Kaip jau skelbėme, istorikas, religijos tyrinėtojas ir politologas, Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto (MVTSI) filosofijos katedros profesorius Andrejus Zubovas kovo 1 d. laikraštyje „Vedomosti“ paskelbė straipsnį „Taip jau buvo“, kuriame jis ne tik palygino galimą Rusijos kariuomenės įvedimą į Krymą su Austrijos prijungimu prie Trečiojo Reicho 1938 metais, bet ir perspėjo, kas Rusijos laukia po tokios „Krymo operacijos“: „Bičiuliai. Mes ant slenksčio. Esame ties naujo subjekto neįjungimo į RF sudėtį riba. Mes esame ant slenksčio visiško tarptautinių susitarimų sistemos suardymo, ekonominio chaoso ir politinės diktatūros. Mes ant slenksčio karo su mūsų artimiausia, giminingiausia Ukrainos tauta, santykių su Europa ir Amerika aštraus pablogėjimo, ant slenksčio šaltojo, o galimai – ir karštojo karo su jais…“.
Po kelių dienų pasklido žinia, kad instituto vadovybė profesorių A.Zubovą planuoja atleisti iš darbo. Kilus pasipiktinimo bangai, MVTSI rektorius Anatolijus Torkunovas šią naujieną paneigė.
Tačiau dabar tai jau oficialu – profesorius A. Zubovas atleistas už „nediplomatišką elgesį“ ir už „beatodairišką bei neatsakingą valstybės veiksmų kritiką“ (daugiau skaityti ČIA).
Siūlome „Novaja gazeta“ interviu su profesoriumi A.Zubovu, atleistu už „amoralų elgesį“ – valstybinės linijos neatitinkančias pažiūras.
Profesorius Andrejus Zubovas: „Norite gyventi kaip Šiaurės Korėjoje?“
Antonida Pašinina | novayagazeta.ru
Profesorius Andrejus Zubovas apie tai, kodėl studentų negalima versti tapti „valdžios liokajais“ ir kodėl dabartinis režimas pavirto cenzoriumi.
Jūsų atleidimą MVTSI vadovybė pakomentavo taip: čia VRM aukštoji mokykla, rengianti specialistus, įtvirtinančius valstybės politiką tarptautinėse sferose. Diplomatai yra valstybinės linijos įgyvendintojai. Jeigu tarptautiniai valstybės sprendimai bendradarbiams yra nepriimtini, jie gali išeiti iš darbo.
Kiek pamenu, užsienio reikalų srityje valstybės politika kardinaliai kito dešimtis kartų. Kai baigiau MVTSI 1973 metais prie Brežnevo, buvo viena politika. Kita – kai įvedė kariuomenę į Afganistaną. Trečia – prie Gorbačiovo, ketvirta – prie Kozyrevo ir Jelcino ir taip toliau.
Ko aš tuomet mokau studentus? Būti liokajais valdžiai. Tai reiškia, kad jie privalo visuomet pateisinti valdžios veiksmus. O tai reikštų, kad praktiškai neturėčiau jų mokyti kokio nors vertybinio, teigiamo požiūrio į gyvenimą, o taip pat – ir į tarptautinius santykius, į politiką.
Ačiū Dievui, mano uždavinys – ir čia yra universitetinės laisvės principas – ugdyti absoliučius tiesos, teisybės ir teisingumo moralinius principus. Parodyti, kaip jie pritaikomi tarptautiniuose santykiuose. Suprantama, kad studentams, dirbsiantiems Užsienio reikalų ministerijoje ar kitose valstybinėse įstaigose, bus privalu laikytis valstybinio požiūrio, valdžios linijos. Bet tik tol, kol jie valdininkai. Kaip žmonės, jie turi suprasti tiesą ir susivokti, kada jie gali ir kada negali dirbti valdžiai.
Aš nesu valdininkas kaip ir bet kuris kitas mūsų dėstytojas. Profesoriai, dėstytojai – laisvų profesijų žmonės, samdyti dirbti pagal sutartis. Manoji sudaryta trejiems metams, ir aš dėstau atitinkamas disciplinas. Visur kitur esu tiesiog laisvas pilietis, turįs teisę išsakyti savo nuomonę visais klausimais. Juo labiau, kad išsakau ją ne paskaitose, to iš tiesų negalima daryti, o laikraštyje, išleidžiamame mūsų šalyje. Todėl kvaila manyti, jog visa URM profesūra visuose laikraščiuose ims girti ministro Lavrovo veiksmus, o kursui pasikeitus, taip pat vienbalsiai puls pritarti naujajam.
Kaip manote, jus atleisti MVTSI nusprendė savarankiškai ar tai buvo „rekomendacija“?
Esu beveik įsitikinęs, kad tai buvo ne šiaip rekomendacija – pas mus tokių rekomendacijų jau seniai niekas neteikia, – tai buvo įsakymas, arba, kaip sovietiniais laikais vadindavo, –„skambučio“ teisė: reikia, kad universitete nebūtų profesoriaus Zubovo. Man sakė, kad rektorius labai nenorėjo manęs atleisti. O ir kodėl? Aš dirbau tiek metų, visada išsakydavau tokius pat požiūrius ir viskas buvo normalu. Bet, deja, pakito valdžios požiūris į kitaminčius. Todėl mane ir atleido.
Kolegos jus palaikė?
Buvo visaip. Niekas nepasakė, kad mane smerkia. Net mano atleidimą įforminę kadrų skyriaus darbuotojai nuolat kartojo: „Tai nesusipratimas, negali to būti, jūs esate gerbiamas žmogus, jūsų pažiūros plačiai žinomos, kaip galima jus atleisti už pažiūras?!..“ O dauguma kolegų, katedrų vedėjai man skambino, rašė ir asmeniškai išsakė palaikymo žodžius.
Jeigu turėtumėte galimybę „peržaisti“ situaciją, ar vis tiek neatsisakytumėte savo sprendimo paskelbti spaudoje pareiškimus dėl situacijos Ukrainoje?
Aš manau, kad tai buvo mano pareiga. Juk aš Rusijos pilietis. Aš matau, kaip šiuo metu, mano manymu, atliekami veiksmai, galintys turėti tragiškų pasekmių šaliai, jos liaudžiai, galbūt net valstybės vientisumui. Todėl mano pareiga – išsakyti savo nuomonę, paaiškinti žmonėms mano poziciją. Kovo 1 dieną laikraštyje „Vedomosti“ paskelbtu mano straipsniu, dėl kurio viskas ir prasidėjo, aš kreipiausi ne į valdžią, o į tautą. Bandžiau žmonėms paaiškinti, kad negalima pritarti sienų perdalijimui, teritorijų aneksijai, net jei tai aiškinama rusų tautos suvienijimu, nes tokie veiksmai artimiausioje ateityje sulauks liūdniausių pasekmių. Kaip pavyzdį, aš nurodžiau Vokietiją, kur nacistiniu laikotarpiu buvo tokie pat dalykai. Anuomet beveik visi susižavėję sveikino kitų vokiškakalbių žemių prijungimą prie Reicho, o galiausiai visa tai pasibaigė katastrofa.
Kaip jūs vertinate „Krymo scenarijaus“ pakartojimo Pridniestrėje galimybę?
Ir „Krymo scenarijus“ man atrodė visiškai neįmanomas, nes nuo 1945 metų Europoje niekas nekaitaliojo sienų, niekas iš nieko nepagrobė nė gabalo teritorijos. Galėtume čia nurodyti Kosovą, tačiau tada buvo sprendžiamas nepriklausomos valstybės sukūrimo klausimas, buvo norima sustabdyti serbus, siekiančius engti albanus. Šiandien Kosovas yra nepriklausoma valstybė. Jos prie savęs neprijungė nei Amerika, nei Anglija, nei Italija.
Pagal 1970 metų JTO 2625-ąją rezoliuciją, nacija turi apsisprendimo teisę tuomet, kai iškyla reali grėsmė išlikti tautai valstybės teritorijoje. O pas mus Kryme nieko panašaus nebuvo. Todėl maniau, kad „Krymo scenarijus“ yra neįmanomas.
Rusiją jau pašalino iš G8, be to, buvo keliamas klausimas dėl jos pašalinimo iš PPO (Pasaulio prekybos organizacija – Tiesos.lt). Beje, kai kurių ekspertų nuomone, pastaroji aplinkybė būtų net naudinga… Ar su tuo sutinkate?
Rusijos izoliavimas nuo pasaulio bendruomenės būtų tragiškas. Turime silpną ekonomiką, sužlugdytą sovietiniu laikotarpiu ir po to per 25 metus bebaigiamą visai sugriauti, – tai tragedija, pakelta kubu. Šitaip nuo visų atsiriboję mes nusirisime į Šiaurės Korėją. Jūs norite gyventi Šiaurės Korėjoje?!
Pastaruoju metu Rusijos žiniasklaida patiria politinės cenzūros didėjimą – „Rosbalt“ byla“, portalo Lenta.ru vyriausiosios redaktorės atleidimas, kampanija prieš televizijos kanalą „Dožd“. Sąrašą būtų galima tęsti…
Kuo labiau argumentuojami veiksmai, juo labiau prireikia cenzūros. Jeigu valdžios veiksmus būtų galima išmintingai paaiškinti visuomenei, tuomet nereikėtų jokios cenzūros, bet kai viena ar kita grupė siekia valdžią išlaikyti savo rankose, tada ji ir imasi cenzūros. Štai sovietiniu laikotarpiu valdžia buvo absoliučiai nežmoniška – dešimtys milijonų žmonių buvo numarinti badu, sušaudyti, žuvo lageriuose arba mirė dėl skurdo. Todėl tada buvo reikalinga ir absoliuti cenzūra, teigianti, kad „mes, lyg vaikai, dainuosime ir juoksimės“. Šiandien mes artėjame prie to paties, ir tai labai liūdina. Be kitų veiksnių, Sovietų Sąjungą sužlugdė ir cenzūra, ir jei nebus atsisakyta dabartinių tendencijų, tas pats nutiks ir Rusijai.
Ar sovietinę retoriką galima palyginti su dabartine?
Jos labai skiriasi. Ką rašė „Pravda“? „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ Tai yra, retorikos esmė buvo ta, kad Sovietų Sąjunga išlaisvina viso pasaulio dirbančiuosius, kad ji yra už darbininkus ir prieš kapitalą. Jokios panašios retorikos šiandien nėra nė kvapo. Užtat kapitalo su kaupu. Kaip žinome, tuomet nebuvo kapitalistų, privataus verslo, milijardierių ir milijonierių. Dabar jų Rusijoje daugiau negu daugelyje pasaulio šalių. Anuomet buvo retorika, jog mes kuriame ateistinę valstybę, kurios mokslinė ideologija yra marksizmas-leninizmas, priešpastatytas religijos tvaikui. O dabar atvirkščiai, visiška tradicinių religijų – stačiatikių, islamo, judėjų – santarvė. Anksčiau sakydavo: viskas žmogui, viskas žmogaus gerovei. Dabar sakoma, kad svarbiausia – tai valstybė, o žmogus – tik priemonė valstybei stiprinti. Anuomet kalbėjome apie internacionalizmą, šiandien – apie nacionalizmą: apie rusus, apie žemių surinkimą, apie rusų tautos nacionalinius uždavinius, apie Rusijos kultūrinius ypatumus. Jeigu jūs paimsite Stalino laikais sušaudyto rašytojo Nikolajaus Ustrialovo 1928 metais išleistą knygą „Itališkasis fašizmas“, jūs perskaitysite visa tai, ką aš dabar sakau, iki pat frazeologinių posakių.
Trumpai apie autorių.
Andrejus Zubovas – istorikas, religijotyrininkas, politologas, istorijos mokslų daktaras. URM MVTSI (Užsienio reikalų ministerijos Maskvos valstybinis tarptautinių santykių institutas – Tiesos.lt) tarptautinių santykių fakulteto absolventas. Nuo pat pradžių specializavosi tyrinėdamas politinę Tailando istoriją, Rytų šalių parlamentarizmą. Dirbo Rusijos Mokslų akademijos Orientalistikos institute. Šiuo metu užsiima religijotyra ir Rusijos istorijos problemomis.
Sinodinės biblinės-teologinės komisijos ir Rusų stačiatikių bažnyčios tarpbažnytinio sanbūvio narys, vienas iš leidinio „Rusų stačiatikių bažnyčios socialinės koncepcijos pagrindai“ autorių.
Penkių monografijų ir apie 150 mokslinių bei publicistinių straipsnių autorius. Dvitomio leidinio „Rusijos istorija. XX amžius“ atsakingasis redaktorius.
Prieš atleidžiant iš MVTSI buvo filosofijos katedros profesoriumi ir MVTSI centro „Bažnyčia ir Tarptautiniai santykiai“ generaliniu direktoriumi.