Prisimenu sovietmetį – to laikotarpio išdavikus, kolaborantus, stukačius bei jų sukurtą gniuždančią visuotinio nepasitikėjimo, įtarumo, netikrumo ir baimės atmosferą. Tačiau anapus politikos buvo sąlygiškai saugios gyvenimo erdvės ar bent zonos.
Tačiau tai, ką įžvalgiai pastebėjo ir taikliai apibūdino nuorodoje esančio įrašo autorius (Mindaugas Šerna. #Smurtas), verčia klausti, ar neatėjo laikas, kai ta buvusi tokia nepakeliama atmosfera atrodys tikras kurortas, palyginti su vėzdu, iškeltu virš daugelio žmonių galvos. Tuo vėzdu visų akyse paversti jų pačių vaikai – baimė juos prarasti dėl menkiausios smulkmenos taps kur kas labiau visuotinė ir didesnė negu ta, kurią žmonėms keldavo okupacinė KGB ir jos parankiniai. Tada piliečiai bent jau gana aiškiai žinodavo, kodėl ir kaip gali patekti į pastarųjų akiratį, kas gali įskųsti ir už ką galima skaudžiai nukentėti. Tai buvo šiokios tokios gairės, padėdavusios pasisaugoti, o iš dalies – ir apsisaugoti. Dažnai pakakdavo atsargiau kalbėti ir elgtis.
Dabar gresia pakliūti į naujųjų prievaizdų ir baudėjų akiratį net nesuprantant, kodėl ir už ką. Nes jie vadovaujasi principu — įtariamas, kad įtartinas. Šis principas — absoliučios savivalės ir tironijos formulė. Apie tai ir kalbama šiame drąsiame ir pilietiškame tekste.