Buvusios Lenkijos Vyriausybės demografinės politikos klaidas dar reikia gerai išanalizuoti. Iš pirmo žvilgsnio, įvardinčiau du faktorius: pirma, automatiniai receptai neveikia. Lenkija nusižiūrinėjo tam tikrus sprendimus iš Vengrijos. Tačiau Vengrijoje priimami demografinės politikos sprendimai yra grįsti atidžia sociologine analize, o man neteko girdėti, kad lenkai būtų darę ką nors panašaus, prieš įvesdami vieną ar kitą priemonę. Jie paprasčiausia kopijavo. Pamoka mums.
Antra, kaip esu komentavęs anksčiau, jei prieš trisdešimt metų Lietuvoje reprodukcinį žmonių elgesį iš esmės lėmė materialinės gerovės buvimas ar nebuvimas, tai dabar jį labiau lemia mentalitetas, turimos moralinės etinės nuostatos. Nėra taip, kad nėra materialinių sąlygų ir galimybių kurti šeimą. Nėra noro ją kurti. Daug solo gyvenimo modelį propaguojančių reprodukcinio amžiaus moterų priklauso vidutiniam gyventojų sluoksniui ir gyvena didžiuosiuose miestuose. Taigi, mentalitetą reikia keisti, o ne su išmokomis dirbti.
Naujoji Lenkijos vyriausybė skambiai pareiškė, kad kovos su demografine krize. Pasidarė įdomu, o kokias gi gimstamumo skatinimo priemones ji siūlo? Ogi 1,5 tūkst. zlotų (347 eurų) išmoką per mėnesį tėvams, kurie ketina grįžti į darbą, kol vaikui nesuėjo treji metai, ir palikti atžalą darželyje arba vieno iš šeimos nario priežiūroje.
Kalbame tiesiai šviesiai – ne gimstamumo skatinimo, o darbo rinkos stabilizavimo priemonė, skirta kuo ankstesniam mamų grąžinimui į darbo rinką. Lenkija, kaip ir Lietuva, susiduria su chronišku darbo jėgos trūkumu, nauja valdžia bandys iš šeimos išspausti viską, ką galima, t. y. ne tik didinti dirbančių mamų skaičių, bet ir vėlinti pensijinį amžių.
Panašias priemones, skambiai vadinamas šeimos ir darbo suderinimu, taiko ir mūsų Vyriausybė. Rezultatas visiems žinomas – vienas mažiausių gimstamumo rodiklių nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Jei žiūri į šeimą kaip darbo išteklių (priemonę), demografijos nepakelsi.