Rasa Kazlaitė | specialiai „Čikagos Aidui“
Taip sako Lietuvos ekonomistas, makroekonominės politikos ir viešosios ekonomikos ekspertas, socialinių mokslų daktaras, profesorius Raimondas Kuodis, kuris, praėjus 26 metams po Nepriklausomybės atkūrimo, teigia, kad diskusijos apie laisvę ir teisingumą yra nelabai vaisingos, nes iki šiol politikai nesutaria, kokioje visuomenėje mes norime gyventi. Nesėkmingai valdomas viešasis sektorius, korupcija ir nepotizmas, švietimo, socialinės ir sveikatos sistemų nesibaigianti krizė, nesuvaldomi emigracijos mastai, didelis savižudybių skaičius, milžiniška nelygybė – tai toks šiandieninės nepriklausomos Lietuvos vaizdas, tokie dviejų dešimtmečių valstybingumo kūrimo rezultatai.
Daug metų kalbate apie mūsų šalies valdymo negeroves, apie būdus „laimės ekonomikos“ pagrindu sukurti sėkmingą ekonomiką, gerą visuomenę. Deja, per pastaruosius metus visuomenę vis pasiekdavo nauji korupciniai skandalai, o Lietuvą kiekvieną mėnesį palikdavo nauja banga ne tik jaunų, bet vyresnio darbingo amžiaus žmonių. Ar Jūs manote, kad Lietuva pajėgi atsitiesti ir kažkaip išeiti iš šio užburto ekonominio ir socialinio nuosmukio rato?
Suprasti Lietuvą, žvelgiant siaurai per ekonomikos prizmę, beveik neįmanoma. Tuo metu, kai ekonominis augimas įstojus mums į Europos Sąjungą buvo vienas sparčiausių regione, šiandien turime kitą liūdną vaizdą, kuris toli gražu neatitinka visuomenės gerovės idealo. Tai savižudybių, emigracijos augantis skaičius, korupcija, nelygybė, skurdas ir pan. „Laimės ekonomika“, kurią bandau populiarinti Lietuvoje, geba atsakyti, kodėl žmonės emigruoja netgi sparčiai kylant pajamoms. Tradicinė klasikinė neoliberali ekonomika iš esmės ignoruoja nelygybės, teisingumo, socialinio kapitalo klausimus. Juk neužtenka žinoti, kad BVP (bendrasis vidaus produktas) auga, bet reikia įvertinti ir tai, kaip jis pasiskirsto ir ar tas pasiskirstymas yra teisingas.
Ir jeigu neoliberalai ignoruoja šiuos klausimus, tai „laimės ekonomika“ ypatingai pabrėžia teisingumo aspektus ir ypač vadinamąjį procedūrinį teisingumą – ar tos pajamos yra uždirbtos teisingai?
Neoliberalus šito diskurso ignoravimas veda į visišką reliatyvumą. Kaip sakė žymus ekonomistas Paulas Krugmanas, jei vienas teigia, kad Žemė apvali, o kitas, kad ji plokščia, nešališkas asmuo turi apibendrinti, jog „abi pusės turi savo argumentų“.
Žmonės, kurie mąsto per „laimės ekonomikos“ prizmę, nesunkiai atsako į šituos klausimus. Akivaizdu, kai jei pinigai uždirbti per korupcinius sandorius, per machinacijas viešuosiuose pirkimuose, per nepotizmą, arba perkant įstatymus (turiu galvoje garsųjį „Leo LT“ projektą), tai mąstantys žmonės lengvai atskiria grūdus nuo pelų, mato, kada tie pinigai uždirbti sąžiningai, o kada ne.
Taigi, to teisingumo Lietuvoje trūksta visais aspektais. Ir, natūralu, kad lietuviai, būdami pakankamai socialiai jautrios būtybės, renkasi palikti šalį, kurioje moralinis klimatas pakankamai prastas, nes čia politika yra neskaidri, gyvenimo starto sąlygos ekonomikoje smarkiai nevienodos, nes viešajame sektoriuje tebeklesti savųjų įdarbinimas.
Korupcijos, neskaidrumo pilna ir privačiame sektoriuje. Čia neproporcingai didelė dalis žmonių dirba už minimalią algą, kuri vos viršija skurdo ribą. Žvelgiant siauru aspektu, verslui yra gerai, nes jie turi mažesnes sąnaudas ir didesnius trumpalaikius pelnus. Bet tolimesnėje perspektyvoje, tas pats verslas kenčia nuo mažos paklausos regionuose ir negali uždirbti didesnių pelnų, nes pajamų pasiskirstymas visoje Lietuvoje yra tragiškas, o mes vieni iš pirmaujančių pagal nelygybės rodiklius Europos Sąjungoje ir netgi pasaulyje. Tikrasis verslo elitas, kaip geras šachmatininkas, visada žiūri kelis žingsnius į priekį. Jis supranta, kad tokiomis sąlygomis, kai trūksta paklausos regionuose, kai trūksta darbo jėgos, nes jaunimas masiškai palieka šalį, sėkmingas verslas egzistuoti negali. Taigi, verslui ne tiek svarbūs yra biurokratiniai suvaržymai, kliūtys, kaip mėgsta pabrėžti mūsų politikai ar tie patys verslo elito rykliai. Svarbiausia verslui yra paklausa ir jos perspektyvos. Jeigu to nėra, nebus ir tvaraus verslo plėtros modelio.
Su šiuo netoliaregišku požiūriu Lietuvoje tenka kovoti jau keliolika metų ir labai sunku pralaužti šiuos ledus. Nors, kai kas ir pavyksta. Štai apie „laimės ekonomiką“ jau pradėjo kalbėti vienu metu net kelios partijos, kurios žada įvesti kaštų ir naudos analizę.
Ar Lietuva su dabartiniu politiniu elitu turi šansų išlipti iš skurdo ir pasirūpinti visais žmonėmis, o ne tik saujele turtingųjų? Politikai dosniai žarsto priešrinkiminius pažadus, kurie vėliau dažnai labai prasilenkia su jų galimybėmis. Pavyzdžiui, nueinantis nuo valdžios posto premjeras Algirdas Butkevičius teisinosi, kodėl neįvykdė duotų pažadų. Jis teigė, kad jo partijos valdymo metais paaštrėjo geopolitinė padėtis ir reikėjo daugiau lėšų skirti ne pensijų ar atlyginimų didinimui, o šalies gynybai. Ar būsimieji Seimo nariai bent prieš rinkimus konsultuojasi su ekonomistais?
Politikai klauso ekonomistų mėnesį prieš rinkimus ir mėnesį po rinkimų, po to tampa arogantiški ir visažiniai. Bet ir tuo metu, kai jie klauso, dažniausiai negirdi. Didelė problema išryškėjo prieš penkiolika metų, kai pradėjau sakyti politikams, kad mažas Lietuvos biudžeto dydis tampa vis labiau nesuderinamas su Lietuvos išsivystymo lygiu. Kitaip tariant, buvo jau tada matyti, kad valstybės funkcijos bus finansuojamos neadekvačiai, ir tas neadekvatumas sukurs problemų, nuo kurių mes ir pradėjome mūsų pokalbį. Penkiolika metų socialdemokratai, pasikeisdami su konservatoriais, ignoravo šitą problemą, kas nemaža dalimi ir sukūrė tragišką situaciją Lietuvoje. Pavyzdžiui, jeigu Lietuva (procentais nuo BVP) surenka 26 proc. mokesčių, o estai 33 proc., tai nereikia stebėtis, kad policininkas Estijoje uždirba 1000 eur, o pas mus 400 eur.
Pagrindinės viešojo sektoriaus dalys savaip bandė spręsti šitos finansinės sausros fenomeną. Gydytojai ėmė masiškai imti „vokelius“, todėl, kad oficialus finansavimas buvo juokingai mažas. Aukštasis mokslas nudreifavo į standartų kritimą ir masiškumą, kas padarė tą mokslą iš esmės jau nebe aukštuoju. Pensininkams valdžia skiria beveik dvigubai mažiau BVP procentų, negu yra Europos vidurkis, ir būtent iš čia kyla didžioji skurdo dalis Lietuvoje. Baigiant įsipareigojimais gynybos srityje, Lietuva daug metų „zuikiavo“ neskirdama dviejų procentų gynybai, nes tiesiog turėjo neadekvačiai mažą biudžetą. Dabar tarsi partijos jau atkreipė dėmesį į tai, kad negalime taip toliau gyventi ir turi būti atitikimas tarp valdžios vykdomų funkcijų ir jų finansavimo adekvatumo. Priešingu atveju, neišvengsime korupcijos ir neteisingumo, nelygybės ir tarptautinių įsipareigojimų nevykdymo.
Dėl rinkiminių pažadų neįvykdymo priežasties, ponas A.Butkevičius gudrauja, nes iš esmės jo vyriausybė nesiėmė rimtesnės reformos, kuri buvo siūloma šioje srityje. Jau ketvirtam premjerui, pradedant A.Brazausku, A.Kubiliumi, A. Butkevičiumi ir baigiant S. Skverneliu, siūlau būsimų reformų paketą, kuriame yra numatyta, kaip spręsti šias Lietuvos problemas, kaip turime susitvarkyti su milžiniška šešėline ekonomika ir tuo „gyvulių ūkiu“, kuris egzistuoja mokesčių sistemoje. Priešingu atveju, risimės pakalnėn, kaip ritomės iki šiol. Neapleidžia viltis, kad gal pagaliau kažkas pasikeis šitoje srityje.
Nuokrytis, prasidėjęs kartu su pasauline ekonomikos krize, nuo 2008 metų buvo juntamas nuolat. Lietuvoje krizės suvaldymas, vykęs labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių sąskaita, nebuvo populiarus didžiosios visuomenės akyse. Ar tikrai vadinamoji naktinė mokesčių reforma, kuri, kaip manoma, pamažu sunaikino viduriniąją Lietuvos klasę ir dar labiau pagilino nelygybės prarają, buvo būtina tokiais siekiais ir rezultatais? Beje, šią mokesčių reformą labai kritikavo Lietuvos Laisvosios rinkos instituto apologetai.
Gera mokesčių sistema turi veikti pagal kelis principus. Vienas jų yra horizontalusis teisingumas, kai negalima diskriminuoti žmonių pagal pajamų šaltinį, nes tai veda, kaip minėjau, į „gyvulių ūkį“ ir į situaciją, kuri šiuo metu yra Lietuvoje.
Didžioji dalis mokesčių naštos tenka vienai visuomenės grupei, kuri dirba pagal normalias darbo sutartis. Tos normalios darbo sutartis apmokestinamos 55 proc. nuo algos „ant popieriaus“ (tai 15 % gyventojų pajamų mokestis, ir 40 % socialinio ir sveikatos draudimo mokesčiai). Tuo pat metu, kai 2002 m. siūliau tą reformą, turėjome didelę grupę žmonių, kurie dirbo pagal verslo liudijimus, išsipirkdami minimalią sumą nuo mokesčių. Bet vidutinis tokio liudijimo turėtojas sumokėdavo 8 kartus mažiau mokesčių, negu vidutinis darbininkas! Pavyzdžiui, autorinės sutartys būdavo tokia finansinio apmokestinimo forma, kuriai nebuvo taikoma iš viso jokių įmokų „Sodrai“. Ūkininkai irgi kažkodėl turėjo savo specialų mokesčių režimą.
Šaržuojant iki 2008 metų galiojusį mokestinį absurdą, galima būtų teigti, kad didžiausių mokestinių nuolaidų nusipelnė,bet kažkodėl jų neturėjo, santechnikai, kurie valė visų tokių pagal šią mokesčių antisistemą dirbusių veikėjų kanalizacijas. Taigi, tokia situacija nebuvo tvari ir kažkas turėjo imtis to nepopuliaraus vaidmens, kad tą „gyvulių ūkį“ apvalytų. Taigi Laisvosios rinkos instituto apologetai gali kalbėti ką nori, bet mano galva, tai niekaip nebuvo suderinama su teisingumu. (…) Jie turi savo padalinį Seime – Liberalų sąjūdį, bet rimtų valdžios svertų kol kas neturi. Kai juos turės, galės bandyti žaisti šitą anarchiją, šitą lengvatų žaidimą, kuris ir privedė prie pasekmių, apie kurias šiandien ir kalbame: biudžetas mažiausias Europos Sąjungoje, gausybė žmonių dėl to skursta arba pradeda korumpuotis, nes negauna adekvataus finansavimo iš biudžeto.
Naujoji valdžia aktyviai deklaruoja bandymus suvienyti „dvi Lietuvas“, kurias skiria ne tik turtinė nelygybė, bet ir socialinio, kultūrinio ir ekonominio aktyvumo poreikiai. Kaip manote, ar Seimo daugumai pavyks sukurti tokią valstybės socialinę politiką, kuri taptų patraukli visoms socialinėms visuomenės grupėms, gyvenančioms ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir periferijose?
Straipsnio tęsinį skaitykite portale aidas.us ČIA.