Putino „Borodino mūšis“ ir jo karas iki paskutiniojo Donbaso gyventojo

Sergejus Klimovskis | hvylya.net

Nedaug kam atrodo, jog ugnies [Donbase] nutraukimas (nuo rugsėjo 5-osios) galėtų ilgai trukti, o dvi naujesnės žinios padeda geriau suvokti situaciją.

Pirmoji: [Rusijos] motorizuotų šaulių daliniai ir šarvuotoji technika permetama iš Krymo per Kerčės sąsiaurį į Rostovą, o kur toliau – visiškai aišku.

Antroji: rugsėjo 5-ąją Rusijos Federacijos migracijos tarnyba perdavė pabėgėlių sąrašą Luhansko „liaudies respublikos“ (LLR) smogikams, pareiškusiems apie ketinimą konfiskuoti turtą iš tų, kurie vengia kariauti už „Luhandoniją“. Apie panašius ketinimus Donecko „liaudies respublikoje“ (DLR) žinių nėra, tačiau Horlivkoje nuo rugsėjo 8 dienos pradėta prievartinė vyrų (nuo 20-ies iki 60-ies metų amžiaus) mobilizacija – žemės kasimo darbams ir dalyvavimui separatistų būriuose. Greičiausiai DLR šalininkai iš Donecko, vasarą praleidę Krymo paplūdimiuose, Berdianske, Mariupolyje arba Rusijoje ir dabar sugrįžę į namus, bus netrukus nemaloniai nustebinti, kai „kieti vyrukai“ iš DLR pareikalaus į rankas imti automatą arba kastuvą ir daryti kas bus liepiama. Antraip susilauks problemų.

Priežastis yra tokia: Putinas pritrūko savanorių ir samdinių, o Janukovyčius – pinigų karui. Šios aplinkybės, o taip pat ir rugpjūčio 24-ąją tapusi akivaizdi DLR/LLR sutriuškinimo galimybė pagaliau privertė Putiną įvesti į Donbasą reguliariąją armiją. Tačiau Donbase tai nesukėlė euforijos. Rugpjūčio 23-ąją Putinas armiją įvedė, bet po savaitės „įjungė atbulinį bėgį“, kuomet savo marionetėms iš DLR/LLR įsakė rugsėjo 5-ąją Minske pasirašyti susitarimą dėl paliaubų.

Matome akivaizdžias penkias priežastis, privertusias Kremlių taip staigiai pakeisti savo agresyvų planą, kad tai labai nuvylė jo „novorosiškuosius“ separatistus, ketinusius kartu su rusų armijos gurguole nužygiuoti iki Kijevo ir Lvovo.

Visų pirma, Kremlius baigia išeikvoti įprastinius karinius resursus. Kovos veiksmų mastai pareikalavo daugybės pėstininkų, tuo tarpu Rusijos kareivius apraišioti DLR/LLR arba „Novorossijos“ vėliavų juostomis armijai atrodė įžeidžiamai nepriimtina. O atvirai kariauti su Rusijos vėliava negalima dėl politinių (tiek išorės, tiek ir vidaus) priežasčių.

Antra, Ukrainos armijos kovinė parengtis pasirodė esanti geresnė, nei buvo raportuojama Kremliui, o perspektyvoje (jeigu per dvi savaites bus užimtas Kijevas) šmėkščiojo rūstaus partizaninio karo okupacinės Rusijos armijos užnugaryje grėsmė. Socialinės apklausos parodė: 25 nuošimčiai kijeviečių jau pasirengę imtis ginklo, dar 35 nuošimčiai taip pat pasielgs, jeigu „brolis“ įžengs į jų namus. Kremliui gresiančių nemalonumų apimtis apibūdino ukrainiečių laikraštis „Savaitės veidrodis“ („Зеркало недели“) – leidinys, artimas A.Hrycenkai, partijos „Pilietinė pozicija“ lyderiui. Rugsėjo 5-ąją laikraštis paskelbė straipsnį „Karo „šešėlis“, kurio autorius Dmitrijus Mendelejevas isteriškai klausė: kada Gynybos ministerija pagaliau liausis pardavinėti ginklus civiliams, kuomet jie taip reikalingi ATO (antiteroristinės operacijos) zonoje? Jis reikalavo nubausti kaltuosius ir paskelbė, kad savanorių batalionams ir gyventojams parduota beveik 36 tūkst. automatų, 1237 rankiniai granatsvydžiai, 5 tūkst. aviacinių raketų, 60 prieštankinių raketinių kompleksų „Fagot“, 10 tūkst. šalmų, 10 BTR‘ų, 23 bepiločiai lėktuvai ir du sraigtasparniai. Tokia informacija bet kokį analitiką privers pripažinti: piliečiai rengiasi partizaniniam karui su „išlaisvintojais“ ir tuo pat metu nelabai pasikliauja Gynybos ministerija, kuri rugsėjo 9-ąją išmintingai pareiškė, jog visa, kas pasakyta straipsnyje, – netiesa. Iš viso to nesunku padaryti teisingą išvadą. Be to, Lvovo meras A.Sadovyj rugsėjo 8-ąją paskelbė apie prasidėsiančius kursus miesto gyventojams – „realių karinių dalykų apmokymus“. Okupavęs Ukrainą, Putinas susilaukė „antrosios Čečėnijos“, tik gyventojų skaičiumi 40-čia kartų didesnės, tad Kremlius nepasirengęs priimti tokią „dovaną“.

Trečioji aplinkybė – keturios Ukrainos atominės jėgainės, iš kurių Zaporožės AE yra vos kelių šimtų kilometrų atstumu nuo Donecko. Tai – galinga, šešių reaktorių jėgainė. Kadangi Rusija ir JAV iš Ukrainos atėmė branduolinį ginklą – mainais į šalies teritorinio vientisumo garantijas (o šios garantijos virto apgaule), tad ukrainiečiams, paliktiems savo jėgomis susigrumti su besiartinančia Rusijos armija, liko vienintelė išeitis – kaip savigynos priemonę panaudoti AE uraną. Drioksteltų nestipriai, tačiau puolantieji „išlaisvintojai“ radiaciją ant savo kailio pajustų labai greitai. Jeigu Rusijos kariškiai ką nors vėl supainios (kaip kad supainiojo su Malaizijos „Boingu“) ir kliudys Zaporožės AE reaktorių arba jo aušinimo sistemą, tuomet Krymas kurortinio sezono nesulauks apie dešimtį metų, o gal ir daugiau, ir Rusijoje beveik niekas nebenorės šūkauti „krymnaš“.

Ketvirtoji aplinkybė – antikariniai ir revoliuciniai demokratiniai judėjimai pačioje Rusijoje. Iki rugsėjo pradžios Kremlius sau leido juos ignoruoti. Tačiau „krovinių 200“ skaičius parodė, jog nebepasiseks paslėpti ylos maiše, ir tuomet Kremlius pradėjo sekti pasakas apie „atostogaujančius“ desantininkus, ne tarnybos metu kariaujančius Ukrainoje. Tai prablaivino net Kremlių besąlygiškai palaikančius „vatnikus“ (rus. ватник [nuo vata] – pastaruoju metu socialiniuose tinkluose populiarus paniekinantis terminas, apibūdinantis riboto intelekto rusiškąjį ura-patriotą – vertėjo past.). Vienas dalykas, kai už Rusijos šlovę romantinės aureolės šviesoje kariauja „specai“ – samdiniai, o gudriai prisimerkę „vatnikai“ tuo metu teigia, jog „mūsų kariuomenės Ukrainoje nėra“, – tuomet jie įsivaizduoja esantys didvyriai, neišduodantys priešui karinių paslapčių. Tačiau visiškai kitas dalykas, kai kariauti verčiami patys „vatnikai“. Čia jau jų sąmonę pakoreguoja „gavimo į kailį“ perspektyva. Ypač tada, kai armijoje apstu iš visuomenės atsineštų problemų, ir ji nežygiuoja pergalingu maršu, o įklimpsta užsitęsusiuose mūšiuose. Kremlius jautriai sureagavo į šias „vatnikų“ nuotaikų permainas ir suprato, jog kol kas geriau jais nesikliauti. Juo labiau, kad, be „krovinių 200“, į Rusiją plūstelėjo ir sužeistųjų srautas, o šie netyli ir pasakoja, kur ir kaip prarado rankas ir kojas.

Kremliaus žmonės suprato, jog dabar ne laikas užtraukti seną dainelę apie NATO ir jos agentų banderovcų antplūdžio į Rusiją grėsmę, juo labiau, kad rugsėjo 6-osios NATO viršūnių susitikimas netikėtai „pakišo kiaulę“. Jie ėmė ir Generaliniu aljanso sekretoriumi paskyrė Jensą Stoltenbergą – seną Norvegijos Darbo partijos lyderį, dukart buvusį šalies premjeru. NATO aljansui ėmė vadovauti komunistas. Vadinasi, Rusiją dabar nori užgrobti komunistai. Ar tokią naujieną pajėgs suvirškinti „vatnikų“ smegenys?

Penktoji priežastis, privertusi Putiną rugsėjo 5-ąją įsakyti derėtis dėl paliaubų, – tą pačią dieną prasidėjęs skubus NATO viršūnių susitikimas. Horizonte iškilo naujų sankcijų grėsmė, tam negalėjo pasipriešinti netgi A.Merkel, įtariama jaunystėje turėjusi ryšių su „Stasi“. Pakvipo ne tik sankcijomis, bet ir karu, nes nuo šiol NATO privalėjo kažkaip reaguoti į Rusijos veiksmus Donbase – to anksčiau Aljansas stengėsi nepastebėti keturis mėnesius. Taip pat būtina reaguoti į Baltijos šalių klausimus: „Ar mes būsime kiti? Ar mūsų saugumo garantijos tokios pat kaip Ukrainos?“. Kad atsakytų į šiuos klausimus ir nuramintų Baltijos šalis, B.Obama atskrido į Estiją.

Paliaubų susitarimai turėjo nuraminti NATO viršūnių susitikimo Velse dalyvius, kurie buvo priversti padaryti kažką labiau apčiuopiamo negu tik priimti naują rezoliuciją dėl savo susirūpinimo. Tarp tokių apčiuopiamų žingsnių – priimtas sprendimas dėl „Ukrainos–NATO“ karinių mokymų Lvovo srityje ir Odesos pakrantėse, leidimai šalims, Aljanso narėms, individualiai parduoti Ukrainai ginklus ir karinę ekipiruotę. Lenkijai nuraminti pasiūlyta šalyje kiek padidinti NATO grupuotę, o Baltijos šalyse nuspręsta vėl surengti [karinius] mokymus. Akivaizdu, jog NATO nesiveržia kariauti už Ukrainą, o Europos Sąjunga – griežtinti ekonominių sankcijų Rusijai. Tai patvirtina rugsėjo 5-ąją ištarti džiaugsmingi A.Merkel (o vėliau ir H.V.Rompuy) žodžiai apie tai, jog sankcijas bus galima greitu laiku nutraukti, nes, girdi, rusų–ukrainiečių fronte įsigaliojo paliaubos. Rugsėjo 8-ąją A.Merkel susigriebė, jog leptelėjo neapgalvotai, ir tuomet vėl prašneko kaip Ukrainos sąjungininkė, o ne kaip Kremliaus partnerė iš „Stasi“.

Kremliaus tvirtinimų, jog sankcijos Rusijai nieko nereiškia, bergždumas tapo akivaizdus rugsėjo 10-ąją, kai Valstybės Dūmos vadovas S.Naryškinas pareiškė: jeigu įvesite sankcijas, paliaubos bus nutrauktos. Keistas pareiškimas, turint omeny, jog, S.Lavrovo teigimu, Rusija nėra konflikto dalyvė. Kaip galima nutraukti svetimas paliaubas, jeigu pats nekariauji? Gal vis dėlto DLR/LLR tėra Kremliaus marionetės? Akivaizdu, jog Kremlius visiškai susipainiojo meluodamas. Šios painiavos šedevru tapo Rusijos Federacijos URM rugsėjo 5-osios pareiškimas dėl mokymų „NATO–Ukraina“, neva jie „kelia pavojų užsibrėžto taikaus proceso pažangai Ukrainoje“ ir, „negana to, liudija apie tai, jog NATO besąlygiškai palaiko Kijevo neofašistus ir ektremistines jėgas, tarp jų – ir „Dešinįjį sektorių“.

Šie Kremliaus blaškymaisi rodo: Putinas patyrė strateginį pralaimėjimą, nors ir išlošė taktikos prasme. O istorijoje su Minsko taikos paliaubomis jis apskritai „įmerkė uodegą“.

Šiuo metu Putinas – tarsi Napoleonas sudegintoje Maskvoje. Jis užėmė Donecko ir Luhansko miestų aglomeracijas, tačiau puolimo tęsti negali – neleidžia Minsko susitarimai, kurių tvirtai įsitvėrusios JAV ir ES, nenorinčios kariauti ir griežtinti sankcijų. Be to, Rusijos kariuomenės užimtas Donbaso trečdalis yra nusiaubtas, o ir toliau grobstomas svetimų bei vietinių „išlaisvintojų“: į Rusiją išvežami galvijai, anglis ir automobiliai. Užimtasis trečdalis – specifinė miesto aglomeracija. Reikšminga jos gyventojų dalis buvo užsiėmusi eksportui skirtų prekių gamyba ir bendrininkavimu Ukrainos regionų šulų grobstymuose, arba tuo, jog užtikrindavo abiejų procesų dalyvių buities poreikius. Bet koks eksportas iš Donbaso yra neįmanomas be Mariupolio uosto, todėl Kremlius jį ir siekia užimti. Tačiau iš Donecko grobstyti Ukrainą tampa vis sudėtingiau, o po Minsko paliaubų susitarimo, gavus ypatingąjį statusą, tęsti šią veiką tapo beveik neįmanoma. Todėl dvi stambios Donecko aglomeracijos grupės liks be „darbo“ ir tai atsilieps ir tiems, kurie užtikrindavo jų buitį. Ukrainos šantažavimas anglimi Kremliui taip pat nepavyko, nes A.Jaceniukas operatyviai pripirko pigios anglies Lenkijoje ir Pietų Afrikos Respublikoje, ir dabar rusai su R.Achmetovu vogtą Donbaso anglį bando įsiūlyti pusvelčiui.

Kaip kadaise Napoleonas, Ilovaisko mūšio nugalėtojas paniuręs sėdi nusiaubtame Donbase ir, tikėdamasis sužlugdyti paliaubas, šaudo įvairiomis kryptimis. Iš Krymo beprasmiškai laidomos raketos į Juodosios jūros delfinus, tuo mėginant įbauginti keturis JAV, Kanados, Prancūzijos ir Ispanijos laivus ir prie jų prisišliejusį Gruzijos katerį. Marionetės iš DLR/LLR grasina užimsiantys Kijevą ir taip pat desperatiškai šaudo negalėdami suvokti, kodėl Putinas nesiveržia į Kijevą. Tačiau Putinas ten veržtis negali: jį stabdo naujos ES sankcijos (apie kurias spauda taip ir nesuskubo – dėl paliaubų – pranešti iki rugsėjo 10-osios), o dar ir Rusijoje prasidėjęs protų sujudimas – juk teks pasiaiškinti, kam jis nori siųsti kareivius mirčiai į Ukrainą.

Putinas įklimpo. Donbase jis sulaukė savojo „Borodino mūšio“, tačiau dar liko nesutriuškintas. Mažo pergalingo karo Ukrainoje laimėti nepavyko, tačiau jis dar ir nepraloštas. Putinas rengiasi revanšui. Jis tapo „Luhandonijos“ kunigaikštystės valdytoju, bet ją turėti ir išlaikyti nenori. Todėl jos gyventojams lieka trejopa perspektyva: išsibėgioti, sukilti prieš Luhandonijos chuntą arba visiems iki vieno įstoti į jos armiją. Būtent trečiojo pasirinkimo ir tikisi Putinas, ketinantis kariauti iki paskutinio Donbaso gyventojo – tam, kad į karą nereikėtų įpainioti savų piliečių ir kad būtų išvengta aiškinimosi su jais. Todėl iš Donbaso ir išvedami reguliariosios armijos daliniai.

Putino planas akivaizdus: nugalėti Ukrainą šalčiu, pirmiausia – Kijevą (būtent dėl to, nuolaidžiaujant V.Kličko, ir „darbuojasi“ R.Achmetovo „Kijevenergo“), ir išprovokuoti sostinėje „sušalusiųjų“ riaušes. Todėl į Kijevą pradėta aktyviai tiekti ginklus diversantams. Palaikyti tokias riaušes nedelsiant prisijungs Luhandonijos armija su lėktuvais, parūpintais per Kremliaus „lendlizą“, t.y. kariauną skambiu pavadinimu „Pietryčių išlaisvinimo armija“. Vaizdo juostą apie ją ir apie būsimą Kijevo sugriovimą gerieji Luhansko komunistai internete paskelbė dar 2010-aisiais. Didžiulę Luhandonijos armiją Kremlius planuoja suformuoti per kelis mėnesius taikydamas šiuos metodus: nuosavybės konfiskaciją iš asmenų, vengiančių joje tarnauti, ir pasinaudodamas visuotine bedarbyste, pakibusia virš šios R.Achmetovo kunigaikštystės.

Ką daryti? Akivaizdu, kaip kad ir tai, kaip reikia teisingai užpildyti rinkimų biuletenį.

hvylya.net

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
9 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Taigi

Putinas dėl visko kaltas. Panašiai, kaip prieš daugiau kaip prieš dešimt metų Lietuvoje dėl visko kaltas buvo Paksas ir už visų nuodėmes, kaip Kristus, atkentėjo.

verkia mūsų pedofilai

kai rusija praloš – kas juos nabagus gins?

Polska piosenka!

youtube.com/watch?v=tp-0UmYmuYI#t=73 .

Canad to Taigi

Je, je, Putinas nekaltas, aplinka kalta. 🙂

> verkia mūsų pedofilai       2014-09-12 23:49

Ne iš Rusijos ateina juvenalinės, o iš ES stumia estrelas,lunačekas ir pan.brudą. Būkim biedni, bet teisingi -mūsų visų labai gerb.tarybinis propesorius irgi balsavo už. Ši rezoliucija ragina Europos Sąjungą ir jos valstybės parengti veiksmų planą, skirtą apsaugoti lytinių marginalų: lesbiečių, gėjų, vadinamųjų biseksualių, translyčių ir interseksualių (LGBTI) asmenų teises.
O prie ko Rusija?

bliauna kolaborantai pedofilai

rusų paruošti KGBistai teisėsaugininkai – pedofilai bliauna kruvinom ašarom: Vakarai jų negins, kaip gynė KGBisto putino rusija…

Putka pramovė totaliai

Turėjo tokias geras kortas.Galėjo su šypsena versti Vežimą po Vežimo,bet še tau.Vargšas supanikavo dėl kažkokios Ukrainos.Krymo užsimanė.Dėl šloikų atidavė visus kozyrius ,o dabar spokso likęs su vienu kozeriniu tūzu(gasdina atomu).Pats supranta,kad pralaimėjo,bet užbaigti žaidimą nebėra kaip.
O galėjo Rusija gyventi geriau nei Saudo Arabija:būtų užtekę ir pyragams ir moderniai ginkluotei.Bet užsimanė imperijos ir sushiko viską.

Slava Ukraini

Geras straipsnis. Putleristano tarakonynui kaput ateis greiciau nei kad ukrainieciai sulals.

Aiste

Gyvenime nemaciau nei vieno ruso kuris butu sugebejas gerai atlikti net ir paprasciausia darba. Neveltui juos skeltanagiais vadina. Bet is tikruju tai jie genetiskai defektyngi.

9
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top