Vieni jų slepia babos pasą, kiti – senas knygas, o patys net balsuoti neina – laukia internetinių rinkimų…
Senokai neužsiėmiau interneto tekstų komentavimu. Pagrindinių portalų rašeivų daugumos lygis nūnai toks, kad jų tekstų skaitymui laiko gaišti tiesiog neverta, jau nekalbant apie komentavimą.
Na, bet yra jaunų, daug žadančių autorių, kurių straipsnius permetu akimis. Ir perdėm dažnai nemaloniai nustembu. Ne dėl to, kad mano nuomonė nesutampa su autoriaus reiškiama pozicija – anokia čia bėda, bet dėl to, kad tie formaliai itin išsilavinusių jaunikaičių tekstai persunkti pigiausios rūšies sofistikos ir dvelkia elementariu negebėjimu logiškai samprotauti.
Štai ir vėl – permečiau akimis jauno LGRGTC istoriko motyvuojantį priešrinkiminį tekstuką, kupiną nuosavos išminties pojūčio ir demonstratyvaus siekio pamokyti kitus jaunikaičius, kaip padėti pagyvenusiems giminaičiams išvengti baisių populizmo žabangų: Darius Indrišionis. Paslėpkite nuo tėvukų Šapokos „Istoriją“. Bent prieš rinkimus
Tekste D.Indrišonis pastebi:
„…problema išties egzistuoja – populistinių partijų, bandančių bet kokiais būdais perkopti tą kelių procentų kartelę ir patekti į Seimą, siekis pasinaudoti Lietuvoje gausia vyresnio amžiaus žmonių grupe – akivaizdus.“
Mano klausimas: o kodėl tik vyresnio amžiaus žmonių?
Šiaip jau yra net kelios partijos, kurių taktika yra priešinga – jos bando pasinaudoti būtent jaunimo gyvenimišku nepatyrimu ir natūraliu naivumu. Žaisdamos tuo, kad tokio amžiaus jaunuoliai patys sau atrodo išmintingiausi ir geriausiai suprantantys pasaulį ir jiems labai nesunkiai galima pakišti kokią madingą „pažangią agendą“, realybėje veikiančią prieš jų ir visos tautos interesus.
Būta net iniciatyvų nuleisti rinkėjo amžiaus kartelę iki 16, o seimūno – berods, iki 18 ar pan. amžiaus metų: kad tik gerai apie save manančių jaunų naivuolių, kuriems galima nesunkiai praplauti smegenis, ratas būtų kuo platesnis. Taigi, populistinės technologijos Lietuvoje daugiau nutaikytos į žalią, kaip žiogo koja, jaunimą, nes tai gerokai paveikesnė grupė, nei pensininkai.
Na, bet tiek to – kaip ten, anot pono Dariaus, populistai ketina apgauti Lietuvos senjorus?
„…Atėjo laikas pastebėti, jog kai kurie populistai bando pasinaudoti istorinės atminties korta…. dalies vyresnio amžiaus žmonių [sąmonėje] Šapokos „Istorija“ ir specifiškas jos žvilgsnis į Lietuvos praeitį […] užspaudžia tam tikrus smegenų centrus.
Koks gi tas „specifiškas žvilgsnis į Lietuvos praeitį“?[…] …etnocentristinis požiūris į Lietuvos istoriją („Visas pasaulis sukasi aplink Lietuvą ir lietuvius“) […]…“
Pardon, o kokia turėtu būti populiari Lietuvos istorijos versija, adresuota lietuviams, jei NE etnocentristinė? Kokia gi dar ji galėtu būti?
Išreiškianti kokios nors KITOS tautos požiūrį į Lietuvos istoriją, kurioje visas pasaulis sukasi NE apie lietuvius, o apie kokią rinktinę tautą? Atvirai sakant, nemanau, kad taip būtu geriau MUMS, t.y. lietuviams. Kažkam, kieno interesais rūpinasi ponas Darius – galbūt.
„…Šapokos „Istorija“ – šią knygą pasirinkau labiau kaip simbolį to etnocentristinio Lietuvos istorijos matymo. Šis matymas vis dar gyvas – ir gyvas jis būtent didelės dalies vyresnio amžiaus žmonių sąmonėse. Žmonių, kurie mato Lietuvą kaip didžiausią istorijos galybę, laikmečių tėkmėje praradusią savo galią, savaime aišku, dėl kitų, svetimšalių klastos.“
Keista autoriaus fantazija.
Šapokos skaitytojai iš vyresnės kartos dažniasiai supranta, kad istorinė Lietuva savo galybę ištaškė būtent dėl kitų valstybių priešiškų veiksmų bei nuosavo elito išsigimimo, neleidusio deramai tuos veiksmus atremti.
Toliau – įdomiausia dalis, kurioje pono Dariaus fantazija peršoka to, kas vadinama demagogija, ribas:
„…Žmonių, kurie mato lietuvių tautą kaip neliečiamą šventenybę, o kiekvieną lietuvį – kaip potencialų didvyrį. Kas nors paprieštarautų – bet juk buvo lietuvių ir tarp žydšaudžių?
„Juos suklaidino“, – pasakytų tie žmonės, kurie mato Lietuvą it visatos centrą.
Tada gal dar vimteltų ką nors antisemitiško, pavyzdžiui, kad visi žydai buvo komunistai. Paprieštaravus, jog lietuvių komunistų buvo gerokai daugiau, atsakytų, kad „tie lietuviai komunistai labai dažnai dirbdavo Lietuvos žmonių gerovei“.
Neverta jų nė klausti apie Škirpą ir Vėtrą – tiems žmonėms jie neabejotini didvyriai, nes lietuviai. Ir Cvirka pakenčiamas – nes geras rašytojas. Ir dar lietuvis.“
Tai, ką savo tekste konstruoja ponas Darius, intelektualinių sukčiavimų klasifikatoriuje šiaip jau vadinasi „straw man aka šiaudinė baidyklė“. Realybėje neegzistuojantis, bet labai patogus kritikai „kvailas oponentas“ , kuriam taip smagu priskirti visokias niekieno neatstovaujamas, savo susifantazuotas nesąmones.
Įdomu, kuriems galams ponui Dariui prireikė tokių keistų pažiūrų atstovų susikonstravimo? Kodėl tiesiog nesukritikavo kokio – V.Sinicos, V.Valiušaičio ar pan. lygmens – autoriaus teksto, jei jau prabilo apie Vėtrą bei Škirpą?
Juk mums jie didvyriai NE „todėl, kad lietuviai“, o todėl, kad ilgus metus produktyviai veikė lietuvių naudai ar atidavė dėl to savo gyvybę. O temos apie lietuvių ir kai kurių mažumų proporcinį santykį prieškario komunistų partijoje autoriui geriau būtu neliesti. Idant statistikos mėgėjai rūsčiais skaičiais iš Maslauskienės straipsnio nekurstytų, patys žinote, ko.
Toliau – dar įdomesnis Indrišionio fantazijos vingis, kuriuo Škirpos ir Vėtros gerbėjai kažkaip mikliai suklijuojami į krūvą su … sovietmečio ir Sniečkaus garbintojais:
„…Visas paradoksas tai, kad šis požiūris – noras ginti bet kurį bendratautį istorinį veikėją vien dėl to, kad jis bendratautis, – leidžia į sovietmetį žvelgti kaip į visai neblogą Lietuvos istorijos periodą, kai „buvo statomi fabrikai, žmonės turėjo darbo, buvo lygūs, o dargi buvo puoselėjamas tautiškumas“. Kad tautiškumas buvo puoselėjamas su tam tikru ideologiniu įdaru – jiems nesvarbu. Svarbu tautiškumas – tautiniai rūbai, šokiai ir dainos – forma.
Paklauskite jų apie Sniečkų – ar blogas jis buvo žmogus? Manau, dažnas atsakys, kad neblogas, nes buvo ūkiškas, tikras Lietuvos šeimininkas. Ir dar lietuvis. Ir bulves bei cepelinus mėgo. O kad parašus po tremiamųjų sąrašais dėjo – čia irgi gerai? „Na… suklaidino žmogų. Tokie laikai buvo – pokaris, stalinizmas“, – suktų uodegą pašnekovai. Dar pridurtų terminą „klasių kova“ ir pasamprotautų, kaip seneliai pasakojo, kokia nelygybė buvusi prie Smetonos. Dar Baltušis apie tai rašė, bet čia – tarp kitko…
Ką visa tai – šventas tikėjimas savo tautos atstovų geranoriškumu ir nostalgija sovietmečiui – turi bendro?
Realybėje nieko neturi. Nebent tai, kad tokia keista mišrainė gimė toje pačioje šviesioje pono Dariaus galvoje.
Bet jis bando teigti kitaip:
„…Tai – tam tikrų ideologijų apraiškos. Apraiškos ideologijų, kurios teigia, jog valstybė privalo visokeriopai rūpintis (o taigi ir kontroliuoti, kištis ir bausti – kartais net mirtimi) savo ištikimais piliečiais.“
Hmm, o tai yra kažkokių ideologijų, kuriose moderni valstybė neprivalo rūpintis savo piliečiais ir bausti tų, kurie nusikalto įstatymams?
Negirdėjau apie tokias. Bet aš ir ne mokslinykas.
„… Na, pavyzdžiui, nuspręsti: koks paminklas turi stovėti Lukiškių aikštėje, kokios atminimo lentelės turi kabėti. O jei pavieniai piliečiai turi kitokią nuomonę? Tų piliečių galima negirdėti. Arba padaryti, kad jie nebekalbėtų.“
Vėl nesuprantu: o tai kas, jei NE lietuvių valstybės valdžios organai turi nuspręsti, KOKS paminklas turi stovėti sostinės centrinėje aikštėje? Tie paminėti „pavieniai piliečiai“? O kodėl jų nuomonė turėtu nusverti DAUGUMOS nuomonę, jei kalbame apie DEMOKRATINĘ valstybę, o ne kokią oligarchinę tironiją?
Sako-sako ponas Darius, kas jam nepatinka, bet iki galo pasakyti – kaip turėtų būti – nedrįsta.
Drovisi.
„…įtariu, kad per artėjančius Seimo rinkimus gali atsirasti politinių jėgų, norinčių išnaudoti būtent šiuos žmones – sudirginti jų tautinius jausmus, jų savotišką istorinę savimonę ir pasiimti balsus. Tam, kad perkoptų kartelę ir patektų į Seimą.“
Tarsi tame būtų kažkas blogo.
Aš pats, pavyzdžiui, laukiu nesulaukiu, kol atsiras politinė jėga, kuri sudirgins mano tautinius jausmus, pažadins mano istorinę savimonę ir pasiims mano balsą. Na, gal sulauksiu šį kartą.
„…Ką mes, Y kartos atstovai (kaip kartą buvo šmaikščiai pavadinta – Mileniumai), galime padaryti, kad mūsų tėvai ir seneliai neužkibtų ant pigaus populistinio jauko ir į valdžios viršūnes neatvestų dar vieno trumpalaikio politinio projekto?“
Pradžiai patarčiau išmokti korektiškai samprotauti ir kritikuoti bei diskutuoti su gyvais oponentais ir jų teiginiais bei pozicijomis, o ne fechtuotis su šiaudinėmis baidyklėmis ir joms priskirtomis savo susikurtomis nesąmonėmis.
„…tiesiog pravartu būtų atitraukti akis nuo „Instagramo“ istorijų ir pasišnekėti su tėvais ar seneliais? Paklausti jų, ar tikrai šiandieninė Lietuva tokia jau bloga?
Padiskutuoti, jog gal ne visi lietuviai istorijos tėkmėje buvo vien tik didvyriai, gal ne visiems reikia lentų ir aikščių? Jei jau nutiktų taip, kad jūsų pokalbis nuslinks į aklavietę, užduokite kontrolinį klausimą: kurioje Lietuvoje jie labiau norėtų praleisti savo jaunystę – šioje ar anoje, sovietinėje?“
Bijau, kad instagrameriams pasinaudoti pono Dariaus pasiūlymu nepavyks. Tiesiog košės galvoje neužteks.
Nes jei jau toks išsilavinęs ir žodį įvaldęs Y kartos atstovas, kaip D.Indrišonis, tik tiek tesugeba pademonstruoti valdiškame portale, tai kitų trisdešimtmečių paauglių šansai paveikti šilto ir šalto gyvenime mačiusius babyboomerius yra lygūs nuliui.
Deja.