Nors ir labai maga pasisakyti apie buvusio KT pirmininko elgesį socialiniuose tinkluose, kur kas vertingiau yra pakomentuoti jo siunčiamą žinutę apie EŽTT spredimą byloje Fedotova prieš Rusiją.
Pirmoji dalis (pavargstantiems skaityti)
Visų pirma pastebėsiu, kad EŽTT vertina kaip konkreti šalis laikosi įsipareigojimų pagal Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvenciją. Todėl tai, kas pasakoma vienai šaliai, nebūtinai bus pasakyta kitai šaliai, jei į EŽTT nukeliaus byla iš tos šalies. Skiriasi ne tik bylos aplinkybės, bet šalių teisinė sistema, taip pat ir požiūris į šio klausimo sprendimą.
Rusijos ypatybė ta (ir tai konstatuoja EŽTT), kad joje nebuvo jokio, pabrėšiu, absoliučiai jokio teisinio būdo, sureguliuoti tos pačios lyties asmenų teisinius santykius, neketinta tai daryti ir to nesiekta.
Visiškai kita situacija yra Lietuvoje. Vienos lyties asmenų teisinių santykių sureguliavimo klausimas pradėtas spręsti dar praeitos kadencijos Seime. Buvo užregistruoti net du projektai, siūlantys šį klausimą spręsti arba partnerystės arba susitarimo dėl bendro gyvenimo būdu. Šios kadencijos Seime buvo iniciujuotas Civilinės sąjungos įstatymas ir Civilinio kodekso papildymas Artimo ryšio savoka. Taigi, teisėkūrinių pasiūlymų apstu, problema yra kita – tai Seimo negebėjmas apsipręsti dėl galimos teisinės formos.
Institucijos, apie kurias perjoratyviai (menkinamai) leidžia sau pasisakyti buvęs KT pirmininkas visada sakė (ir iš dainos žodžių neišmesi) jog yra būtina sureguliuoti vienos lyties asmenų santykius. Visai kitaip yra Rusijoje, kur niekas niekada to neketino ir nesiūlė.
Byloje Fedotova prieš Rusiją EŽTT pirmą kartą pasakė, jog šalys turi pozityvią pareigą (t.y. privalo) savo teisinėje sistemoje numatyti tam tikrą teisinę formą, kuri leistų vienos lyties asmenims sureguliuoti teisinius santykius. Kokia tai forma – kiekvienos valstybės vidaus reikalas, svarbu, šalies teisinėje sistemoje ši galimybė realiai egzistuotų ir vienos lyties asmenims būtų garantuotos bazinės teisės (Oliari ir kiti prieš Italiją (2015).
Pozityvios pareigos pripažinti vienos lyties asmenų teisinius santykius nustatymą EŽTT iš esmės grindė „besivystančių teisių” („evolving rights”) konceptu, sakydamas kad vis daugiau Europos valstybių suteikia vienos lyties asmenų poroms teisinį pripažinimą. Tai vienintelis teismo nutarties santraukoje minimas argumentas, kuris man asmeniškai iškelia daug klausimų.
Pirmiausia, kur yra tas taškas, kada jau galima konstatuoti, kad teisė išsivystė tiek, kad tampa visuotinai privaloma? Kiek valstybių turi įteisinti vienos lyties asmenų santykius, kad kitoms šalims atsirastų pozityvi pareiga? Pusė? Du trečdaliai? Trys ketvirtadaliai?
“Besivystančios teisės” konceptas iš esmės paremtas logika, jog pradžioje tokios teisės nėra, kažkada ši teisė “prasideda”, tada ji “vystosi”, tada “išsivysto” ir pagaliau ateina laikas konstatuoti, kad ši teisė užgimsta.
Tačiau su tokia žmogaus teisių traktuote nesutiks klasikinės prigimtinės teisės šalinikai, žmogaus teises kildinantys iš žmogaus prigimties. Žmogaus prigimtis ir prieš šimtą, ir prieš tūkstantį metų buvo tokia pati, taigi ir iš jos kylančių teisių kompleksas visada ir visais laikas buvo tas pat. Arba teisė yra, arba jos nėra. Jei ji yra, ji yra, nepaisant to, kad konkrečioje valstybėje ji yra nepripažinta ar negerbiama (pvz. teisė į religijos laisvę). Jei jos nėra, ji neatsiras, nors valstybė ją įrašytų auksinėmis raidėmis savo Konstitucijoje. Būtent todėl šios koncepcijos kritikai vienos lyties asmenų teisę į šeimą vadina “išvestine”, t.y. socialiai sukonstruota teise.
Iki šiol panašiais jautriais klausimais EŽTT laikėsi neutralumo politikos, ir vengė nustatyti pozityvią pareigą, sakydama, jog tuo ar tuo klausimu tarp konvencijos šalių narių nėra konsensuso (t.y. sutarimo). Geras pavyzdys yra abortas: EŽTT atsisakė tiek konstatuoti, jog Konvencija nenumato teisės į abortą (Vo prieš Prancūziją, 2004), tiek nustatyti pozityvią pareigą reglamentuoti teisę į abortą (ABC prieš Airiją, 2010). Ir nors vadinamos „teisės į abortą” atžvilgiu taip pat buvo galima taikyti tą patį “besivystančios teisės” argumentą*, tiek pasiremti visa eile Europos parlamento rezoliucijų, EŽTT kažkodėl to nedarė. Taigi, reikia konstatuoti tam tikrą EŽTT teisminės praktikos divlypumą.
Turbūt reiktų įvardinti, kad ši žmogaus teisių „evoliucija” yra ne teisinis, bet politinis dalykas, įstatyminėmis priemonėmis įstatymo leidėjo ar teisminės valdžios vykdoma iš viršaus, didžiąjai visuomenės daliai nesutinkant su tokiu žmogaus teisių sąvokos išplėtimu. Čia kaip pavyzdį galiu paminėti Slovėniją, kurios Konstitucinis teismas visai neseniai įpareigojo įteisinti vienos lyties asmenų santuoką, nors pati tauta referendume nepritarė tokiai idėjai. Ar gali teisė atsirasti per mažumos prievartą?
Antroji dalis (ekspertams)
Tektoniniu lūžiu EŽTT praktikoje pereinant nuo prigimtinės teisės prie socialinio konstruktyvizmo buvo 2010 m. byla Schalk ir Kopf prieš Austriją. Šioje byloje buvo sprendžiamas atsisakymo registruoti vienos lyties asmenų santuoką klausimas.
EŽTT buvo priverstas konstatuoti, jog Konvencija nenumato pozityvios pareigos šalims narėms užtikrinti vienos lyties asmenų teisę į santuoką, nes Konvencijos tekstas vienareikšmiškai tai palieka valstybių narių apsisprendimui.
Tačiau šioje byloje EŽTT pasakė, jog “kartu gyvenančios tos pačios lyties asmenų poros, gyvenančios stabilioje faktinėje partnerystėje, santykiai patenka į „šeimos gyvenimo” sąvoką, lygiai taip pat, kaip ir skirtingos lyties asmenų poros santykiai tokioje pačioje situacijoje.” (94 p.) Kitaip tariant, buvo pasakyta, jog vienos lyties asmenų santykiams taikoma tik į teisės į privatumą, bet ir teisės į šeimos gyvenimą apsauga.
Tokiu būdu EŽTT nukrypo nuo ankstesnės savo praktikos, kurioje ne kartą buvo konstatuota, jog vienos lyties asmenų santykiai nepatenka į šeimos gyvenimo apsaugą (pvz. Mata Estevez prieš Ispaniją, 2001), nors jiems yra taikoma teisės į privatų gyvenimą apsauga.**
Po teiginiu, kad turi būti gerbiamas vienos lyties asmenų privatus gyvenimas pasirašys bet kuris sveiko proto žmogus. Tačiau daug kam kyla abejonių, jog jų santykis prilygsta šeimai. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. 1 dalis sako, kad „Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas“. Nors Konvencijos tekste naudojamas jungtukas “ir”, privatus ir šeimos gyvenimas yra atskiros, nors ir tarpusavyje susijusios, tačiau ne tapataus turinio teisės, kurios tarpusavyje organiškai sąveikauja. Teisė į šeimą, skirtingai nuo teisės į privatumą, savo pobūdžiu yra siauresnė. Tačiau teisei į šeimą taip pat galioja teisės į privatumą apsaugos reikalavimai.
Čia pateiksiu pavyzdį, kurį supras kiekvienas teisės studentas: kiekviena sutartis yra sandoris, bet ne kiekvienas sandoris yra sutartis. Teisės į šeimos gyvenimą ir teisės į privatų gyvenimą atžvilgiu galima pasakyti tą patį: ne kiekvienas asmenų santykis yra šeima, bet kiekvienas asmenų santykis yra privatus ir nusipelno atitinkamos apsaugos.
Mūsų LR Konstitucija eksplicitiškai skiria privataus gyvenimo apsaugos (22 str.) ir šeimos teisinių santykių institutus (38 str.). Teisės į privatumą apsaugą įtvirtina mūsų Civilinio kodekso Antroji knyga, šeimos teisinius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso Trečioji knyga.
Per privataus gyvenimo apsaugą, yra visiškai įmanoma užtikrinti vienos lyties asmenų teisių apsaugą ir garantuoti vienos lyties asmenims bazinės teises. Tuo tikslu ir buvo siūloma Civiliniame Kodekse numatyti asmens teisę į artimą ryšį, kaip sudedamąją asmens teisės į privatumą dalį, panašiai kaip ir asmens teisė į vardą, pavardę, kūno vientisumą ir neliečiamumą. Susitarimu dėl bendro gyvenimo buvo siūloma nustatyti tvarką, kaip formalizuoti ir apsaugoti privačius vienos lyties asmenų santykius. Tačiau politinės valios (o gal ir drąsos) tai padaryti Seimui kol kas nepakanka. Žvalgomasi į carą?
_____________
* Šiuo metu visos Europos valstybės išskyrus Maltą ir Lenkiją leidžia abortą moters pageidavimu, t.y. de facto pripažįsta tokią moters “teisę”. 2010 m. kai buvo priimtas sprendimas byloje ABC prieš Airiją, tokių šalių Eurpoje buvo trys (Airija, Lenkija, Malta)
** Siekdamas nustatyti, ar nagrinėjamas klausimas yra susijęs su „šeimos gyvenimo” sritimi, Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies prasme, Teismas pakartoja, kad pagal nusistovėjusią Konvencijos teisminę praktiką ilgalaikiai homoseksualūs dviejų vyrų santykiai nepatenka į Konvencijos 8 straipsnio saugomos teisės į šeimos gyvenimo gerbimo taikymo sritį <…> Teismas mano, kad, nepaisant to, jog daugelyje Europos valstybių vis labiau ryškėja tendencija teisiškai ir teismine tvarka pripažinti stabilią homoseksualų partnerystę de facto, atsižvelgiant į tai, kad susitariančiosios valstybės turi mažai bendrų sąlyčio taškų, tai yra sritis, kurioje jos vis dar turi plačią vertinimo laisvę.