Prof. Vytautas Daujotis: „Lietuvos teismų sistema save saugos iki galo“

respublika.lt

Lietuvoje įstatymo viršenybė yra toli ir vis tolsta nuo tiesos, teisingumo ir demokratijos. Dabar ji yra tik kaukė, maskuojanti nuogos galios viršenybę. „Teisingumo vykdymas“ virto galingųjų aptarnavimo priemone, o valstybės teisėsauga pasidarė priklausoma nuo kriminalizuotų politikų, verslininkų ir vykdomosios valdžios grupuočių įtakos bei pinigų. Nors per daugelį metų dėl nacionalinių aferų valstybė prarado milijardus litų, nebuvo ištirta nė viena rezonansinė baudžiamoji byla, kurioje figūravo įtakingi politikai ir turtingi asmenys. Nebaudžiamumas skatina vis didesnes nacionalines aferas. Pasaulinio korupcijos barometro duomenimis, Lietuvos visuomenės pasitikėjimas teismais yra žemesnis nei valstybėse, kurias mes pasišaipydami vadiname bananinėmis. 2013 metais Lietuva buvo 94-a tarp tirtų 108 valstybių. Lietuva pasirodė esanti tokia pati kaip Albanija, Kosovas, Zambija, bet gali didžiuotis, kad jos teismai šiek tiek geresni nei Madagaskaro, Kirgizijos, Liberijos, Tanzanijos. Neteisingumas naikina valstybę – demoralizuoja visuomenę, ją supriešina ir verčia emigruoti iš šalies, kurią valdo su politika ir teisėsauga suaugusios kriminalinės struktūros.

Lietuva nėra vienintelė tokia valstybė pasaulyje. Įstatymo viršenybė gimė daug anksčiau nei demokratija. Nedemokratiškoje valstybėje įstatymo viršenybė neapsaugo jos piliečių nuo valdžios užgaidų ir piktavališkumo. Teisingumu grindžiamai įstatymo viršenybei būtina demokratija. Problemų sprendimo būdai yra žinomi, bet sprendimas sunkus. Tai suprantama – kriminalizuota valdžia netrokšta atsikratyti kriminalo. Dažnai lieka tik Maidano kelias. Deja, jei ir laimingai baigiasi Maidanas, laimingos pabaigos problema yra ta, kad niekas iš tikrųjų nesibaigia. Tad ir po sėkmingo Maidano vis tiek reikėtų spręsti, kaip įtvirtinti teisingumą. Kokios galimybės civilizuotai kurti teisingumą (kartu ir demokratiją) Lietuvoje?

Pagrindinė sąlyga – nepriklausomi ir atskaitingi teismai. Nepriklausomybė ir atskaitingumas yra priešybės, jos turi būti subalansuotos išsaugant valdžių atskyrimo principą. Teismų atskaitingumas pasiekiamas per veiksmingą parlamentinę ir visuomeninę kontrolę. Teisėsaugos parlamentinės kontrolės Lietuvoje nėra. Atvykę į Seimą, teisėsaugos pareigūnai atvirai tyčiojasi iš jo. Seimas turi galių atkurti parlamentinę kontrolę, bet visiškai susitaikė su antikonstitucinėmis ribomis, kurias jam nustatė Konstitucinis Teismas (KT).

Visuomeninė kontrolė yra veiksmingiausia, kai visuomenė turi sprendžiamąjį balsą skiriant teisėjus. Tai įmanoma dviem būdais. Visuomenė arba tiesiogiai renka teisėjus, arba jos atstovai sudaro daugumą nepriklausomoje institucijoje (taryboje, komisijoje), atrenkančioje kandidatus į teisėjus (galutinė skyrimo teisė paprastai priklauso kuriai nors valdžios institucijai – pavyzdžiui, prezidentui ar ministrui). Teisėjai dažniausiai yra skiriami, bet kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Šveicarijoje, Japonijoje, JAV, jie yra ir renkami. Lietuvoje teisėjų rinkimas nebūtų pats geriausias kelias. Pakanka paminėti, kad rinkimams reikalingi pinigai, o korumpuotoje šalyje dideli pinigai dažniausiai išrenka tinkamiausią ne numatytoms pareigoms eiti, o tarnauti galingiesiems.

Lietuvoje visuomenė neturi jokios įtakos formuojant teisėjų korpusą. Čia taip pat pasidarbavo KT, kuris daug nuveikė įtvirtinant teismų savivaldą kaip visišką izoliaciją nuo visuomenės. Pagrindinius Lietuvos teismų veiklos klausimus sprendžiančioje teismų savivaldos institucijoje – Teisėjų taryboje – nėra nė vieno visuomenės atstovo. Pagal Konstituciją Teisėjų taryba gali tik patarti prezidentui dėl teisėjų karjeros: „Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija“ (112 str. 5 d.). Tačiau KT doktrina „išaiškino“, kad šioje nuostatoje žodžio „pataria“ prasmė yra „nurodo“ arba „įsako“: prezidentas gali rinktis tik iš kandidatų, kuriuos nurodo Teisėjų taryba, kuri dabar yra sudaryta iš 23 narių. Taryba formuojama pagal griežčiausius hierarchijos kanonus. Trys nariai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo ir Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkai – automatiškai tampa tarybos nariais. Be to, šie trys teismai išrenka iš savų dar po tris narius. Teismų pirmininkai, aišku, geriausiai žino, kurie turi būti išrinkti. Tad jau 12 (dauguma) „teisingai“ išrinktų narių. Penki apygardų teismai išsirenka po vieną narį. Administraciniams apygardų teismams skirta viena vieta, apylinkių teismams – penkios vietos. Visiškai aišku, kieno rankose svertai parenkant kandidatus, iš kurių privalo rinktis prezidentas.

Vokietijos teisininkas V.G.Haincas (V.G.Heinz), Londone kalbėdamas apie teisėjų skyrimą Vokietijoje, pasakė, kad Vokietijoje visiškai nenaudojama „kooptacijos sistema, kitaip tariant, sistema, pagal kurią teisėjai užpildo savo eiles patys pasirinkdami kandidatus ir palikdami vykdomajai valdžiai tiktai formalų paskyrimo aktą. Vokietijoje tokia sistema neabejotinai būtų antikonstitucinė. Priėmus teisėjų kooptacijos sistemą kiltų akivaizdus pavojus teismų sistemai rutuliotis be jokios visuomeninės kontrolės“. Dabartinė Lietuvos teisėjų skyrimo sistema yra būtent kooptacijos sistema, nors ir KT, ir teisėjų nomenklatūra dažnai pasigiria, kad seka Vokietijos pavyzdžiu.

Skirtingose Vokietijos žemėse teisėjų skyrimo procedūros skiriasi, bet visur laikomasi bendro principo – teisėjai negali skirti kitų teisėjų. Pavyzdžiui, net į aukščiausiuosius Vokietijos teismus – Federalinį teisingumo teismą, Federalinį administracinį teismą, Federalinį darbo teismą, Federalinį mokesčių teismą ir Federalinį socialinį teismą – teisėjus atrenka komitetas, kurį sudaro 16 federalinių žemių teisingumo ministrai (ministrai nebūtinai yra teisininkai) ir 16 narių, kuriuos išrenka federalinis parlamentas. 32 narių komitetas kartu su federaliniu teisingumo ministru po konsultacijų su federaliniu teismu, į kurį turi būti paskirtas teisėjas, skiria teisėją. Nors Lietuvai geriau tiktų mažesnių šalių pavyzdžiai, pateiktas Vokietijos pavyzdys, nes, kaip minėta, Lietuvos teisininkų nomenklatūra mėgsta remtis Vokietijos pavyzdžiu.

Buvo ne vienas bandymas reformuoti nepriklausomos Lietuvos teismus. Visi jie baigėsi nesėkme pirmiausia todėl, kad reforma būdavo patikima patiems teisėjams ir Konstituciniam Teismui, kuris akylai stebėjo, kad nebūtų pažeisti klano interesai. Todėl visos reformos tik dar labiau padidindavo teismų uždarumą ir visuomenės nepasitikėjimą teismais. Paskutinis bandymas buvo 2013 metais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas G.Kryževičius tuomet džiaugsmingai raportavo, kad bus užmegzti glaudūs ryšiai su įstatymų leidžiamąja ir vykdomąja valdžia, rašytiniai teismo posėdžių protokolai keičiami garso įrašais, rengiami išvažiuojamieji Teisėjų tarybos posėdžiai ir dar visa krūva panašaus pobūdžio pastumdymų bei esmės nekeičiančių biurokratinių pakeitimų. Reikia pripažinti, kad teisininkų nomenklatūra yra girdėjusi apie visuomeninę kontrolę, bet jos įgyvendinimą pavertė juodojo humoro spektakliu. Reformoje numatyta visuomenei atverti „užkaltas teismų duris“ – rengti ekskursijas moksleiviams, studentams, bendruomenės ir žiniasklaidos atstovams rengti ekskursijas į posėdžių sales ir teisėjų darbo kabinetus. Iškilmingai paskelbta, kad visuomenės atstovas bus įleistas į Teisėjų garbės teismą – beprasmę biurokratinę instituciją, kuri naudojama auklėjant klanui neįtikusius teisėjus.

respublika.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
5 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
5
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top