruomenei šiuolaikiniame sudėtingame ir pavojingame pasaulyje, jei pats popiežius pasiklydo vertybėse, jei karas prieš Ukrainą jam yra tik „techninis aktas“ (nors kartais ir pavadinamas „žiauriu“), kuriame nėra agresoriaus ir aukos, kur Dievas vienodai gailestingas agresoriui ir aukai, kur nėra teisiųjų ir kaltųjų, nėra tarptautinės teisės ir pagarbos jai, o yra tik anoniminiai „imperiniai interesai“?
Vertybinį neutralumą demonstruoja ir popiežiaus pareiškimai, kad jis vyks į Kijevą, jei galės vykti ir į Maskvą. Bet jei Maskva jo nepriima, tai jis nevyks ir į Kijevą. Europos vadovai kažkodėl savo kelionių į Kijevą nesaisto kelionėmis į Maskvą, o popiežius saisto, gal pasiklydo tarp Maskvos ir Kijevo.
Bet „vertybinio neutralumo“ skelbimas yra klasikinis neopozityvistinės filosofijos metodas. Tai žinant, gali kilti eretiškas klausimas, ar popiežius kartais netapo XXI amžiaus moderniuoju neopozityvistu. O jeigu taip, tai turime priminti, kad pozityvistas, kaip žinia išpažįsta ne tik „vertybinį neutralumą“, bet ir realų egzistavimą tik tokio pasaulio, kuris prieinamas asmens jutiminiam patyrimui. Bet ką tada daryti su transcendentiniu pasauliu? Ar šitoks ir iš Vatikano sklindantis „pozityvizmas“, nuosekliai jį plėtojant, negali tapti preliudija į modernųjį ateizmą, jau ateinantį ne iš ateistų?
- Šie popiežiaus pasisakymai nėra priskiriami prie tų, kurie skelbiami „ex kathedra“, todėl gali būti vertinami ir kritikuojami, kaip ir kiekvieno krikščionio, susirūpinusio krikščionybės autoritetu ir likimu.