Pažangioji visuomenė sunerimo dėl Žodžio Laisvės: policija kviečia į apklausą ilgaliežuvį premijų laureatą! O kur jūs buvote, kai po teismus tampė nusišnekėjusius Delfio komentatorius?
Deklaruoju interesus: didžiają dalį pono Mariaus Ivaškevičiaus kūrybos ir visuomeninės veiklos laikau žalinga Lietuvai ir prieštaraujančia lietuvių tautos interesams. Tie, kas minimaliai tais dalykais domėjosi, seniai pastebėjo šią liūdną aplinkybę. Ne veltui Vanagaitės skandalo sukūryje prie šios ponios bendraminčio vardo greit prilipo „dušanskiuko“ etiketė.
Žmonės mūsų šalyje nėra akli – jie geba objektyviai vertinti Maskvos teatrų publikos linksmintojo pozicijas, reiškiamas bet kokiu lietuvių ir kai kurių kitų tautų interesų susikirtimo atvejais.
O bet tačiau – šis pono Mariaus veiklos griežtokas vertinimas nėra kliūtis aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti, kad tas įtarimas, kuris išreikštas teisėsaugos institucijų kvietime į apklausą, iš principo yra absurdiškas ir be jokios abejonės prieštaraujantis tam, kas vadinama Žodžio laisve.
Ši mano nuostata seka iš to fakto, kad esu didelis amerikietiško (JAV) Žodžio laisvės realizavimo modelio šalininkas bei entuziastas. Lietuvos įstatymai, kuriuose numatyti „žodiniai nusikaltimai be nukentėjusių“, yra gėdingi ir sudaro dideles piktnaudžiavimo teise galimybes.
Tačiau tie nepatinkantys man įstatymai yra priimti Seimo, nėra pripažinti neatitinkančiais Konstitucijos Dvasių valios ir pilna apimtimi galioja visiems Lietuvos gyventojams. Jų privalu laikytis.
Protingas įstatymas ar kvailas jis turi galioti VISIEMS, be išimties. Ir visiems VIENODAI dera jo laikytis bei patirti VIENODAS sankcijas pažeidimo atveju.
Tai irgi yra principinė – ir hierarchiškai aukštesnė mano gyvenimiškos pozicijos nuostata, nei anksčiau minėtoji, liečianti žodžio laisvę. Įstatymas yra kvailas ir jį derėtų pakeisti, bet kol jis galioja – jo turi laikytis visi. O tie, kas nesilaiko – gauti įstatymo numatytą bausmę.
Todėl man labai keista regėti tą pažangios visuomenės isteriką, kilusią dėl pono Mariaus Ivaškevičiaus kvietimo į policijos apklausą dėl jo viešai pasakytų žodžių, kuriuos galima suprasti, kaip patenkančius po BK straipsnio apie neapykantos kurstymą sudėtimi.
– Laureatą skriaudžia! Persekioja rašytoją! Šalin rankas nuo Maskvos teatrų publikos kumyro! – tokios ir panašaus tipo viešųjų intelektualų aimanos užtvindė portalų puslapius bei socialinių tinklų erdves.
Jų pozicija yra savotiška ir susiveda į tai, kad už tai, ką pasakė, rašytojas ir dramaturgas neturėtų būti persekiojamas teisėsaugos. Ir visiškai nesvarbu – patenka tai po galiojančio BK straipsnio sudėtimi ar nepatenka.
Nedrįskite Jo apklausti, įtarinėti bei kaltinti, nes ponas Marius yra Rašytojas ir Laureatas ir jam turi būti leidžiama šnekėti, kas tik ant liežuvio užplaukia.
Juolab, kad anot teisėsaugos interpretavimo, M.Ivaškevičiaus neapykantos kurstymo objektu galimai buvo …aktualios dabarties lietuviai, kaip tauta. Prokurorams ne be pagrindo kilo įtarimas, kad laureato žodžiuose slypi kolektyvinės kaltės už sovietinių bei nacių okupantų ir jų parankinių nusikaltimus priskyrimas tiems, kas su tuo neturi nieko bendro, – nūdienos lietuviams.
Bet lietuviai, anot įvairaus plauko viešųjų intelektualų nuostatų, yra teisėtas tokio tipo kaltinimų objektas. Skirtingai nuo patys žinote ko.
Bet palaukite, stebint visą tą isteriką natūraliai kyla klausimas – kur buvo visi tie rėksniai ir žodžio laisvės gynėjai, kuomet pagal tą patį BK straipsnį lietuviškoji teisėsauga daug metų atiminėja kompiuterius kaip nusikaltimo įrankius bei energingai tampo po teismus visokius nelaimėlius, turėjusius neatsargumo ką nors viešai leptelėti portalų komentaruose ar Facebooko postuose?
Kodėl anų negynė, jei jau tokie Žodžio laisvės entuziastai? Ne tik kad negynė – priešingai, plojo katučių ir džiūgavo! Maža to – patys entuziastingai skundė tuos komentatorius, akademinės etikos kontrolierius bei LIDLo daržovių skyriaus vadybininkus bei visaip ragino bendraminčius anonimiškai raportinti tuos niekadėjus teisėsaugai. Ir net kūrė specialius internetinius skundimo įrankius!
Kitaip sakant, realybėje pažangieji Mariaus Ivaškevičiaus teisės nusišnekėti gynėjai nesako, kad įstatymas yra blogas ir jo nereikėtų taikyti visais žodinių nusikaltimų bei nukentėjusių atvejais.
Nieko panašaus – jie tiesiog reikalauja, kad galiojantis įstatymas nebūtų taikomas šiam ponui. Nes jis – kūrybinio elito narys, laureatas ir rašytojas, t.y. Dvasios Patricijus ir, anot jų elitistinio pasaulio suvokimo modelio, turėtų būti aukščiau plebėjams skirto įstatymo.
– Mužikus-vyžočius už tai sodinkite, bauskite baudomis, atiminėkite kompiuterius, meskite iš darbo, o mėlynkraujo šlėktos-teatralo už tą patį liesti nedrįskite! – štai ir visa M.Ivaškevičiaus gynėjų pozicijos kvintesencija.
Niekinga ir niekšiška, atvirai sakant.
Suprantu tuos, kurie laikosi nuoseklios Žodžio laisvės pozicijos – įstatyminė atsakomybė už žodinius nusikaltimus be nukentėjusių turi būti panaikinta VISIEMS: ir laureatams, ir komentatoriams.
Suprantu ir tuos, kurie užsispyrę saugo mūsų visų ausis ir akis nuo tariamo ar tikro neapykantos kurstymo ir mano, kad už tam tikru būdu ir forma išsakytus žodžius reikia bausti VISUS – ir komentatorius, ir menininkus, ir rašytojus bei laureatus, nors ničniekas dėl to nenukentėjo.
O štai tų, kurie de facto tiesiogiai prieštarauja teisinės valstybės baziniam principui, kad įstatymai galioja vienodai visiems ir mianynykai, rašytojai, laureatai bei pažangūs žmonės neturėtų būti baudžiami už tai, už ką jie patys ragina bausti paprastus mirtinguosius, nesuprantu. Kokio velnio jūs apsimetate Žodžio laisvės gynėjais™, jeigu tą laisvę norite turėti tik sau ir savo luomo atstovams?
Tai, ką jūs išdarinėjate, nėra joks Žodžio laisvės gynimas. Tai kitaip vadinasi.
Vardan taikos ir mandagumo neįvardinsiu, kaip būtent.
Tik paminėsiu, kaip tokia pozicija man atrodo veidmainiška, pasibjaurėtina ir gėdinga.
„Arba kryžių nusiimkite, arba triusikus užsimaukite!“©