Praėjusių metų vasarą paskelbus Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos švietimo programą daug kam galėjo kilti ir iš tiesų kilo klausimas, kodėl švietimas joje įvardintas svarbiausia nacionalinio saugumo dalimi. Galvodami apie tai, kaip turėtų atrodyti ir kokius tikslus sau kelti Lietuvos švietimo sistema, negalime pamesti iš akiračio šios nuostatos ar likti jos nesupratę.
Taigi kokia prasme švietimas skleidžiasi kaip nacionalinio saugumo dėmuo? Mažiausiai trejopai.
Visų pirma, švietimo sistema egzistuoja ne tik žinioms ir gebėjimams suteikti, tačiau ir vertybinėms nuostatoms ugdyti. Mokyklą baigęs absolventas turi būti ne tik gavęs išsilavinimą, tačiau ir kultūringas, aukštus moralinius idealus sau keliantis žmogus bei geras savo valstybės pilietis.
Ką reiškia geras pilietis? Galima svarstyti įvairiai, bet jokia samprata neapsieis be trijų esminių dalykų: tapatinimosi su savo valstybe, ištikimybės jai ir pilietinio aktyvumo. Visiems šiems aspektams tiesiogiai pasitarnauja mokykla, ypač per istorijos, literatūros, pilietinio ugdymo, o – jeigu tokios atsiras – ir per etninės kultūros, šalies gynybai skirtas pamokas.
Švietimas ryšiui su tauta ir valstybe
Pradėkime nuo tapatumo. Švietimas turi visą asortimentą priemonių ugdyti prisirišimą prie savo tautos ir valstybės, stiprinti bendro likimo jausmą. Tautos tapatumas yra fundamentaliai svarbus ir būtinas valstybei daugeliu aspektų – juos paliesime toliau. Tačiau verta pabrėžti, kad sociologai tai pripažįsta vienu iš emigraciją stabdančių veiksnių. Kuo stipresnis ryšys žmogų sieja su bendruomene, gimtąja aplinka, kalba, žeme, kuo stipresnis jo istorinio tęstinumo jausmas, tuo sunkesnis yra jo pasirinkimas emigruoti.
Ir Lietuvoje neseniai daryti tyrimai aiškiai parodė tiesioginį ryšį tarp domėjimosi savo šalies istorija, istorinio bendrumo jausmo ir noro savo gyvenimą kurti Lietuvoje, taip pat ir noro, kad Lietuvoje pasiliktų vaikai ir anūkai. Kuo silpnesnis istorinio bendrumo jausmas, tuo silpnesnė ir ši į ateitį nukreipta nuostata.
Žinoma, šios nuostatos susiduria su atšiauria socialine realybe. Gerai žinome, kad lietuvių tautos išsivaikščiojimą lemia, visų pirma, ekonominiai dalykai, nepalankios gyvenimo sąlygos. Tačiau jei lemtų tik tai ir nebūtų prisirišimo, anksčiau ar vėliau visi iš neturtingų šalių pabėgtų į turtingas. Tai ypač svarbu suprasti Lietuvai.
Ar tai reiškia, kad visada būsime emigrantų šalis? Jokiu būdu. Vienas iš pagrindinių sulaikančių nuo emigracijos veiksnių yra prisirišimas prie savo šalies ir nuo jo neatsiejamas pasiryžimas ne susitaikyti su esama padėtimi, o dalyvauti keičiant ir kuriant geresnę savo šalies ateitį. Galime matyti, koks ryškus šis pasiryžimas buvo XX amžiaus pradžios iš kaimo kilusios, geriausiuose Europos universitetuose mokslus baigusios, bet be jokių abejonių kurti Lietuvos grįžusios jaunosios lietuvių inteligentijos gretose.
Šiandien, faktinio Lietuvos išsivaikščiojimo akivaizdoje, kai gyventojų skaičiaus praradimai po Nepriklausomybės atkūrimo pasiekė šimtus tūkstančių žmonių, nebegali būti abejonės, kad masinė emigracija yra iššūkis šalies nacionaliniam saugumui.
Valstybė egzistuoja dėl ją kuriančios tautos ir dar Žanas Žakas Ruso labai aiškiai sakė, kad niekas geriau už gyventojų skaičiaus dinamiką nesignalizuoja apie tai, kaip valstybei sekasi vykdyti savo pagrindinę misiją ir pateisinti savo buvimą. Jeigu tauta nebenori gyventi savo šalyje, pati nepriklausomybė ima prarasti aiškią prasmę.
Įsivaizduodami teorinę situaciją, kai valstybė išsaugo nepriklausomybę, tačiau nelieka tautos, kuriai tos nepriklausomybės reikėjo, galima geriausiai suprasti, kad ne valstybė yra tikslas savaime. Tikslas yra valstybė su savo tauta.
Taigi tautos išsivaikščiojimas pasaulyje yra grėsmė jos fiziniam išlikimui, o jos fizinis išnykimas – grėsmė nacionaliniam saugumui. Kiek švietimas gali padėti ugdyti prisirišimą, bendrumo jausmą ir kitas emigraciją stabdančias nuostatas, tiek jis tiesiogiai prisideda prie nacionalinio saugumo iššūkių sprendimo.
Švietimas šalies gynybai
Tačiau tai tik vienas aspektas. Ko gero, dar aiškesnis yra švietimo vaidmuo ugdant lojalumą ir pasiaukojimą valstybei, bendrai vadintiną patriotizmu. Juk patriotizmas – meilė savo šaliai, bet meilė ne bet kokia, o įpareigojanti. Apmaudu ir keistina tai, kad mūsų žodyne patriotizmą išstūmė siauresnio pobūdžio terminas – pilietiškumas.
Seniai žinoma, kad patriotinės nuostatos stiprina visuomenės saitus, piliečių motyvaciją stengtis dėl savo šalies, o kraštutiniu atveju – ją ginti. Nusiteikimas kurti savo šalį, dėl jos stengtis ir galbūt aukoti dalį asmeninės gerovės dėl galimybės matyti savo indėlį į bendrą gerovę glaudžiai susijęs su tuo, ką jau aptarėme kalbėdami apie emigraciją. Tačiau dar svarbesnis, ypač dabartinėje geopolitinėje situacijoje ir realios grėsmės akivaizdoje, yra šalies gynybos klausimas.
Paaukoti gyvybę yra pats didžiausias ir žiauriausias valstybės reikalavimas savo piliečiams, tačiau kad ir kiek globalėtų ir modernizuotųsi pasaulis, be šio reikalavimo negali egzistuoti jokia valstybė, jokia taika ir joks stabilumas. Tačiau ir vėl kyla klausimas: kodėl visi nepabėgame nuo šios prievolės, kai Tėvynė šaukia? Sulaiko ne naudos skaičiavimas, o pareigos jausmas, kurį reikia kryptingai ugdyti.
Jei mūsų jaunuoliai pagalvoja apie gėdą, kuri apimtų prieš draugus ir artimuosius atsisakius ginti savo šalį, tai tik todėl, kad toks suvokimas buvo išugdytas – šeimoje, mokykloje arba kitais viešosios erdvės, meno kūrinių ir žiniasklaidos įtaigos būdais. Niekas negimė patriotu, bet kiekvienas gali juo tapti teisingai ugdančioje švietimo sistemoje.
Akivaizdu, kad tam pasitarnauja visų pirma istorijos pamokos. Nėra geresnio mokytojo nei pavyzdys, o niekur negalima rasti geresnio aukos už šalies laisvę pavyzdžio nei Lietuvos istorijoje.
Ne paslaptis, kad mūsų dienų istorijos mokymas yra kiek paklydęs tarp savo funkcijų. Viena vertus, neįmanoma išsižadėti pirminės istorijos funkcijos praeities pavyzdžiais ugdyti dorybes, tarp jų – ir patriotizmą. Kita vertus, toks „plutarchiškas“ mokymas laikomas pasenusiu, o naujasis tikslas yra analitiniai, apibendrinimo, kritiškumo ir kiti gebėjimai, kuriuos ugdo istorijos šaltinių analizė ir visuminis skirtingų istorijos procesų vertinimas.
Neabejoju, kad šie tikslai gali ir turi būti suderinami, o nuo dorybes ugdančios funkcijos istorijos mokslas niekur negali pabėgti. Į pagalbą jam ateiti galėtų su šalies gynimu susijusios pamokos, ruošiančios ne tik fiziškai, bet ir mentaliai, formuojančios teisingą atsakingo bendruomenės nario, o ne abejingo individo požiūrį į šalies gynybą.
Šias nuostatas ir atsakomybę už valstybingumo, teritorijos, kultūros ir tapatybės išsaugojimą jau dabar numato ir turėtų formuoti pilietinio ugdymo pamokos, tačiau naujoje bendrojoje pilietinio ugdymo programoje tam skiriamas dėmesys ir mokymo laikas nepagrįstai sumažintas. Būtina suteikti šiam ugdymo aspektui deramą vaidmenį ir numatytus tikslus paversti realiu pamokų turiniu.
Atlikdamas šį darbą Lietuvos švietimas neabejotinai taip pat sprendžia ir ateityje dar labiau spręs nacionalinio saugumo klausimą.
Švietimas kaip programa ateičiai kurti
Tačiau ginti reikia ne tik šalies teritoriją nuo karinės grėsmės. Saugumo studijos seniai kalba ir apie kultūrines grėsmes, apie iššūkius, kuriuos globali aplinka arba, pridėčiau, pačios valstybės apsileidimas, gali mesti šalies tapatumo, gyvybingos kultūros ir savitų, nekonformistinių vertybinių nuostatų išsaugojimui. Švietimas tad tarnauja ir kaip priemonė ugdyti nacionalinį tapatumą ir kultūrą. Galbūt šis uždavinys yra sunkiausiai paaiškinamas.
Tautos apsisprendimo teisė, kuria rėmėsi visos modernios valstybės, o tarp jų – ir Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuva, yra pagrįsta logika, jog kiekvienai tautai išlikti ir vystytis yra reikalingi namai, kur ji būtų šeimininkė ir galiotų jos pačios nusistatytos bendrabūvio taisyklės.
Valstybės buvimo prasmė tad yra sukurti saugią erdvę tautos egzistavimui ir jos kultūros sklaidai. Nėra prasmės ginti valstybės, jei ta valstybė atsisako pamatinės savo misijos. Net ir fiziškai apginta tokia valstybė išnyks, nes neatliks savo misijos ir neteks tapatumo. Valstybė egzistuoja tautai, o ne tauta valstybei. Valstybės gynimas yra visų pirma gynimas ne šalies ekonomikos, darbo vietų ir pastatų, net ne teisių ir laisvių, o galimybės išsaugoti savitą gyvenimo būdą, mąstymą, pasaulėžiūrą, kultūrą ir viską, kas daro Lietuva ja pačia, o jos piliečius – politinės tautos nariais.
Kultūra ir kūrybinės žmogaus ir tautos galios rengiamos ir per kartas atsinaujina mokykloje. Aukštoji kultūra ir jos šedevrai sukuriami aukštųjų ar meno mokyklų absolventų, tačiau tam parengti gali tik bendrasis ugdymas. Tą suprantant, neabejotina tampa ir lietuviškosios kultūros perdavimo mokiniams svarba. Literatūros ir menų pamokos, dorinis ir pilietinis ugdymas – visi savaip tarnauja formuojant savito lietuviško pasaulėvaizdžio ir prieš mus paklotų bei mus formuojančių kultūrinių klodų suvokimui. Be jų mes – niekas, masė kitiems formuoti ir valdyti.
Švietimas kaip nacionalinio saugumo klausimas prieš mus iškyla šiais ir kitais pavidalais. Galbūt jie gali kam pasirodyti banalūs, tačiau šiuos kelis – kuo įvairesnius – apžvelgti rodėsi prasminga jau vien todėl, kad iki šiol Lietuvos politikoje niekas šių tiesų ir tikslų garsiai neformuluoja.
Ar tai reiškia, kad ir taip viskas aišku ir savaime suprantama? Situacija švietimo politikoje rodo, kad taip nėra. Turime daug darbo mokykloje ugdydami šalies patriotus ir valstybės kūrėjus. Ir laikas veikia ne mūsų naudai.
Trumpai apie autorių: istorikas prof. Eugenijus Jovaiša, buvęs Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dekanas, Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas.