Ramūnas Aušrotas. ES – pirmoji genderistinė supervalstybė

2022 m. birželio 9 d. Europos Parlamentas  (EP) priėmė rezoliuciją, kuria pradėjo Europos Sąjungos sutarčių (ES sutarties ir Sutarties dėl ES veikimo) keitimo procesą. Taip oficialiai buvo pradėta ES institucinė reforma. Ją įgyvendinus, Europos Sąjunga iš esmės virs federacine valstybe. Paskutinį kartą toks didelis pokytis įvyko prieš trisdešimt metų, pasirašius Mastrichto sutartį (1992), kada Europos ekonominė bendrija virto Europos Sąjunga, turinčia bendrą rinką su laisvu prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimu.

Gilesnės ES integracijos politika nepriimtina ES šalių narių politikams, besirūpinantiems jų atstovaujamų valstybių suvereniteto bei nacionalinės tapatybės išsaugojimu. Jų skaičius EP per pastarąsias dvi EP kadencijas išaugo, bet ne tiek, kad darytų reikšmingą poveikį. Už minėtą rezoliuciją balsavo 355 EP nariai, 154 nepritarė, o 48 susilaikė. Tačiau po metų, EP antrą kartą balsuojant dėl ES Sutarčių keitimo, pasipriešinimas reformai ženkliai išaugo. Už Europos Parlamento rezoliuciją su EP pasiūlymais ES sutarčių keitimui balsavo 291 EP narys, 274 nepritarė, o 44 susilaikė. Pasiūlymų paketas vos praėjo. Kas gi nutiko?

EP pradėjus ES sutarčių keitimo procesą, EP Konstitucinių reikalų komitetui buvo patikėta parengti detalius ES Sutarčių keitimo pasiūlymus. Juos parengus ir pateikus svarstyti EP, paaiškėjo, jog jais siekiama ne tik sukurti federacinę valstybę, bet ir ES statyti ant naujų vertybinių pagrindų. Juos priėmus ES oficialiai taptų pirmąja viršnacionaline struktūra, oficialiai priėmusia genderistinę pasaulėžiūrą. Kad suprastume, kokio tai masto pokytis, reikia prisiminti ES šaknis.

Krikščioniškos Europos Sąjungos šaknys

Nors Europos Sąjungą kūrė ne tik krikščionys, bet būtent jiems susivienijusi Europa buvo svajonė. Europos tėvai – Robertas Schumanas, Alcide De Gasperis – tai tik keletas katalikų politikų svajoję apie  laisvą ir vieningą Europą. Tiesa, jie galvojo apie politinį darinį. Nepavykus sukurti politinės Europos vienybės iš karto įsteigiant Šveicarijos pavyzdžio valstybių konfederaciją, buvo pasirinkta funkcionalistinė Europos integracijos strategija, vienijantis ekonominiu pagrindu (Šumano deklaracija 1950).

Europos vienijimusi startavus kaip ekonominiam projektui (Europos anglių ir plieno bendrija), nebuvo poreikio kalbėti apie jos vertybinį pagrindą, akcentuoti teises ir jų užtikrinimą. Tačiau etiniu šio darinio pagrindu buvo krikščioniškos žmogaus sampratos pagrindu suformuotos prigimtinės žmogaus teisės, įkūnytos pirmajame tarptautiniame privalomo pobūdžio dokumente – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje. Krikščionišką šio darinio pobūdį buvo galima įžvelgti  ir ES sutartyse, bet netiesiogiai. Romos sutartyje (1957) minima vyro ir moters lygybė reiškė ne ką kitą, kaip įpareigojimą užtikrinti vyrų ir moterų lygios galimybės darbo rinkoje ir teisę į vienodą atlyginimą. Šis reikalavimas kilo iš  krikščioniškos nuostatos apie vienodą prigimtinį vyro ir  moters orumą.

Be to, Europos sąjungos aušroje nebuvo poreikio minėti ar diskutuoti apie krikščionišką tapatybę. Tai vis dar buvo epocha, kai tarp bendrųjų visuomenės ir krikščioniškųjų vertybių būta nedidelio atotrūkio arba jo nebūta išvis. Tiesą sakant, dauguma tuometinių sekuliarių vertybių tiesiog buvo sekuliarizuotos krikščioniškos vertybės. Ar žiūrime į šeimos sampratą, ar į tai, kas laikoma „gera“ ir „bloga“, ar vertybes, susijusias su lytiškumu, tuo laikotarpiu nerandame didelio skirtumo tarp krikščioniškų ir sekuliarių moralinių sistemų. Tada tai nebuvo problema, todėl nebuvo ir diskusijų objektas, o steigimo dokumentai šią situaciją atspindi.

Funkcionalistinės strategijos gyvendinimas neskatino kvestionuoti vertybinių tėvų paklotų vertybinių pamatų ar abejoti darinio krikščioniškumu. Tačiau Europoje visada išliko galingos antikriščioniškos jėgos, kurios laikėsi šešėlyje ir laukė savo valandos, kol galės pakeisti integracijos vertybinį pagrindą ir bendrąją kryptį. Tai buvo iš europinių kompartijų ir kitų radikalių kairiųjų sambūrių susiformavusi leftistinė politinė srovė, kuri išėjo į dienos šviesą EEB virstant politine Europos Valstybių Sąjunga su viršnacionalinėmis institucijomis.

Kaip tik tada ir pradėjo kilti ginčai dėl Europos krikščioniškos tapatybės. Piką jie pasiekė naujo tūkstantmečio pradžioje, svarstant ES Konstitucijos (2001) nuostatas. Tada daugiausia iečių buvo sulaužyta ne dėl Konstitucijos turinio, bet jos preambulės. Dalis šalių, įskaitant ir Lietuvą, tvirtino, jog būsimoji Konstitucija savo preambulėje turi pripažinti krikščioniškas Europos šaknis, akcentuojant, kad ši tapatumo žymė nepaneigia niekieno teisių nei orumo. Tačiau tam pasipriešino didžiausią balsą ES turinčios Prancūzija ir Vokietija, prie jų prisijungė Ispanija, kurioje į valdžią atėjo socialistai. 2004 m. svarstant ES Konstitucijos projektą, nuoroda į krikščioniškas Europos šaknis buvo išbraukta, apsiribojant fraze apie bendrą „kultūrinį, religinį ir humanistinį Europos palikimą“.

ES vertybių prasmės vakuumas

Krikščionybės paminėjimas ES Konstitucijos preambulėje buvo svarbus tuo aspektu, jog jos tekste pirmą kartą buvo įvardintos ES vertybės: „pagarba žmogaus orumui, laisvei, demokratijai, lygybei, teisinei valstybei ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises“. Konstitucija neapibrėžė jų turinio, todėl paminėjimas, kad bendražmogiškų Europos vertybių šaltinis yra krikščionybė, politine prasme brėžė atitinkamą šių vertybių vektorių bei nustatė jų interpretacijos ribas. Išbraukus nuorodą į krikščionybę, kilo rizika, jog konstitucijoje įvardintos ES vertybės neturės aiškaus turinio, arba į jas bus galima įdėti tą turinį, kurį pasiūlys dominuojanti politinė ideologija.

Prancūzijos ir Nyderlandų šalių piliečiams referendumuose nepritarus ES Konstitucijai, projektas žlugo. Tačiau nors Europos Konstitucija nebuvo priimta, joje paminėtos ES vertybės buvo inkorporuotos į ES reformavusią Lisabonos sutartį (2007), nenurodant jų vertybinio pagrindo.  Kaip pastebėjo prof. V. Radžvilas, skiriamasis jų bruožas yra kraštutinai abstraktus jų pobūdis, reikalaujantis papildomai tikslinti ir apibrėžti, kokiomis laisvės, demokratijos ir lygybės sampratomis remiamasi, nes laisvės, demokratijos ar lygybės „apskritai“ paprasčiausiai nėra. Todėl susiformavo tai, ką būtų galima pavadinti ES vertybių „prasmės vakuumu“.

Susidariusiu „prasmės vakuumu“ pasinaudojo anksčiau politiniame paribyje veikusios LGBT interesų grupės, ES vertybių turinį pripildžiusios ideologinėmis formuluotėmis, kas leido savo keliamus reikalavimus padaryti europinės politinės programos centru. Po  to prasidėjo greita ES institucijų slinktis link tapatybių politikos. Pastaroji yra taip vadinamo kultūrinio  marksizmo apraiška, klasikinį marksistinį naratyvą apie išnaudotojus ir išnaudojamuosius iš ekonominės srities perkėlusi į  socialinę plotmę, kuriame nuskriaustaisiais yra įvairios mažumos (LGBTQ+, migrantus ir pan.).

Praktinių pasekmių ilgai nereikėjo laukti. 2011 m. Stambule priimta Europos Tarybos konvencija skirta kovoti su smurtu prieš moteris rėmėsi nebe prigimtine, bet neomarksistine lyties, kaip konstruojamos socialinės kategorijos samprata, o ES institucijos tapo pagrindinės šios Konvencijos advokatės. Remiantis  lygybės ir nediskriminavimo siekiu, 2020 m. buvo priimta  LGBTIQ Lygybės strategija 2020–2025,  įtvirtinusi tapatybių politikos vykdymą praktikoje. Jos pagrindu pradėtos finansuoti įvairios vietinės šalių narių (įskaitant ir Lietuvos) iniciatyvos.

ES vertybinės transformacijos poreikis

Reikia pastebėti, jog visa šita politika buvo paremta ne ES sutarčių tekstu, bet politine valia. ES sutartyje įtvirtintas lyčių lygybės principas išreiškia vyrų ir moterų, o ne įvairių lyčių tapatybių lygybę. ES sutartis įtvirtina biologija grįstą dichotominę lyčių samprata (tekste išreiškiama žodžiu „sex“), joje nerasite termino „gender“. ES sutartys draudžia diskriminaciją lyties pagrindu, bet nenumato nediskriminavimo nei dėl lyties raiškos, nei dėl lyties tapatybės. Taigi, tapatybių poli-tikai ES sutartyse nebuvo teisinio pagrindo. Pasikeitus politinei galiai (pvz., EP rinkimus laimėjus tradicines vertybes išpažįstančioms partijoms), ši politika galėjo būti sustabdyta.

Vertybinės transformacijos reikalavo ir būtinybė ideologiškai unifikuoti planuojamą steigti centralizuotą supervalstybę. Skirtingose jos provincijose juk negali būti skirtingų šeimos sampratų. Oficialiai įteisinus, jog ES vertybės LGBTIQ vertybės, ginčai su Lenkija ar kita šalimi nare šeimos politikos klausimais baigsis automatiškai. Būtent todėl reikėjo šią vertybių transformaciją įteisinti ES sutarčių lygmenyje.

Pirmą kartą apie vertybinės transformacijos poreikį EP prakalbta 2021 m. kovo 11 d. priimt Europos Parlamento rezoliuciją dėl ES paskelbimo LGBTIQ laisvės zona. Šia rezoliucija ne tik buvo pasmerktos Lenkija (už savivaldos iniciatyvas stiprinti tradicinę šeimą) bei Vengrija (už Konstitucijos pakeitimus, apibrėžusius, jog santuoka galima tik tarp vyro ir moters bei tai, kad „vyras gali būti laikomas tik vyru, o moteris – tik moterimi“), bet ir suformuluotas principas, jog ES parama turi priklausyti nuo ES vertybių (šiuo atveju suprantamų kaip LGBTIQ teises) tinkamo įgyvendinimo. Tuo tikslu  buvo pasiremta Europos Sąjungos sutarties 7 straipsniu, numatančiu galimybę sustabdyti narystės Europos Sąjungoje (ES) teises, jei jei šalis šiurkščiai ir nuolat pažeidinėja 2 str.  Ir nors šis straipsnis tiesiogiai nenumatė galimybės riboti ES finansinės paramos teikimą šalims narėms, tokią priemonę siekta panaudoti prieš Lenkiją ir Vengriją. O pastarosios diskusijose su ES institucijomis, pasiremdamos ES sutarčių tekstu, sėkmingai ginčijo nuostatą, jog Lisabonos sutartyje įtvirtintos ES vertybės apima LGBTIQ vertybes. Visa tai grindė praktinį poreikį keisti ES sutartis.

ES vertybinė transformacija

EP pasiūlė Tarybai net 245 ES sutarčių pakeitimus. Vienas fundamentaliausių pakeitimų yra siūlymas ES vertybių sąraše esančią lygybės sąvoką oficialiai interpretuoti kaip įvairių lyčių tapatybių lygybę, taip oficialiai įteisinant ES de facto vykdomą lyčių tapatybių politiką. Tuo tikslu siūloma ES sutarčių tekste sąvoką „vyrų ir moterų lyčių lygybę“ (equality between women and men) keisti į „lyčių“ (gender) lygybę.

Siekį pereiti nuo biologine prie socialinio konstruktyvizmu paremtos lyties sampratos, nuo dichotominio prie lyčių aibės supratimu grįstos lyties sampratos, atskleidžia siūlymas įvesti naują nediskriminavimo dėl socialinės lyties pagrindą, o taip pat pasiūlymas, jog vienodas užmokestis nediskriminuojant dėl lyties reikštų nediskriminavimą dėl lyties tapatybės, tuo tikslu Sutartyje dėl ES veikimo žodį „sex“ keičiant žodžiu „gender“.

Šitie pasiūlymai motyvuojami noru atspindėti visuomenės įvairovę, be kita ko numatant, jog į tai turi būti atsižvelgiama sudarant  Sąjungos institucijas ir jų valdymo bei patariamuosius organus. Praktikoje tai reiškia lyčių tapatybių kvotų sistemos įvedimą ES institucijose.

Šių nuostatų įgyvendinimo užtikrinimui siūloma keisti  Europos Sąjungos sutarties 7 straipsnį, numatant, kad ES gali imtis priemonių, apimančių įsipareigojimų ir mokėjimų iš Sąjungos biudžeto sustabdymą, taip pat teisės pirmininkauti Tarybai atėmimą. Taip pat siūloma pakeisti stojimo į ES sąlygas, numatant įsipareigojimą gerbti 2 straipsnyje nurodytas vertybes (kas iš esmės reiškia reikalavimą keisti šalių kandidačių Konstitucijas arba nepaisyti jose įtvirtintų nuostatų).

Toks reguliavimas iš esmės reiškia totalitarizmo principais paremtos genderistinės ES sukūrimą, kurioje jos institucijos įgyja formalią galią kovoti su tradicinio lyčių supratimo nukrypimais. Tuo tikslu išplečiamos ir EP galios, siūlant suteikti įstatymų leidybos teisę kovos su diskriminacija srityje. Jei anksčiau diskriminacijos srityje imtis teisinių veiksmų galėjo tik Taryba, ir tik vieningai ir tik pagal specialią teisėkūros procedūrą, tai dabar teisinių veiksmų galės imtis ir EP, kuris iki šiol tegalėjo šiais klausimais pareikšti tik politinę nuomonę (priimdamas atitinkamas rezoliucijas).

ES sutarčių pakeitimais yra siekiama išplėsti pasidalinamąją ES kompetenciją tam tikrose srityse. Be kitų sričių, pasidalinamajai ES kompetencijai siūloma priskirti švietimo politiką, kuri anksčiau buvo papildomos ES kompetencijos srityje. Tai reiškia, jog šioje srityje ES galės imtis veiksmų ir priimti teisės aktus, kurie priklausomai nuo jų formos (reglamentas ar direktyva) bus arba taikomi tiesiogiai, arba turės būti įgyvendinami priimant atitinkamus nacionalinius įstatymus (pvz., dabar taip yra socialinės apsaugos srityje). Kartu su tuo nustatoma ES pareiga švietimo srityje užtikrinti de žmogaus teises, kaip apibrėžta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, taip pat ES įgyja teisę rengti bendrus švietimo, kuriuo propaguojamos demokratinės vertybės ir teisinė valstybė, tikslus ir standartus. Nekyla abejonių,  jog tokiu būdu bus užtikrinamas privalomo lytinio švietimo ir reprodukcinių teisių dėstymas šalių narių švietimo sistemose

Prie pasidalijamosios ES kompetencijos siūloma priskirti lytinės ir reprodukcinės sveikatos užtikrinimą. Praktikoje tai reiškia taip vadinamųjų reprodukcinių teisių, apimančias ne tik valstybės lėšomis finansuojamą kontracepciją, ir abortus, bet ir hormoninį ir chirurginį tranzicijos procedūras (vadinamąjį lyties keitimą), užtikrinimą. Tuo tikslu numatoma pakeisti ES Pagrindinių teisių chartijos 3 str., numatant naują teisę į kūno autonomiją (šalia teisės į asmens neliečiamybę). Juo visų pirma siekiama užkardyti galimybę ES narėms riboti moterų prieigą prie aborto (į visas susijusias sveikatos priežiūros paslaugas nepatiriant diskriminacijos, įskaitant galimybę saugiai ir teisėtai nutraukti nėštumą), bet ir taip pat ir garantuoti translyčių teises (hormoninio ir chirurginio lyties keitimo procedūrų užtikrinimą) bei kontraceptinių priemonių finansavimą iš valstybės biudžeto.

Ir galiausiai, siūloma smurtą dėl lyties priskirti nusikalstamoms veikoms Sąjungoje, tokiu būdu sudarant galimybę vadinamuosius neapykantos nusikaltimus reguliuoti ES direktyvomis.

Lietuvos kvislingų indėlis

Aprašyti procesai gali būti nežinomi eiliniam Lietuvos piliečiui, tačiau ES sumanyta ir pradėta įgyvendinti vertybinė revoliucija tikrai žinoma ir suprantama Lietuvą atstovaujantiems parlamentarams. Tačiau jie apie juos kažkodėl tyli. Dar daugiau, kaip rodo EP ir jo komitetų posėdžių stenogramos, tiek pasisakydami, tiek balsuodami, jie šiame procese kolaboruoja, išduodami ne tik nacionalinius interesus, tiek ir vertybes ant kurių buvo statoma Europa.

Už institucinę reformą vieningai balsavo visos pagrindinės EP frakcijos, taigi ir joms priklausantys Lietuvos atstovai – konservatoriai, liberalai ir socialdemokratai. Beveik visi jie pritarė ir vertybinei ES transformacijai. Tačiau labiausiai šiame kolaboravimo darbe nusipelnė socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė, kuri būdama EP Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nare, balsavo už komiteto parengtus genderistinius pasiūlymus ES sutartims. Jie buvo dar radikalesni negu vėliau EP patvirtinti, numatę visų polimorfinio seksualumo apraiškų (socialinės lyties, lyties tapatybės, lyties raiškos ir lyčių charakteristikų) nediskriminavimo įteisinimą, o taip pat translyčių teisių sporte užtikrinimą, tuo tikslu keičiant ne tik ES ar SEV sutartis, bet ir atitinkamai papildant ES Pagrindinių teisių chartiją. Balsuodama už leftisto Robert Biedroń vadovaujamo komiteto pasiūlymus, socialdemokratė pasirodė kaip nuosekli dar Komunistų partijos manifeste įvardinto siekio „panaikinti prigimtinę šeimą kaip „senojo pasaulio“ ir „buržuazinės visuomenės“ pagrindą įgyvendintoja.

Apibendrinimas

Rezoliucijoje, kuria buvo pradėtas ES sutarčių keitimo procesas teigiama, jog ja EP siekia įgyvendinti Konferencijos dėl Europos ateities suformuotus nutarimus. Kitaip tariant, Europos piliečių valią. Tačiau skaitant 2022 m. gegužės 9 d. Konferencijos išvadas ir Juose pateiktus pasiūlymus ES institucijoms,  juose nėra kalbama nei apie lyčių tapatybių politiką, nei apie lytinių ir reprodukcinių teisių užtikrinimą. Pateiktuose pasiūlymuose tik brėžiamas bendras principas, jog būtina užtikrinti, kad būtų laikomasi ES sutartyse ir ES Pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintų vertybių ir principų, jas laikant nediskutuotinomis, neatšaukiamomis ir būtinomis (sine qua non) narystės ir stojimo į ES sąlygomis.

Visi aukščiau išvardinti genderistiniai pasiūlymai ES sutartims atsirado vėliau, kaip EP komitetų darbo prie ES sutarčių keitimo pasiūlymų išdava.  Peršasi išvada, jog ES piliečių vardu paprasčiausiai buvo pasinaudota, siekiant prastumti genderistinę darbotvarkę ir įteisinti ES vertybinę transformaciją. Ir pagrindiniu katalizatoriumi šiame procese yra EP. Tai reiškia, jog klausimas, kas bus išrinktas į naujos kadencijos EP tampa gyvybiškai svarbus. ES šalys narės (kaip ir Lietu-va), neturi prabangos laikyti EP rinkimų antraeiliais. Lietuvos ateitis bus sprendžiama Strasbūre. Kokia ji bus priklauso nuo kiekvieno į EP rinkimus atėjusio piliečio. Į EP būtina išrinkti sveiko proto ir neparduotos sąžinės politikus, kurie nesitaikstys su Europai peršama genderistine darbotvarke.

5 10 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
34 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
34
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top