Gustavas Štrimas | „Kardas“
„Vabalo dėžutėje“ fenomenas iliustruoja, kaip gali būti iškraipoma realybė.
„Vabalas dėžutėje“
Austrų filosofas, Kembridžo universiteto profesorius L. Vitgenšteinas yra aprašęs įdomų teorinį eksperimentą. Tarkime, yra grupė žmonių, kurių kiekvienas turi po dėžutę. Kiekvienoje dėžutėje yra uždaryta po vabalą. Tačiau niekas negali pažiūrėti į svetimą dėžutę: žmogus gali matyti tik tai, kas yra jo nuosavoje dėžutėje, ir turi pasikliauti tik kitų tvirtinimu, kad vabalai yra ir kitose dėžutėse.
Tokiu būdu sąvoka „vabalas“ po truputį praranda prasmę. Galiausiai „vabalu“ tampa bet kas, esantis dėžutėje.
Beje, L. Vitgenšteinas tik struktūriškiau pažvelgė į seną problemą. Dar budizmo filosofijos klasikai pastebėjo atotrūkį tarp mus supančios aplinkos ir bandymo ją pavaizduoti. Netgi paprastas šuns lojimas užrašius neatkartoja jo tikroviškumo, tai ką kalbėti apie bandymus atvaizduoti sudėtingesnius reiškinius ar sąvokas?
Bet ar panašus reiškinys nevyksta čia ir dabar?
Anot L. Vitgenšteino, „pasaulio veidrodis“ yra kalba: visi mes pažįstame pasaulį tik todėl, kad pagrindinė žmonių bendravimo priemonė – kalba – savo logine struktūra turėtų atspindėti aplinką. Deja, kalba labai tolima tokiam idealui. Dėl savo netobulumo – išraiškų neapibrėžtumo, jų daugiareikšmiškumo – ji yra daugelio painiavų šaltinis.
Kryžkelė: du požiūriai į realybę
Taigi, tarp objektyvios tikrovės ir bandymo ją atvaizduoti visada yra tam tikra praraja. Ir ši praraja tarp realumo ir virtualumo didėja, jei atsiranda šališkas, angažuotas vertinimo poreikis, siekiant tam tikrų tikslų. Ypač jei reikalo imasi propagandistai.
Čia reikėtų truputį nukrypti nuo temos ir sąlygiškai išskirti du požiūrius į tiesą. Pirmasis požiūris – mokslinis. Mokslo žmogus supranta, kad norint teisingai pažinti mus supantį pasaulį, būtina labai griežtai susitarti dėl sąvokų reikšmės, laikytis loginių ryšių, vadovautis aiškiomis metodikomis. Kitaip tariant, akademinio proto žmogus suinteresuotas pagrįstai įrodyti, kad „vabalas“ iš tikro yra vabalas, o ne „kažkas, esantis dėžutėje“.
Propagandisto tikslas – iš esmės visiškai kitoks. Jo užduotis – vadinti daiktus ne savais vardais, nutylėti, kas neparanku, ir sukurti visiškai nepagrįstus priežastinius ryšius, įtikinant aplinkinius, kad tai ir yra tikroji realybė.
Propagandinis melas atsiranda, kai sąvokos yra izoliuojamos ir pašalinamos visos nenaudingos konteksto detalės. Kitaip tariant, propagandistas visada suinteresuotas, kad būtų kuo mažiau tikimybės pamatyti „dėžučių“ turinį. Tai teikia puikias galimybes manipuliuoti sąvokomis ir kreipti auditorijos suvokimą norima linkme. Pavyzdžiui, įteigti: „Mano vabalas pats geriausias“. Arba: „kKai kas iš čia esančiųjų meluoja – jokių vabalų jų dėžutėse nėra ir niekada nebuvo!“ Svarbiausia kalbėti garsiai, vaizdžiai ir apeliacijų nepakenčiančiu tonu. Tai ypač pasiteisina, jei kaltintojas jokio vabalo pats neturi.
Žinoma, tai labai paprasti pavyzdžiai. Bet ar jums jie nieko neprimena?
Kodėl meluojama?
Atsakymas, ko gero, vienas: nes tai naudinga tiems, kas meluoja. Ir tam yra priežastis. Labai dažnai propagandinis melas yra daug efektyvesnė priemonė už prievartą. Juk užtenka įtikinti „gražiuoju“, netaikant grubių poveikio priemonių, kad užsibrėžtas tikslas būtų pasiektas. Atrodo, telefoninis sukčius skiriasi nuo tarpuvartėje peiliu grasinančio plėšiko savo metodais, tačiau jų tikslas yra vienas – kad jūs atiduotumėte jiems savo pinigus.
Dažniausiai nusikalstamos interesų grupės ir režimai (ypač totalitariniai) veikia „rimbo ir meduolio“ principu – propaganda ir smurtas veikia išvien, vienas kitą dubliuodami ir papildydami. Kaip rašė A. Solženicynas, „prievarta negali remtis niekuo kitu, išskyrus melą, o melas negali gyvuoti, jei jis neįtvirtinamas prievarta. Kiekvienas, kas paskelbė prievartą savu metodu, melą turi pasirinkti savo principu.“
Dėl šio ryšio propagandą galima laikyti „alternatyviu smurtu“, o jos tikslingą pavartojimą – „virtualia agresija“. Tai nėra perdėta. Informacinė agresija savo esme niekuo nesiskiria nuo realios agresijos – abiejų paskirtis yra primesti valią savo oponentui, priverčiant jį veikti pagal norimus elgesio modelius.
Liūdna, bet žmones labiau vienija ne tiesa, o melas. Jei lyginsime praeitame skyriuje minėtus požiūrius – mokslinį ir propagandinį, pastebėsime esminius skirtumus. Mokslininkas, ieškodamas tiesos, abejoja, tiria, eksperimentuoja ir gilinasi į esmę. Propagandos paveiktas žmogus yra fanatiškas, nepripažįsta kompromisų ir neatsižvelgia į kitokią nei jo nuomonę. Maža to, jis stengiasi paversti savo nuomonę vienintele, net jeigu dėl to reikėtų meluoti ar žudyti.
Tai ir yra esminis skirtumas. Niekas nežuvo ir nebuvo nužudytas dėl formulės E = mc2, bet istorijos eigoje daugelis žmonių žudė ir buvo žudomi, kad būtų įrodyta, „kieno dievas tikras“.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt ČIA.