Daugumai Lietuvos žmonių šiuo metu vienintelis tikslas – kaip pergyventi šią žiemą Ir aš nekalbu tik apie pensininkus ar vienišas mamas su vaikais. Striuka net tose šeimose, kur dirba abu tėvai. Sociologai net pradėjo vartoti terminą dirbančiųjų skurdas. Bet aišku, yra visuomenės dalis kurie stokos spaudimo nejaučia. Turbūt į juos ir orientuotas konservatorių J. Gudausko ir A. Vyšniausko pasiūlymas (kurį parėmė ir keli agroliberalai) liberalizuoti valstybinės žemės sklypų įsigijimą.
Lietuvoje laisva valstybinė žemės ūkio paskirties žemė neparduodama, išskyrus kelis įstatyme numatytus atvejus.
Pirmiausia ją gali įsigyti tie, kurie negali susigrąžinti sovietmečiu iš jų tėvų atimto turto. Tokiu atveju iš laisvos valstybinės žėmės yra suformuojamas sklypas, kaip kompensacija už nusavintą turtą. Teisingumo argumentas.
Taip pat valstybinės žemės sklypus galima įsigyti tuo atveju, kei vastybinis žemės ūkio paskirties žemės sklypas (ne didesnis kaip 3 ha) yra įsiterpęs tarp tavo nuosavybe valdomų žemės sklypų. Kitaip tariant, nusavybei apjungti (konsoliduoti). Racionalumo argumentas.
Konservatorių pasiūlymas – leisti įsigyti valstybinius žemės ūkio paskirties žemės sklypus (iki 3 ha), įsiterpusius tarp jų nuosavybės teise valdomų žemės sklypų ir stabilių kraštovaizdžio objektų (kelių (gatvių), geležinkelių, miškų sklypų (plotų), vandens telkinių). Siūloma leisti įsigyti šią žemę tais atvejais, jei šiuose plotuose negalima suformuoti atskirų žemės sklypų arba žemės sklypų su privažiuojamaisiais keliais.
Įsivaizduokite situaciją: turiu žemės sklypą netoli ežero. Nuo ežero jį skiria valstybinės žemės plotelis. Privažiavimo prie šio ežero nėra (nebent per mano sklypą). Taigi, šiuo atveju įstatymui maloniai leidus, man numetamas gardus kasnelis. Tik reikia turėti šiek tiek pinigų.
Negana to, įstatymo projektu taip pat siūloma leisti įsigyti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus, esančius miesteliuose ir kaimo vietovėse. Šią galimybę siūloma nustatyt tokių žemės sklypų naudotojams, kurie yra bent metus laiko nuomuoja šią žemę iš valstybės ir naudoja ją žemės ūkio veiklai.
Įstatymu tarsi ir nustatomas saugiklis: ten, kur pagal savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendruosius planus žemė yra numatyta naudoti ne žemės ūkio veiklai (pvz. planuojama miesto plėtra arba urbanizuojama vietovė), tokios žemės įsigyti negalima.
Tačiau šiuos reikalus išmanantys puikiai žino, kad savivaldybės ir vietovės lygmens bendrieji planai nėra amžinas dalykas. Jie keičiasi ir yra keičiami. Taigi, aš galiu dabar įsigyti prie miesto ar gyvenvietės besišliejantį žemės sklypelį ir pagrįstai tikėtis, kad jis netolimoje ateityje pavirs urbanizuojama teritorija. Ir mano sklypo vertė išaugs kelis kartus.
Vertindamas šį projektą, Teisės departamentas pastebėjo, jog pagal siūlomą teisinį reguliavimą, „asmenys, lengvatinėmis sąlygomis įsigiję naudojamus valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypus, praėjus 5 metams nuo jos įsigijimo, turėtų teisę keisti įsigytos iš valstybės žemės ūkio paskirties žemės pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir žemės ūkio veiklos tokioje žemėje nevykdyti.”
Taigi, jei turiu ryšių savivaldybėje, kuri gali lemti vienos ar kitos teritorijos urbanistinę plėtrą, tai vienintelis dalykas, kurio man reikia – tik apsišarvuoti kantrybe ir palaukti tą dešimtį metelių, po kurių yra peržiūrimi ir keičiami rajono bendrasis ir specialieji planai.
Paprastas pavyzdys iš mano gyvenamosios vietovės. Šalia mano šeimos valdomo sklypo buvo valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypelis. Staiga jis patapo privačia nuosavybe. Naujasis savininkas – Trakų rajone gyvenantis geodezininkas, anksčiau dirbęs Trakų savivaldybės struktūrose, puikiai žinantis visus jos užkaborius ir žinantis kur reikia prieiti ir ką kam pasakyti.
Įsigytas žemės sklypą padalinamas, keičiant žemės paskirtį. Bet mūsų gyvenamojoje vietovėje urbanizacija ribojama. Norint formuoti namų ūkio valdas reikia, kad būtų pakeistas bendrasis planas.
2021 m. patvirtinamas naujasis Trakų rajono bendrasis planas. Mano gyvenamojoje vietovėje urbanistinė plėtra nenumatoma, išskyrus tą gabaliuką, į kurį patenka jau minėtas žemės sklypas.
Na, dar belieka pasakyti, jog tarp minėto pono sklypo (ų) ir gyvenvietės yra valstybinam žemės fondui priklausantis žemės gabaliukas. Kaip tyčia – žemės ūkio paskirties žemė, įsiterpusi tarp privataus sklypo ir stabilaus kraštovaizdžio objekto (bažnyčios).
Ir numanau, ką netolimoje ateityje šis ponas ketina daryti, jei konservatorių ir agroliberalų projektas bus priimtas. Mūsų kaimo bendruomenei nieko apie tai nežinant.
Perfrazavus Joną Basanavičių, žmonės, nežinantys įstatymų, visada lieka vaikais. O štai gudrieji visais laikasi klesti. Mažutėlių sąskaita.
Beje, KT yra pastebėjęs, jog pagal Konstituciją neleidžiamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei (kuri negali būti suprantama vien materialine, finansine prasme (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. kovo 20 d. nutarimai).
Pabaigai maža politinė reklama: jei kada nors tapsiu Trakų meru, sieksiu, kad savivaldybės puslapyje atsirastų informacija ne tik apie bendrąjį planą, bet ir specialieji planai. Kad vietos benduomenės žinotų apie planuojamus pokyčius. Ir galėtų informuotai ir laiku pasakyti taip arba ne. O ne tada, kai buldozeris jau stumdo žemę ant ežero kranto.