Bernardinai.lt
„Ministras pirmininkas atsistatydina. Girdimi raginimai, kad opozicijos lyderis pasielgtų taip pat. Peticija, kad būtų rengiamas antrasis referendumas surenka milijonus parašų. Sklinda kalbos, kad Jungtinė Karalystė gali subyrėti. Torių įpėdinystės kampanija tampa nešvankia“, – taip savo rašinį, paskelbtą „The Daily Telegraph“, pradeda rabinas Jonathanas Sacksas.
Tai nėra įprasta politika. Negaliu prisiminti nieko panašaus savo gyvenime. Tačiau šis uraganas, keliaujantis per Britaniją, nėra unikalus. Vienokia ar kitokia forma jis paliečia kiekvieną Vakarų demokratiją, įskaitant ir JAV. Vyrauja jausmas, kad politikai mus pavedė.
Tikrasis klausimas skamba taip: kokio pobūdžio lyderystės mums šiandien reikia, kad išvairuotume šiame uragane?
Tai, ką mes šiandien regime Vakaruose, galima būtų pavadinti naująja pykčio politika. Piktinamasi dėl augančio nedarbo, kai ištisi regionai ir kartos yra paliekamos be vilties. Piktinamasi dėl viena po kitos einančių vyriausybių negebėjimo kontroliuoti imigraciją ir integruoti dalį atvykusiųjų.
Piktinamasi dėl finansininkų, kurie atvedė globalią ekonomiką prie katastrofos slenksčio, tačiau ir toliau sau mokėjo premijas, tarsi nieko nebūtų nutikę. Piktinamasi vadovais, kurie valstybines kompanijas išnaudoja savo asmeninei naudai. Piktinamasi dėl to, kad saujelei neproporcingai pelnantis iš globalios ekonomikos, daugumos žmonių gyvenimo lygis liko nepakitęs ar nusmuko. Piktinamasi manant, kad vyriausybės yra nepajėgios kontroliuoti ekstremizmo ir terorizmo sklidimo. Vis auga jausmas, kad pasaulis XXI amžiuje tampa nebekontroliuojamas. Visa tai Prancūzijoje, Graikijoje, Austrijoje, Vengrijoje ir Lenkijoje lėmė radikalios dešinės atgimimą. Kitur iškyla sąjunga tarp radikalios kairės ir radikalaus politinio islamo. Tai yra pavojingos jėgos: radikali dešinė, siekianti sugrįžimo į aukso amžių, kurio niekada nebuvo, ir radikali kairė, besivaikanti utopijos, kurios niekada nebus. Abi šios jėgos yra laisvės priešės.
Tuo tarpu iškilo tokie veikėjai kaip Nigelas Farage’as ir Jeremy Corbynas Britanijoje, Donaldas Trumpas ir Bernie Sandersas JAV, kurie iš esmės yra antipolitiški politikai, populistai, kurių stiprybė kyla iš to, kad jie įkūnija prieš egzistuojančius elitus nukreiptą pyktį. Antipolitiški politikai sukelia lūkesčius, kurie niekada negali būti patenkinti. Kai susiduriama su realybe, pyktis tik gilėja ir tamsėja.
Problemos, su kuriomis susiduria Vakarai, yra tikros ir rimtos. Visa tai yra rezultatas didžiulių globalios ekonomikos sutrikimų, informacijos amžiaus, sparčios pasaulinės komunikacijos ir gamybos bei paslaugų sektoriaus perkeldinimo į žemesnių atlyginimų valstybes. Šias problemas sunkiai pagydomomis daro tai, kad jos yra globalios ir ilgalaikės, kai tuo tarpu mūsų geriausios politinės institucijos yra nacionalinės ir susitelkusios į netolimą ateitį. Europos Sąjunga ir Jungtinės Tautos, deja, nesugebėjo praplėsti horizontų nuo nacionalinio intereso čia ir dabar iki ilgalaikės globalinės atsakomybės. Pildosi W.B. Yetso vizija. Centras daugiau nebeišlaiko. Viskas byra. Ant pasaulio išsilieja anarchija. Tačiau už nefunkcionalios šiuolaikinių Vakarų politikos slypi kai kas giliau. Paskutiniąją pusę amžiaus mes išgyvename vieną didžiausių nepaskelbtų visų laikų socialinių eksperimentų. Mes mėginome sukurti pasaulį be tapatybės ir moralės. Vietoje to mes savo kolektyvinio gyvenimo problemas palikome spręsti dviems sistemoms – rinkos ekonomikai ir liberalios demokratijos valstybei.
Moralė buvo perkelta į rinką. Rinka suteikia mums pasirinkimus, o moralė yra redukuojama iki rinkinio pasirinkimų, kuriuose gera ir bloga neturi jokios reikšmės anapus savo troškimų patenkinimo ar nepatenkinimo. Mums darosi vis sunkiau suprasti, kodėl turėtų būti dalykų, kuriuos mes norime daryti ir galime sau tą leisti, tačiau to neturėtume daryti, nes tai yra negarbinga, nelojalu ar tiesiog žemina – kitaip tariant, yra neetiška. Per daug žmonių, užimančių viešojo pasitikėjimo reikalaujančias pozicijas, prieina prie išvados, kad jei gali išsisukti, tai tiesiog būtum kvailys, jei to nedarytum. Taip elitai išduoda visuomenę, kuriai turėtų tarnauti. Kai tai nutinka, žlunga pasitikėjimas ir civilizacija patiria nuosmukį bei žengia į mirtį.
Tuo tarpu liberali demokratinė valstybė panaikino tautinę tapatybę vardan multikultūralizmo. Viso to pasekmė yra ta, kad visuomenė iš namų tapo viešbučiu. Viešbutyje tu sumoki kainą, gauni kambarį ir gali daryti, ką tik panorėjęs, kol netrukdai kitiems svečiams. Tačiau viešbutis nėra namai. Jis nesukuria tapatybės, lojalumo ar priklausomybės jausmo. Multikultūralizmas turėjo padaryti Europą tolerantiškesnę. Iš tiesų atsitiko visiškai priešingai, nes tai atvedė į segregaciją, o ne į integraciją.
Rinkos ekonomika ir liberali demokratinė valstybė yra du vieni iš didžiausių Vakarų pasiekimų, tačiau be stipraus tapatybės jausmo ir moralės jie yra pasmerkti žlugti. Kad paverstume krizę galimybe, privalome atsigręžti į esminę mūsų didžios religinės ir pilietinės tradicijos įžvalgą, kad visuomenė yra sukuriama remiantis bendrais idealais. Būdami užtikrinti dėl savo tapatybės, mes galime priimti ir integruoti naujas imigracijos bangas. Būdami stiprūs morališkai, mes galime kurti verslus, kurie stiprina bendruomenes.
Pasirinkimas yra akivaizdus. Neišmoksime pamokų, turėsime pykčio ir nuosmukio politiką. Išmoksime pamokas, ir Britanija vėl gali tapti pavyzdžiu pasauliui.
Parengta pagal www.rabbisacks.org