Skaitytojų dėmesiui siūlome apmąstymus keleto aktyvių Lietuvos Sąrašo narių-steigėjų, kurie, nors šiomis dienomis ir nutarė palikti partijos gretas, bet yra apsisprendę tęsti savo pilietinę veiklą.
Lietuvos Sąrašo Tarybai
PAREIŠKIMAS
Dėl pasitraukimo iš Lietuvos Sąrašo partijos
liepos 1 d.
VilniusBūdami tikri, kad bendras pasaulėžiūrinis pagrindas yra pamatinė ir būtina konstruktyvaus politinio bei visuomeninio kiekvienos partijos veikimo sąlyga,
suprasdami aplinkybes, kaip Lietuvos Sąrašo partijoje, įkurtoje 2012 metų liepos 5 dieną Simono Daukanto aikštėje, susibūrė skirtingų įsitikinimų, vertybių bei interesų žmonės,konstatuojame, kad per trejetą bendro veikimo metų išryškėjo gilėjantis principinis nesuderinamumas, ypač renkantis kelią ir būdus, kaip siekti Lietuvoje pirmiausiai jos dorovinio atgimimo ir teisingesnės politinės santvarkos. Todėl tolesnis mūsų priklausymas Lietuvos Sąrašo partijai nebūtų tikslingas ir sąžiningas.
Prašome nuo šiol nelaikyti mūsų politinės partijos „Lietuvos sąrašas“ nariais.
Ramutė Bingelienė, Arūnas Bingelis, Liudvikas Jakimavičius, Aivaras Jurgilas, Laisvūnas Šopauskas
Laisvūnas Šopauskas: „Laikas pripažinti, kad…“
Kai kalbame apie politikoje dalyvaujančius sambūrius, labai svarbu yra atskirti du jų tipus (pasiremsiu ruošiamu publikacijai rusų politologo tekstu) – įvardinkim juos taip: demokratinė politinė organizacija ir politinė gauja. Jų skirtumai yra fundamentalūs, nors gali būti sunkiai atsekami – kone kiekviena politinė gauja daro viską, kad atrodytų esanti demokratinė.
Esmingesnė yra demokratinės politinės organizacijos samprata, nes politinę gaują galima apibrėžti ir negatyviai – kaip politinę organizaciją, kuriai nebūdingi pirmosios bruožai. Galima pasakyti ir kitaip: politinės gaujos atsiranda ten ar/ir todėl, kad negebama arba labai sąmoningai nenorima elgtis demokratiškai.
Demokratinę politinę organizaciją galima apibrėžti pasakant, jog tai yra politinė organizacija, kuri savo veikloje vadovaujasi penkiais principais: morale, racionalumu, įgaliojimais, atstovavimu ir procedūromis.
Trumpai išskleisime, ką šie principai reiškia. Moralės principas pasireiškia paklusimu moralės reikalavimams keliant tikslus, priimant sprendimus ir renkantis veiksmus tiek organizacijos viduje, tiek ir platesnėje viešojoje ir politinėje erdvėje. Racionalumo principas pasireiškia nusiteikimu apie esminius dalykus kalbėti iš esmės, visas pozicijas tikrinti kritinėje diskusijoje, kuriai galioja logikos reikalavimai. Įgaliojimų principas pasireiškia tuo, kad organizacijos vadovai, valdymo organai ir nariai turi apibrėžtus įgaliojimus ir veikia jų neperžengdami. Atstovavimo principas pasireiškia tuo, kad organizacijos vadovai ir valdymo organai yra išrinkti organizacijos narių ir išreiškia jų valią ir jiems atsiskaito. Procedūrų principas pasireiškia tuo, kad sprendimų priėmimas ir kiti veiksmai vyksta pagal sutartas ir visiems iš anksto žinomas taisykles. Puikiai suprantu, kad visa tai, be abejo, yra viso labo trivialių dalykų artikuliavimas, nes pagal šiuos principus „iš idėjos“ turėtų veikti (ir deklaruoja neva veikiančios) iš esmės visos politinės ir nepolitinės organizacijos.
Netrivialus dalykas demokratinės politinės organizacijos sampratoje yra nepaprastai tampri visų principų sąsaja – nors vieno jų nesilaikant griūva visi kiti, ir organizacija ima degraduoti ilgainiui virsdama sambūriu, kurį jau galima vadinti „politine gauja“. Jei organizacijos vadovai ar nariai ima kelti nemoralius tikslus arba veikti nemoraliais būdais, organizacija dėsningai atsisako racionalumo, pakeisdama jį melu, manipuliacijomis ir demagogija, ir jau nebegali veikti pagal įgaliojimus, atstovavimą ir procedūras. O jei politinė organizacija dėl kokių nors priežasčių negeba funkcionuoti pagal įgaliojimus, atstovavimą ir procedūras, tada dėsningai tokiame drumstame vandenyje susidaro galimybės įgyti galią nemoralius tikslus keliančių suinteresuotų asmenų grupuotėms, kurių įsitvirtinimas reiškia moralės ir racionalumo principų atsisakymą ir organizacijos degradavimą palaipsniui virstant „politine gauja“.
Taip pat visiškai netrivialu yra ir tai, kad pozityvių permainų politikoje galima tikėtis tik iš tų politinių organizacijų, kurios savo viduje sugeba praktikuoti tai, ką jos deklaruoja ir propaguoja. Kitaip tariant, iš politinės gaujos nieko gero tikėtis negalima iš principo, tam tikras viltis galima sieti tik su demokratine politine organizacija, t.y. su politine organizacija, kuri bando laikytis išvardintų penkių principų ir taip išlieka stabili, t.y. sugeba nedegraduoti. Tai verčia kiek kitaip suprasti ir tai, kas yra pasiekimas politikoje.
Pasiekimas politikoje yra ne vien sugebėjimas įgyti galios ir pasinaudojus ja įtvirtinti tam tikrą sprendimą ar politikos kursą (pavadinkime tokį pasiekimą „išoriniu“). Pasiekimas politikoje gali būti ir „vidinis“ – tai gebėjimas politinę organizaciją išlaikyti nedagradavusią, išlaikyti ją demokratinę vertinant pagal minėtus principus. Mano galva, ir Lietuvos valstybės 25-erių metų istorija rodo, jog vidinį politinį pasiekimą derėtų vertinti net aukščiau už išorinį, nes tik vidinis pasiekimas, net ir nesant išorinių laimėjimų, leidžia išlaikyti viltį ir ateities perspektyvą, tuo tarpu ko vertos išorinės pergalės, jei politinė organizacija virsta politine gauja, o visas politikos laukas – politinių gaujų karu?..
Lietuvoje turime ne vieną pavyzdį, kas nutiko rimtų žmonių įsteigtoms iš pradžių visai solidžioms politinėms organizacijoms. Jos degradavo, nes vadovybė ir žymi jų narių dalis padarė fundamentalų pasirinkimą: susidūrę su alternatyva arba būti demokratine politine organizacija, telkti rimtus žmones ir atkakliu darbu pelnyti žmonių pasitikėjimą, arba prisitaikyti prie konjunktūros, ieškoti greitų kelių į valdžią, tuo pat metų atsisakant demokratinės politinės organizacijos principų, jos pasirinko antrąjį kelią.
Ryškiausias pavyzdys yra centristai. Prisiminkime, centristai kadaise buvo visai rimta ir solidi partija, turėjusi savo atstovų Seime, Vyriausybėje ir savivaldybėse. Šiai partijai kartais sekėsi geriau, kartais prasčiau. Jos lyderiai galėjo orientuotis į rimtą, sunkų ir greitos sėkmės negarantuojantį darbą: telkti rimtus, išsilavinusius, visuomenėje pasitikėjimą įgijusius žmones, šviesti visuomenę ir solidžia agitacija kovoti už rinkėjų palankumą. Tačiau žymi šios partijos lyderių dalis nusprendė pasirinkti kitą – lengvesnį, greitą sėkmę garantuojantį kelią: pasikviesti į partijos lyderius charizmatišką demagogą, nesvarbu, kokios moralės ir kokių pažiūrų jis būtų, it kokį garvežį, kuris nutemptų į valdžią prie jo prisišliejusius politikus… Kaip prisimenate, greitos sėkmės ir valdžios suvilioti centristai pasirinko partijos lyderiu Artūrą Zuoką. Tai, kas vyko po to, buvo dėsninga: atskilo tie, kam garvežio – charizmatiško demagogo – kelias atrodė nepriimtinas. O demagogas, nepaisant tikrai neeilinių gebėjimų viešųjų ryšių srityje, tapo korupcijos simboliu ir sužlugdė partiją.
Deja, panašiai pasirinko ir Lietuvos Sąrašas. Iš pradžių atrodė, kad Lietuvos Sąrašui užtenka ir noro, ir gebėjimo būti demokratine politine organizacija. Tačiau gana greitai pradėjo aiškėti, jog yra ne taip. Partijos Taryba pabiro ir pasidarė neveiksni, o nebelikus veiksnios Tarybos, organizacija nustojo veikti pagal įgaliojimų, atstovavimo ir procedūrų principus. Pasirodė, kad partijos pirmininkas nuo pat partijos įsteigimo ir neketino elgtis kaip tikras pirmininkas – vesti partiją į politinę kovą. Ilgai ieškojęs priešakinių kovų herojaus, jau prieš pat Prezidento rinkimus šią atsakomybę perleido Nagliui Puteikiui – net ne Lietuvos Sąrašo nariui.
Pastarasis nepasikuklino – ėmė elgtis su Lietuvos Sąrašu it su „kišeniniu“. Paversti Lietuvos Sąrašą savo politinių ambicijų instrumentu ir panaudoti jį savo tikslams buvo nesunku: didelei daliai Lietuvos Sąrašo narių situacija, kurioje charizmatiškas demagogas kaip garvežys visą organizaciją temptų į valdžią, visiškai tenkino, o įgaliojimų, atstovavimo ir procedūrų principai, kurių funkcionavimas būtų galėjęs tokį partijos instrumentalizavimą stabdyti, neveikė. Nemoralus pasirinkimas – užuot rimtai dirbus, kliautis charizmatišku demagogu – ėmė griauti organizacijos moralę ir racionalumą.
Visu gražumu tai atsiskleidė per savivaldos rinkimų kampaniją, kurioje Lietuvos Sąrašas į Vilniaus mero postą kandidatu iškėlė Naglį Puteikį. Šios kampanijos metu Seimo narys ir jo padėjėjai atsisakė suplanuotos agitacijos kampanijos ir pakeitė ją viena viešųjų ryšių akcija – laikraščio leidimu, šiurkščiai pažeidė partijos įstatus, pažeisdami susitarimą, net meluodami pristeigė Puteikio vardo komitetų, su partijos finansais tvarkėsi ne pagal įstatus, išardė Vilniaus rinkimų štabą ir rinkiminio laikraščio redakciją, Šiauliuose intrigavo prieš Lietuvos Sąrašo Šiaulių skyrių, Panevėžyje – prieš visuomenininkus, esmingai jam padėjusius per Prezidento rinkimus, ir t.t., ir pan., o į visus klausimus dėl tokios veiklos atsakydavo demagogija, melu ir insinuacijomis.
Apibendrindamas galiu pasakyti, kad intrigos, demagogija, melas, manipuliacijos, insinuacijos, įgaliojimų grobimas ir iš paties Puteikio, ir su juo atėjusios komandos ėmė plūsti tokiu nesustabdomu srautu, kad Lietuvos Sąrašas ir, kaip visi matome, portalo Tiesos.lt komentarai, šiame sraute ėmė skęsti. Ir nors Lietuvos Sąrašas Vilniaus Taryboje laimėjo keturias vietas, ne mažiau, o, ko gero, dar svarbiau yra tai, kad Puteikis, o kartu – ir jį iškėlęs Lietuvos Sąrašas sugadino savo santykius su reikšminga Šiaulių, Panevėžio ir Vilniaus aktyvistų dalimi, t.y. prarado pasitikėjimą tų, kuriuos telkti – pagal pradinį sumanymą – Lietuvos Sąrašas ir buvo įsteigtas.
Po savivaldos rinkimų šias nesimpatiškas realijas iškėlėme aikštėn Lietuvos Sąrašo Tarybos posėdyje ir diskusijose su aktyvu. Tačiau Lietuvos Sąrašas taip ir nerado savy jėgų apmąstyti ir, įvertinus „puteikizmo“ patirtį, atsitiesti – pabandyti tapti tikra, į rimtą ir nuoseklią veiklą orientuota partija, tapti demokratine politine organizacija.
Atvirkščiai, keturios Vilniaus Taryboje laimėtos vietos daugeliui Lietuvos Sąrašo narių taip susuko galvas, jog bet kokie savivaldos rinkimų metu vykę ekscesai, jų požiūriu, yra pateisinami, nes… „tiek daug laimėjome“… Esą visus melus, demagogiją ir manipuliacijas reikia „nuryti“ ir „žygiuoti toliau“. Bet ir po savivaldos rinkimų N. Puteikio ir jo pagalbininkų įtvirtinti manipuliaciniai ir imitaciniai veiklos metodai toliau reiškiasi visu gražumu.
Mano giliu įsitikinimu, kilnių tikslų gali pasiekti tik tokia organizacija, kuri viduje sugeba praktikuoti savo programiniuose dokumentuose deklaruojamus principus. Kas patikės tuo politiku ar organizacija, kurie patys imasi ar toleruoja neskaidrią, manipuliatyvią, imitacinę veiklą, melą ir demagogiją, kad viešojoje erdvėje ji sugebės įtvirtinti tiesos, viešumo, skaidrumo, atsakomybės ir atskaitomybės principus. Priežastis akivaizdi: neskaidri veikla pritraukia tik neskaidriai veikti sutinkančius žmones, o visus kitus atbaido.
Tai pasimatė ir Lietuvos Sąrašo veikloje: „puteikizmas“, kaip ir visoks „zuokizmas“, „uspaschizmas“, „paksizmas“, „kubilizmas“ ar „brazauskizmas“, pritraukia tik tuos, kuriems toks -izmas priimtinas, o visi kiti traukiasi kuo tolyn.
Jau laikas pripažinti, kad egzistuoja esminis nesuderinamumas tarp to, kaip Lietuvos Lietuvos Sąrašo „vidinė partija“ įsivaizduoja politinės veiklos būdus ir politinių tikslų siekimą, ir to, kaip šiuos dalykus įsivaizduoju aš. Todėl ir apsisprendžiau pasitraukti iš partijos, tačiau savo veiklą tęsiu – juk Lietuvoje situacija per šiuos trejus metus tik pablogėjo.
Iš visos šios patirties mane vis dar stebina du dalykai: kaip greitai organizacija, į kurią susibūrė gražių tikslų vedini šviesūs žmonės, taip neatpažįstamai pasikeičia, virsta kone savo priešingybe, jos nariams šį procesą (nors patys tuo pat metu irgi pastebimai keičiasi) menkai suvokiant. Antra, mane nustebino menkas žmonių moralinis jautrumas. Problemos, su kuriomis susidūrė Lietuvos Sąrašo partija, galų gale yra moralinės. Atrodytų, žmonės, kurie kas mėnesį renkasi užrašyti žodį „Tiesos!“, turėtų pasižymėti moraliniu jautrumu, ir netoleruoti demagogijos, melo ir manipuliacijų. Deja.
Visame tame, kas vyko ir toliau vyksta aplink Lietuvos Sąrašą, N. Puteikį ir jo dabar „vienijamas“ pajėgas, matau esminę „sistemos“ pergalę. Vyksta gundymas ir tvirkinimas žadant greitą rezultatą ir nedideles trumpalaikes pergales už tai, kad atsisakytume ilgalaikės perspektyvos, esminių tikslų ir principų. Kai tik mes tokiam tvirkinimui pasiduodame, režimas laimi – jis tik atsinaujina ir sustiprėja priimdamas naują demagogą ar naują organizaciją. Ir manydami, kad siekėme režimo pokyčių, gauname visiškai priešingą rezultatą: diskredituotą opoziciją, nusivylusią visuomenę ir efektyviau funkcionuojantį režimą.
Liudvikas Jakimavičius: „Kai nebeveikia susikalbėjimo registras“
Kartą Bernardinams.lt kalbėdamas apie poezijos ir poeto vaidmenį dabartinėje visuomenėje visai netikėtai buvau užkluptas klausimo apie tolydžio siaurėjančią susikalbėjimo galimybę, ir ką čia galinti nuveikti poezija. Nebuvau anksčiau apie tai rimčiau galvojęs ir pagavau save, kad neturiu jokio aiškaus atsakymo. Nuo to laiko šį klausimą tarytum kokį muzikinio instrumento registrą laikau nuolatos įjungtą ir kuo toliau stebiu įvairius diskursus, tuo liūdnesnė man veriasi ta susikalbėjimo galimybės tikrovė. Na, meno žmonės dar tarp savęs šiaip ne taip susišneka, nes daugiau ar mažiau išmano meno kalbos ir raiškos specifiką bei galią. Suprantama, kai į jų tarpusavio komunikaciją įsiterpia nuslėpti interesai, pavydas, asmeniškumai, senos neišsigydytos žaizdos ir nuoskaudos, susikalbėjimo erdvė traukiasi, o kartais ir visiškai užanka. Suprasti vieni kitus supranta, bet paprasčiausiai dingsta noras kalbėtis ir susikalbėti. Ir didelės tragedijos dėl to nematau, nes meno žmogus gali kurti ir kalbėti vienas, tarytum pats su savim, pats sau arba labai siauram bendraminčių ratui, dažnai nesiekdamas tuoj pat ištransliuoti savo „šedevrų“ plačiajai visuomenei, kad tuoj pat gautų iš jos atsakymą ar greitą rezultatą. Dauguma tikrų menininkų nesuka sau galvos dėl naujosios mūsų dienų religijos – „marketingo“, kuris kuria modelius, kaip įsiūlyti visuomenei šlamštą už gerą daiktą.
Tikrą, vertingą kultūrą nuo rinkoje veikiančių manipuliatorių turėtų apsaugoti profesionali meno kritika, tačiau ji labai tikslingai susinama ir naikinama, kad nebeliktų aiškių vertybinių kriterijų, o kultūrinę apyvartą reguliuotų mūsų dienų visagalis rinkos monstras. Nesvarbu, ką tu sakai – kur kas svarbiau, kad tavo produkuojamas greitas maistas turėtų paklausą. Tikro kūrėjo apeliacijos ir pastangos įtraukti visuomenę į dialogą apie vertybes dažniausiai atsimuša kaip į sieną, o pats kūrėjas ir jo diskursas sąmoningai marginalizuojamas. Susikalbėjimo galimybė lieka už skliaustų.
Lygiai tie patys modeliai taikomi ir kitose mūsų viešojo gyvenimo zonose. Ypač politikoje, kur sanitaro vaidmenį turėtų prisiimti padorūs politologai, politikos apžvalgininkai ir žurnalistai. Sąjūdžio laikais to vaidmens ėmėsi šviesuomenė, aukodama savo energiją, laiką ir sveikatą. Visi vienas po kito buvo iš tos scenos išguiti. Dalis išvaryta anksčiau laiko pas Abraomą, antri užtildyti, treti rezignavo, ketvirti pabėgo kuo toliau. Ilgainiui morali, garbinga ir tiesi laikysena Lietuvos politikos scenoje tapo neperspektyvi, nereikalinga, tikras „anachronizmas“.
Tas ėduonis neapėjo šonu ir iliuzijų bei vilties teikusiame Lietuvos Sąrašo sambūryje. Kai jis kūrėsi, atrodė, kad turėdami pakankamai intelekto, kūrybiškumo ir atsakomybės bei teisingumo jausmą, įstengsime politiniam diskursui įskiepyti kitokio, sąžiningo kalbėjimo ir susikalbėjimo perspektyvą. Norėjome kaip geriau, bet atsitiko kaip visada. Laisvūnas, mano galva, gražiai išnarstė priežastis, kaip geros intencijos ir norai virsta savo priešybe, kai į gyvą darinį įsimeta „išganinga“ greito maisto naudos filosofija ir ją diegiantys elgsenos būdai.
Kiek įmanydamas stengiausi tai vertybinei erozijai partijoje priešintis, atpažinti simuliakrus ir perskaityti už gražių žodžių slepiamas tikrąsias prasmes, nesąžiningą veikimą. Neapleido jausmas, kad kažkam buvo naudinga nuosekliai stumti į paraštę tuos partijos Tarybos ir aktyvo žmones, kurie siekė ne valdžios ar kitų merkantiliškų gėrybių, o tikro visuomenės atsinaujinimo, grįsto krikščioniškomis vertybėmis ir teisingumo ilgesiu.
Girdėjau ne vieną kaltinimą: ir iš partijos kolegų (daugiausiai iš aktyviųjų Naglio Puteikio „jungų“), iš anoniminių komentatorių, kad esu inkvizitorius, destruktorius, prisidėjęs prie partijos Lietuvos Sąrašas skaldymo. Įsivaizduoju, kokia gausybė dar turėtų būti panašiai ar dar žiauriau manančių, bet savo įsivaizdavimus viešumon nepaleidusių, už dantų sulaikiusių. Visi kaltinimai ir insinuacijos pastaruoju metu virsta tiesiog neartikuliuotu gaudesiu, tačiau ta kakofonija kažkodėl manęs nežeidžia ir ramaus miego netrikdo. Nejaučiu nei piktumo kaltintojų adresu, nei didelio noro tuo pačiu atsilyginti ar viešai iš besikandžiojančių pasišaipyti, pažeminti. Suprantu, žiūrovai, žinodami mano kandumą ir pomėgį ironizuoti, iš manęs tikisi ir laukia kažkokių šaižesnių bravūrų. Šįkart tokio malonumo nesuteiksiu.
Renkuosi visai kitą sprendimą. Nutariau trauktis iš partijos ir iš Tarybos, kurios nariu buvau trejetą metų. Ne kažin ką nuveikiau, todėl prisiimu ir deramą dalį atsakomybės už nesėkmes – galėjau nuveikti kur kas daugiau. Mano pasitraukimas iš partijos nėra kapituliacija ar pasidavimas prieš kiekybiškai sustiprėjusią ir gausesnę „greito maisto“ naudos filosofiją išpažįstančią partinę brigadą. Į tiesius ir aiškius klausimus šie nemėgsta ir nesivargina atsakinėti. Taigi, savo keltus klausimus performuluoju į visiems matomą pasitraukimo veiksmą, kad kiekvienam pagaliau kiltų klausimas: o kodėl iš tikro jis pasitraukia?
Klausiantiems atsakysiu labai paprastai. Atsakymas yra mano „Atsisveikinimo“ pradžioje. Jei nebestovime ant tų pačių vertybių pamato, nebelieka ir susišnekėjimo galimybės. Bergždžias užsiėmimas kalbėti su tais, kurie a priori nenori tavęs girdėti. Yra juk daugybė kitų pašnekovų, kurie nori ir išgirsti, ir šnekėtis, ir kartu prasmingai, garbingai bei sąžiningai veikti. Su jais tikrai neatsisveikinu.
Ramutė Bingelienė: Kviečiu dalyvauti, o ne stebėti, prisiimti atsakomybę, o ne nutylėti
Šie treji metai po Lietuvos Sąrašo ženklu gerai parodė ir įrodė: jokia bendruomenė neišsaugos savo tapatybės, jei atsisakys ginti pamatines ją sutelkusias vertybes. Ir tik jos gali tapti susikalbėjimo pagrindu – tuo bendru vardikliu, kuris suburtų skirtingų patirčių individus, leistų įveikti augimo sunkumus ar galios gundymus.
Esu įsitikinusi: politėją – laisvą laisvų piliečių, Tėvynės sargų, bendruomenę – jos gyvastį kuria ir atkuria bendradarbiavimas dėl bendrojo gėrio ir, žinoma, dialogas, diskusijos, it koks laužas, kuriame sudega visokie asmenybiškumai, pozicijų vertikalės, išoriniai socialiniai ženklai, galios demonstravimo įnagiai, kai argumentu tampa tiesa – bent jos paieškos, jos siekis, atsivėrimas jai, kad ir kokia skaudi ji būtų.
Deja, pradinį tarpusavio pasitikėjimo kapitalą Lietuvos Sąrašas išbarstė, mano galva, neatsakingai pasirinkęs ne nuoseklų, į ilgalaikę perspektyvą nukreiptą kasdienį darbą įtvirtinant skelbiamas Respublikos vertybes, o trumpalaikę sėkmės istoriją. Užuot mezgę horizontaliuosius ryšius – ieškoję bendratikslių, patys mokęsi, kaip veikti kartu viešojoje erdvėje pagal deklaruojamus principus ir nuostatas, sprendimo galią nusavinusieji pasirinko kitą – jėgos žaidimų – kelią: kartą apsisprendus neskaidrų sprendimą pateisinti manipuliacijomis ir demagogija, deja, riedama pakalnėn ir jau ne visada galima sustoti.
Laiku nesustojus, neapsivalius, didelį kūrybinį džiaugsmą teikusį Lietuvos Sąrašą pakeitė ne ką mažesnis nusivylimas matant, kaip tiesus, atviras, pasitikėjimu grindžiamas kalbėjimas – bandymas susivokti, kur vis dėlto suklupta, esmingai su tiesa ir skelbiamais principais prasilenkta, buvo sutiktas primityvia neva „stipresniojo“ agresija: melu, anoniminiais šmeižtais, paskviliais, pirštų sukiojimais ties smilkiniu…
Tas išties nustebino – kaip lengvai bendruomenė, kurią tarsi sutelkė šią akimirką galią turinčiųjų atviras smurtas (smurtu aš vadinu ir demagogiją, melą) pati griebiasi smurto prieš tuos, kuriuos ji suvokia kaip grėsmę sau. Ir kodėl ji grėsmę išgyvena jau vien dėl to, kad motyvuotai klausiama, su pateiktu atsakymu nesutinkama nurodant tam būtiną pagrindą?.. Apie kokią alternatyvą tuomet galima kalbėti?
Suprantu ir tai, kad savo vertę jaučiantis, tvirtas ir pasitikintis žmogus agresijos nesigriebs – jis stos į argumentų kovą, savo ištikimybę dideliems dalykams pirmiausia paliudys mažuose, rinksis daryti vieną ar kitą dalyką jau vien dėlto, kad matys: tai iš prigimties yra gera ir teisinga.
Šią trejų metų patirtį galiu vadinti ir socialiniu tyrimu veikiant: rinkausi dalyvauti, o ne stebėti, prisiimti atsakomybę, o ne nutylėti, už savo įsitikinimus pakovoti, o ne prisitaikyti.
Ir nemanau, kad jis baigtas – mūsų laukia jau kitas etapas, nors nei veiklos pobūdis, nei tikslas esmingai nesikeis: Tiesos.lt portalas ir toliau veiks, kaip veikė – bus atvira Lietuvos piliečių svetainė, siekianti skatinti piliečių bei bendruomenių diskusijas, kviečianti drauge tartis visais Lietuvos Respublikai svarbiais klausimais. O jai talkinantys savanoriai ir toliau sieks vienyti ir veikti bendrojo gėrio labui, puoselės nepriklausomos Lietuvos valstybės, kuriamos ant laiko patikrintų krikščioniškosios Europos pamatų, idėją.