Šiandien, stebint viešąjį mūsų gyvenimą, neapleidžia jausmas, kad visa, kas vyksta valstybėje, yra netikra, paviršutiniška, suvaidinta, pervaidinta ir sumeluota, o visa, kas vyksta iš tikro, nuo visuomenės užrakinta devyniomis spynomis. Išsirinkome Seimą, kuriame nėra nei tikros pozicijos, nei tikros opozicijos, Prezidentūra mojuoja butaforiniu plastmasiniu kardu neva kirsianti per naująją koaliciją ir Darbo partiją, opozicijos retorikoje vėl atgyja rudimentinės kalbinės figūros apie politikos moralumą ir principus. Vaidinimas tęsiasi, bet neįtikina.
Neseniai matėme, kaip Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė ir teisėsaugininkai „gynė“ metamus iš valstybės tarnybos FNTT vadovus Vytautą Gailių ir Vitalijų Giržadą, stebėjome nenorą matyti, kas vyko Garliavoje gegužės 17-ąją ir po to, o dabar imituojama, kad prasideda naujas veiksmas su nauju scenovaizdžiu ir kitais personažais. Jei tai būtų tik spektaklis, pakiltum iš savo vietos, atsiprašytum savo eilės žiūrovų ir eitum į rūbinę pasiimti palto ir skrybėlės. Kai kurie taip ir elgiasi, niekam nieko neaiškindami. Tačiau gyvenimas nuo spektaklio labiausiai skiriasi tuo, kad į spektaklį gali eiti arba neiti, o į gyvenimo teatrą esi gavęs privalomą nemokamą bilietą, ir esi priverstas tą kičą ir falšą iškęsti iki uždanga nusileis.
Vidury spektaklio scenarijaus nepakeisi, tačiau kas trukdo dramaturgui sutvarkyti užuomazgą taip, kad veiksmas rutuliotųsi įtaigiai ir sklandžiai. Turiu galvoje ne dramaturgą, pasislėpusį už kulisų ir kurpiantį juodus scenarijus ar vodevilius, o pačią visuomenę, kuri nori gyventi pagal savo kuriamą planą.
Akylesnioji visuomenės dalis mato, kiti nujaučia, kad mūsų valstybę yra ištikusi nedalia arba didelės nedalios grėsmė. Daugybė ženklų tai rodo. Konstatuoti negalią ir krapštyti šašus yra negana, reikia ieškoti išeičių. Prieš gerą pusmetį buvo pradėta brandinti naujo, plataus, antisisteminio sąjūdžio idėja. Buvo surengta akcijų ir gana gausių mitingų, tačiau rimtos politinės bangos įsiūbuoti nepavyko. Norint situaciją taisyti, visų pirma reikia išsiaiškinti nesėkmių priežastis.
Viešose ir neviešose diskusijose dažniausiai aiškinama, kad pagrindinės nesėkmės priežastys buvo: lyderių nesugebėjimas susišnekėti, įtarumas, nepamatuota puikybė, asmenybių nesuderinamumas, žmogiškųjų ir materialinių resursų stygius, numelioruota pilietinė visuomenė ir, aišku, sistemininkų darbas ir pastangos, kad joks naujas sąjūdis neatsirastų. Šiam tikslui įgyvendinti buvo pajungtas ir visas žiniasklaidos fabrikas, talkinant jam net statutinėms valstybės institucijoms. Nieko nauja. Su lygiai tokiomis pačiomis kliūtimis ir trukdymais 1988–1989 metais susidūrė ir Persitvarkymo Sąjūdis Atgimimo saulėtekyje, bet bangą įstengė įsiūbuoti. Tad visai prasminga, svarstant dabarties tikrovės lygtis, turėti galvoje šią retrospektyvą.
Kaip tyčia mano seniai skaitytų knygų lentyna pasiūlė man prisiminti E. Fromo traktatą „Turėti ar būti?“ Iš pirmo žvilgsnio filosofo klausime tarytum nėra radikalios hamletiškos priešpriešos. Atrodytų, tuos klausimo dėmenis įmanoma harmoningai suderinti. Būtent ši harmonizavimo iliuzija ir buvo mūsų Sąjūdžio pamatine idėja. Žmonės juk nieko neturėjo: valdiškas, komunalinis ar kooperatinis butas, sodo ar priesodybinis žemės sklypas buvo ne jo, o tik valdžios jam paskolintas naudotis. Kolchozas naudojosi tėvų žeme, dvarvietėse gyveno įkeltos ir įsikūrusios niekuo dėtos šeimos. Niekam nebuvo jauku ir gerai taip gyventi. Šioje byloje neįmanoma buvo tvarką pakeisti, neturint suvereno galių. Bet nei tauta, nei atskiras asmuo jokių galių savo ežiose tvarkytis neturėjo. Todėl Lietuvos nepriklausomybės klausimas labai organiškai tuomet įsirašė greta visų kitų (net asmeninių) nepriklausomumo siekių, nes žmonės suprato, kad be vieno nebus ir kito. Nupūtę romantizmo dulkes nuo valstybingumo praeities „abrozdų“ mes pamatysime, kad Baltijos kelyje rankomis susikibo toli gražu ne vien tik žmonės, užvaldyti laisvės idėjos, bet ir piliečiai, laisvę suvokę kaip galimybę turėti. Nežinau, kurių buvo daugiau. Kad suprastume šią politinę priešpriešą, reikėtų nuodugniau pastudijuoti mūsų dviejų pagrindinių partijų raidos istorijas, partijų, kurios priėjo prie to paties liepto galo, ant kurio lentų užrašyta: „Turėti“.
Apgailėtina, jei mūsų valstybės strategai savo veiklos filosofiją grindžia tik šiuo obalsiu. Tuomet niekas neturėtų stebėtis mūsų emigracija, kai yra daugybė valstybių, kurios turėjimo problemą išsprendžia geriau nei mes, o buvimo lygtis sprendžiame blogiau nei kiti.
Bet grįžkime dabar prie idėjos, ar įmanomas dabar Lietuvoje naujas sąjūdis? Ir taip, ir ne. Neįmanomas dėl to, kad žmonės bijo prarasti tai, ką turi: darbą, turtą, įvaizdį visuomenės akyse, savo gyvenimo privatumą, žodžiu, turėjimą. Toks žmogus neis į mitingą ir nerizikuos prarasti to, ką yra išsikariavęs ir įsigijęs, nes tai yra jo būties pagrindas. Šį bei tą turinčiam žmogui visados kirba nesaugumo jausmas: jį gali apvogti, gali pradėti tikrinti valstybės tarnybos, užsakomieji – apšmeižti ir apjuodinti, kad nepasirodytų per mažai. Atsargus žmogus, turėdamas tai galvoje, niekados neis į jokį mitingą, net jei jame bus ginamos jo teisės ir laisvės. Toks nori ne būti, o turėdamas išbūti. Juokingiausia tai, kad mūsų valstybę ištikusioje nedalioje net ir neturintys nieko patys sau mano, kad kažką dar turi ir „turėjimo – buvimo“ dilemą sprendžia kaip nuolankūs baudžiauninkai.
Su tokia filosofija Lietuva yra pasmerkta žlugimui, net jei ją gintų ir saugotų ES, NATO, net jei ją saugotų marsiečiai iš kosmoso pagal kokias nors kosmines direktyvas.
Mes neturime kitos išeities, privalome išbristi iš šios partokratinės klampynės, jei neišsikapanosime – pasigailėsime labiau nei po 1940-ųjų, nes mūsų tautos kamienas šiandien yra labiau pažeistas nei bet kada kitada.
Išsigelbėti ir išlikti gal ir įmanoma. Jei tautos šerdis – esminis jos buvimo, o ne turėjimo matmuo yra jos kultūra – ne pramonė, energetika ar „chruščiovkių“ renovacija, kaip mūsų „politikai“ nori mums įteigti, tai galite būti ramūs – kultūros žmonių dauguma liks savo vietose – katakombose. Ten jų ir ieškokite. O kad valstybėje tvarkos imtų keistis į gerąją pusę, receptas labai paprastas. Visų pirma spauskime valdžią, kad būtų pakeisti savivaldos ir Seimo rinkimų įstatymai. Rinkime tik pažįstamus, žinomus žmones visuose valdžios lygiuose, o ne partijų sąrašais deleguotus manekenus.
Save gerbiantiems žmonėms tikrai nemiela gyventi pseudovalstybėje.
pseudo- (Informatika) – priešdėlis, reiškiantis įvardijamo dalyko netikrumą, tariamumą, melagingumą
alfa.lt