Atrodo, jog demografinė Lietuvos situacija mūsų žiniasklaidai tapo savotiška šiurpe. Dar prieš metus tokio susidomėjimo demografiniais klausimais ji nerodė, nors apie neraminančias tendencijas mokslininkai kalbėjo jau seniai.
Gąsdinti aišku galima. Ir galima gąsdinti įvairiai. Štai Delfi sugalvojo originalų būdą pagąsdinti: iš viso to, kas buvo pasakyta Domanto Jasilionio pranešime apie galimus demografinės politikos variantus, į antraštę įdėjo paskutinį aptartą – populiacijos atkūrimą migracijos pagalba, kurį pats prelegentas, beje, įvertino skeptiškai.
Iš tiesų yra trys demografinės politikos strategijos: a) susiveržti diržus ir susitaikyti su populiacijos traukimusi, b) bandyti atkurti populiaciją iš vidinių resursų ir c) bandyti atkurti populiaciją iš išorinių resursų.
B variantas reiškia gimstamumo skatinimą taikant įvairius šeimos ir socialinės politikos instrumentus, C variantas – migraciją. Pastarasis yra lengviausias, todėl ir pagunda mūsų valdžiai jį taikyti – didžiausia.
Prelegentas daugiausia dėmesio skyrė B variantui, iš esmės kritikuodamas pasirinktą Lenkijos demografinę strategiją (socialinės išmokos ir lengvatos šeimoms), sakydamas, kad ji neveikia, ir priešpastatydamas ją veikiančiai (jo teigimu) demografinei Vokietijos, Prancūzijos ir Skandinavijos šalių politikai. Užmiršdamas, paminėti, kad ji veikia per keturiasdešimt metų į šias šalis įsileistų, natūralizuotų ir joje jau įsišaknijusių emigrantų demografinio prieauglio pagrindu.
Šiame demografiniame kraujo perpylime, reikia išskirti kelias bangas: pirmąją, XX a. pab., daugiausia iš buvusių kolonijų. Tai šių emigrantų vaikai dabar daužo automobilių stiklus ir parduotuvių vitrinas Prancūzijos, Belgijos, Švedijos gatvėse.
Antroji, išeivių iš Rytų Europos, sutapusi su ES plėtra XXI a. pradžioje. Čia Europos demografinės gyvybės išsaugojimo vardan, kraujas buvo paimtas ir iš Lietuvos. Kalbant tiksliau, padovanotas. Beje, pats prelegentas irgi yra šio proceso (protų nutekėjimo) tobulas pavyzdys.
Trečioji banga – XXI a. II dešimtmečio vidurys, kai Vokietijos kanclerė A. Merkeli atvėrė Europos duris migrantams ir į Europą laisvai plūstelėjo ekonominių migrantų iš Afrikos banga. Tai vadinamoji migrantų krizė. Kai kas sako, didžiausia nuo II Pasaulinio karo laikų.
Ir čia reikia pasakyti vieną labai svarbų dalyką, kad sėdintys valdžios kėdėse nemanipuliuotų visuomenės lūkesčiais: nė vienas iš šių kraujo perpylimo operacijų senstančios Europos neišgelbėjo. Bet sukėlė aibę socialinių ir politinių problemų. Vietoje integracijos – visuomenės socialinio audinio irimas, kultūrinės trintys, ideologiniai karai. Apie augantį nusikalstamumą ES, kurį už uždarų Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto durų svarsto mūsų Seimo nariai, net nekalbu.
Todėl pigu kritikuoti Lenkiją, kurioje (iki Rusijos karo prieš Ukrainą) migracijos nebuvo, ir kuri iki šiol patiria savo tautiečių nukraujavimą (emigraciją į užsienį).
O štai Vengrijos, kuri atmetė Merkel politiką, pasienyje su Rumunija nutiesė koncertiną ir visą demografinę politiką pastatė ant B modelio, pavyzdys net nebuvo analizuojamas. Nepolitkorektiška?