Autorius yra fizikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, VU profesorius emeritas.
I dalis ČIA.
Šiandien kiekvienas nešiojamės mobilųjį telefoną. Vaikai nepaleidžia jo iš rankų.
Telekomunikacijų bendrovės meluoja, kad jie yra saugūs, stato šimtus naujų mobiliųjų ryšių bokštų šalia mokyklų ir vaikų darželių, kuria 5G ryšių sistemą, kuri mikrobangų spinduliuotę padidins tūkstančius kartų.
Meluoja, kad 5G ryšiai kuriami žmonėms, bet jie kuriami daiktų internetui. Pirmoje dalyje (POZICIJA 2021-10-21) rašėme, kaip nejonizuojančioji mikrobanginė spinduliuotė žaloja žmones. Čia pateikiame santrauką iš Arthur Firstenberg knygos The Invisible Rainbow: A History of Electricity and Life, kaip mobiliųjų ryšių spinduliuotė veikia smulkius gyvius, paukščius ir vabzdžius.
Mobiliųjų telefonų pardavimas taip pat yra paremtas melu ir apgaule. Didžiausias melas yra tai, kad jie yra „mažos galios“ įrenginiai ir dėl to yra saugūs. Tai dvigubas melas. Tai melas, nes jie nėra mažos galios.
Mobilus telefonas jus apšvitina mikrobangų spinduliuote daugiau nei bet kuris mobiliojo ryšio bokštas ir dešimt milijardų kartų daugiau, nei gaunate iš Saulės, Paukščių Tako ar kitų natūralių šaltinių. Mažos galios įrenginiai nėra saugesni už didelės galios įrenginius. Taip yra todėl, kad elektromagnetiniai laukai nėra toksinai įprasta prasme, o toksikologijos taisyklė, kad mažesnė dozė yra saugesnė dozė, netaikoma mikrobangų spinduliuotei.
Allanas Frey 1990 m. rašė: „Elektromagnetiniai laukai nėra tokia medžiaga gyvoms būtybėms, kaip švinas ar cianidas. Gyvos būtybės yra elektrocheminės sistemos, kurios naudoja elektromagnetinius laukus (EML) visame kame – nuo baltymų lankstymo ir ląstelių ryšio iki nervų sistemos funkcionavimo. Norint suprasti, kaip EML veikia gyvas būtybes, galima juos palyginti su radiju, kuriuo klausomės muzikos. Jei radiją paveiksite net labai silpnu EML, jis trukdys muzikai. Panašiai, jei gyvą būtybę paveiksite net silpnu EML, jis gali sutrikdyti normalią funkciją.“
Nuodugniausias kraujo ir smegenų barjero efekto tyrimas, kurį Frey atrado 1975 m., buvo atliktas Švedijos Lundo universitete, pradedant devintojo dešimtmečio pabaiga, naudojant įvairius mikrobangų spinduliuotės šaltinius, o vėliau, 1990-aisiais ir 2000-aisiais, naudojant mobiliuosius telefonus. Jie paveikė laboratorines žiurkes analogiška 2G mobiliųjų telefonų spinduliuote ir sumažino spinduliuotės galios lygį dešimt, šimtą, tūkstantį ir dešimt tūkstančių kartų.
Jie pastebėjo, kad didžiausią žalą kraujo ir smegenų barjerui padarė spinduliuotė, kuri buvo sumažinta dešimt tūkstančių kartų! Tai buvo lygiavertė mobiliojo telefono laikymui daugiau nei vieno metro atstumu nuo kūno. Tyrimo grupės vadovas neurochirurgas Leifas Salfordas perspėjo, kad ši technologija yra „didžiausias pasaulyje biologinis eksperimentas.“
Kitame eksperimentų rinkinyje, paskelbtame 2003 m., Salfordo komanda tik vieną kartą dvi valandas paveikė jaunas žiurkes 2G mobiliojo telefono spinduliuotės visa arba sumažinta galia. Po 50 dienų ištyrė jų smegenis. Jie nustatė, kad vienkartinis mobiliojo telefono, veikiančio visa galia, poveikis visam laikui sunaikino iki 2% visų žiurkių. Jų smegenų srityse dominavo pažeisti neuronai. Sumažinus telefono galią šimtą kartų, smegenų pažeidimas buvo pusei gyvūnų.
Tolesniuose eksperimentuose, paskelbtuose 2008 m., žiurkės buvo veikiamos mobiliuoju 2G telefonu dvi valandas kartą per savaitę visus metus. Apšvitintų žiurkių atmintis sutriko, nepriklausomai nuo to, ar jų SAR lygis buvo 60 milivatų kilogramui ar 0,6 milivatų kilogramui. Kitaip tariant, šimtu kartų sumažinus galios lygį mobilusis telefonas nebuvo mažiau pavojingas.
Fizikas Carlas Blackmanas, Jean-Louis Schwartz iš Kanados nacionalinės tyrimų tarybos, Jitendra Behari iš Indijos Jawaharlal universiteto, genetikė Sisir Dutta iš Howardo universiteto nustatė kalcio tekėjimą iš smegenų ląstelių, kai SAR lygis yra 2 W/kg, 1 W/kg, 0,05, 0028, 001, 0007 ir 0005 W/kg. (Telefono aprašuose teigiama, kas SAR 1,6 W/kg yra saugus!). Poveikis esant 0,0007 W/kg SAR buvo keturis kartus didesnis už poveikį esant 2,0 W/kg, kitaip tariant, 3 000 kartų sumažinus galios lygį, kalcio sutrikimas padidėjo 4 kartus. Dažnis buvo 915 MHz, tas pats dažnis, kuris buvo naudojamas mobiliesiems telefonams.
Maria Sadchikova ir jos sovietų kolegos septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose ištyrė šimtus mikrobangų spinduliuotės darbe paveiktų darbuotojų ir nustatė, kad labiausiai sergantys darbuotojai buvo veikiami mažiausios, o ne didžiausios galios.
Igoris Beliajevas iš Stokholmo universiteto nustatė, kad genetinis poveikis pasireiškia net tada, kai spinduliuotės galia yra 0,000000000000000001 vatų į kvadratinį centimetrą, vieną kvadrilijoną kartų mažesnę nei ta, kurį mobilusis telefonas skleidžia į žmogaus smegenis.
Ką mes darome gamtai?
Elektromagnetinė spinduliuotė dezorientuoja paukščius ir vabzdžius. Visos mažos būtybės, turinčios antenas, jas naudoja siųsdamos ir gaudamos informaciją elektroniniu būdu, kurią trikdo ir užgožia daug galingesnis mūsų belaidžių įrenginių ryšys.
Kai bitės atlieka savo šokį, informuodamos viena kitą apie maisto šaltinių vietą, tai yra ne tik vaizdinis, bet ir elektromagnetinis šokis. Šokio metu jos generuoja elektromagnetinius signalus, kurių moduliacijos dažnis yra nuo 180 iki 250 Hz. Jos siunčia ir kitą signalą 320 Hz dažniu, kai avilyje jau yra per daug maisto. Uwe Greggersas iš Berlyno Freie Universität atrado, kad bitės, kurių antenas jis pašalino, į šiuos signalus nereagavo.
Žiedų apdulkinimas taip pat priklauso nuo elektromagnetinio ryšio tarp bičių ir gėlių. Bitės turi teigiamą elektros krūvį atmosferos elektriniame lauke, o gėlės, susijusios su žeme, neigiamą krūvį. Dominicas Clarke’as iš Bristolio universiteto įrodė, kad bitės jaučia ne tik gėlių spalvas, bet ir jų elektrinius laukus. Gėlės elektrinis laukas susilpnėja iš karto po to, kai ją aplanko bitė, o kitos bitės tai „mato“ ir aplanko tik tas gėles, kurių elektrinis laukas yra stipresnis.
2007 m. vokiečių biologas Ulrichas Warnke išleido bukletą „Elektrosmogas“ „Bitės, paukščiai ir žmonija naikinant gamtą“ (Bienen, Vögel und Menschen: Die Zerstörung der Natur durch „Elektrosmog“). Jame jis priminė, kad elektra yra gyvybės pagrindas, ir mes negalime panardinti savo pasaulio į elektromagnetinės spinduliuotės jūrą, kuri yra iki 10 000 000 000 kartų stipresnė už natūralią spinduliuotę, su kuria mes vystėmės, nesunaikindami visos gyvybės. Jis apibendrino tyrimus, kuriuos jis ir kiti atliko su bitėmis. Warnke rašė, kad bitės nyksta visame pasaulyje.
Prieš kelis dešimtmečius bitės pradėjo nykti mažoje Vaito saloje prie pietinės Anglijos pakrantės. Tūkstančiai negalinčių skristi bičių buvo rastos šliaužiojančios ir mirštantčios ant žemės už savo avilių. Iš žemyno importuotos sveikos bitės pradėjo mirti per savaitę nuo atvykimo. Vėlesniais dešimtmečiais Vaito salos liga kartu su radijo transliacijomis išplito į likusią Didžiosios Britanijos dalį ir Italiją, Prancūziją, Šveicariją, Vokietiją, Braziliją, Australiją, Kanadą, Pietų Afriką ir JAV. Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje dėl belaidžio ryšio revoliucijos ne tik naminėms, bet ir laukinėms bitėms iškilo išnykimo grėsmė.
Varliagyviai ne tik nyksta, bet ir daug varliagyvių rūšių jau išnyko dėl mikrobangų spinduliuotės. Varliagyviai yra labiausiai elektromagnetinės spinduliuotės pažeidžiami iš visų planetos gyvūnų.
1996 m., kai mobiliųjų ryšių bokštai žygiavo į atokias Jungtinių Valstijų vietoves, tūkstančiai varlių mutantų ėmė dygti ežeruose, upeliuose ir miškuose visame Amerikos vidurio vakaruose. Jų deformuotos ar papildomos kojos, trūkstamos akys, netinkamai išdėstytos akys ir kitos genetinės klaidos gąsdino žmones.
2009 m. laukinės gamtos biologas Alfonso Balmori atliko paprastą eksperimentą buto balkone Valjadolide, Ispanijoje, netoli nuo mobiliųjų ryšių bokšto, kuris įrodė, kas vyksta. Jis augino buožgalvius dviejuose vienoduose rezervuaruos. Vieną uždengė plonu audinio sluoksniu iš metalinių pluoštų, kurie nepraleido radijo bangų. Rezultatai sukrėtė net Balmorį: per du mėnesius 90 procentų buožgalvių bake be ekrano mirė, o tik 4 procentai mirė ekranuotame bake. Panašūs ekranavimo eksperimentai patvirtino, kas vyksta paukščiams.
Vokietijos Oldenburgo universiteto mokslininkai buvo šokiruoti, kai nuo 2004 m. jie sužinojo, kad migruojantys paukščiai giesmininkai pavasarį nebesugeba orientuotis į šiaurę, o rudenį – į pietvakarius.
Įtardami, kad gali būti atsakinga elektromagnetinė tarša, jie savo paukščiams padarė tai, ką Balmori padarė savo buožgalviams: žiemą jie apsaugojo voljerą nuo radijo bangų aliuminio lakštu. „Poveikis paukščių orientavimosi galimybėms buvo didžiulis“, – rašė mokslininkai. Kitą pavasarį visi paukščiai orientavosi į šiaurę.
https://www.cellphonetaskforce.org/wp-content/uploads/2021/10/The-Most-Dangerous-