Bernardinai.lt paskelbė Irenos Petraitienės straipsnį apie katalikų filosofą Jacques’ą Maritainą (1882–1973). Straipsnio pabaigoje Irena įvardina tris svarbiausius J. Maritaino nuopelnus žmonijai. Tai, cituoju, „jo indėlis į valstybės ir Bažnyčios santykių klausimą; jo krikščioniškosios filosofijos gynimas ir galiausiai indėlis į šv. Tomo Akviniečio filosofijos atkūrimą.“
Įvardinti dalykai yra svarbūs, tačiau labiau iš Bažnytinės / kriščioniškos perspektyvos. Mano galva, nėra paminėtas didžiausias jo nuopelnas žmonijai, t. y. jo indėlis į žmogaus teisių sistemos, atsiradusios po II Pasaulinio karo, sukūrimą. Todėl pateikiu keletą faktų apie tai.
II Pasauliniame karui einant į pabaigą, ryškėjo supratimas, kad nauja pasaulio tvarka turi būti statoma ant naujų pamatų. Dar karo pradžioje Sąjungininkai, kaip savo tikslą įsivardino keturias laisves: žodžio laisvę, religijos laisvę, laisvę nuo baimės ir laisvę nuo nepritekliaus. Buvo suprasta, jog totalitarinių rėžimų padaryti nusikaltimai žmonijai reikalauja sukurti ne tik tarptautinę instituciją, kuri būtų taikos užtikrinimo pasaulyje garantas, bet ir rasti būdą apginti žmogų nuo savo galia galinčios piktnaudžiauti valstybės. Kaip įrankis tam buvo sugalvota žmogaus teisių sistema, ją grindžiant prigimtinės teisės samprata. Šioje srityje esminis indėlis buvo būtent J. Maritaino.
Paskelbus JT Chartiją, kuria buvo įsteigta JTO, buvo nuspręsta parengti visuotinę deklaraciją, kurioje būtų apibrėžtos žmogaus teisės. Prieš rengiant Deklaraciją, žymiausiems pasaulio mąstytojams, teisininkams ir filosofams buvo išsiųstas klausimynas, kuriame buvo prašoma pateikti nuomonę apie pagrindines teises, kurios turėtų būti įtrauktos į tarptautinį Teisių bilį.
Paaiškėjo, jog respondentai labai vienodai vertina šių pagrindinių teisių turinį. Buvo bendrai sutariama dėl svarbiausių žmogaus teisių, ir šis bendras sutarimas buvo gautas iš įvairių kultūrinių šaltinių. Sunkumas, susijęs su vieno dokumento, kuriame būtų išsakytos šios nuomonės, parengimu, buvo ne tai, kad buvo galima susitarti dėl pagrindinių žmogaus teisių turinio, bet tai, kad nebuvo galima susitarti dėl šių teisių šaltinių, t. y. iš kur tos teisės kyla.
Ir čia į pagalbą atėjo J. Maritain. Jis teigė, jog prigimtinės teisės yra įsišaknijusios prigimtiniame įstatyme. * Prigimtinis įstatymas yra universalus, ji pažįstame per tiesioginę pažintį su juo savo žmogiškoje patirtyje. Ką ir rodė skirtingų konfesijų ir kultūrų atstovų sutarimas dėl žmogaus teisių turinio.
Žmogaus teisių sistemos grindimas prigimtiniu įstatymu buvo svarbus praktine prasme.
Visų pirma tai reiškė pripažinimą, jog žmogaus teisės kyla iš žmogaus prigimties, o ne iš įstatymo leidėjo valios. Valstybė jų nesuteikia, ji gali jas tik pripažinti, bet negali jų atimti ar paneigti.
Supratimas, jog žmogaus teisės yra universalios, t. y. išeinančios už valstybės ribų, buvo svarbus kaip apsauga, neleidžianti jokiai politinei santvarkai piktnaudžiauti savo turima galia asmens atžvilgiu.
Prigimtinių žmogaus teisių principas taip pat reiškė ir tai, jog prigimtinės žmogaus teisės nėra susitarimo dalykas. Jos yra tokios, o ne kitokios todėl, kad taip diktuoja žmogaus prigimtis.
Remiantis tuo, pvz. LR Konstitucinio teismo doktrinoje yra įtvirtintas prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių pripažinimo principas.
Šiais laikais, kai stebime nekontroliuojamą žmogaus teisių plėtrą ir įvairių išvestinių žmogaus teisių atsiradimą, kyla klausimas, ar vertėjo ant prigimties sampratos konstruoti visą žmogaus teisių kompleksą. Kas gi yra ta žmogaus prigimtis? Skirtingos etikos ir skirtingos filosofijos apie ją kalbą skirtingai.
Čia reikia akcentuoti, jog J. Maritainas buvo tomistas (filosofo Tomo Akviniečio pasekėjas). Kalbėdamas apie prigimtinį žmogaus teisių pobūdį jis siekė aktualizuoti ir šioms dienoms pritaikyti klasikinį žmogaus prigimties supratimą, kurį plėtojo graikai (Aristotelis), o vėliau – krikščionybė (Tomas Akvinietis). Pagal juos, prigimtis yra nekintama, ir ji turi savo tikslą. Aristoteliui tai buvo tapimas dorybingu žmogumu, Tomui Akviniečiui – tapimas šventu.
Taigi, J. Maritainas vadovavosi nekintančios žmogaus prigimties idėja, kuri, be kitų dalykų, reiškia ir tai, jog žmogaus teisių turinys yra baigtinis.
Praktiškai tai reiškia, jog valstybė (ir teismai) negali savavališkai nustatyti prigimtinių žmogaus teisių turinio arba jį plėsti išeidama iš ribų, kurias nustato prigimtinis šių teisių pobūdis.Kitaip tariant, niekas (įskaitant ir valstybę) negali sugalvoti teisių, kurių nėra.
O tai svarbu akcentuoti šiais laikais, kai stebime nekontroliuojamą žmogaus teisių plėtrą ir įvairių išvestinių žmogaus teisių atsiradimą. Visos jos, kaip išeinančios iš prigimtinio įstatymo ribų, neturėtų būti laikomos žmogaus teisėmis.
„Jokia žmogaus teisių deklaracija niekada nebus išsami ir galutinė. Ji visada atitiks moralinės sąmonės ir civilizacijos būklę tam tikru istorijos momentu“, – rašė J. Maritainas savo tekste „Apie žmogaus teisių filosofiją“, kurį 1947 m. birželį išsiuntė iš Romos, atsakydamas į UNESCO apklausą apie filosofinius žmogaus teisių pagrindus. „Būtent dėl šios priežasties, – priduria jis, – po to, kai XVIII a. pabaigoje pirmą kartą rašytinėse formuluotėse buvo suformuluotos didelės pergalės, dabar iš šimtmečio į šimtmetį labai domimasi šių deklaracijų atnaujinimu.”
Čia turbūt ir glūdi atsakymas į klausimą, kodėl šiuo metu turime tokią, o ne kitokią žmogaus teisių sistemą. Dabartinė sistema, kurioje inkorporuojamos vis naujos, išvestinės, žmogišką prigimtį neatitinkančios ar ją paneigiančios teisės atspindi ne žmogaus prigimtį, o mūsų moralinės sąmonės ir civilizacijos būklę.
Apibendrinu: po II Pasaulinio karo atsiradusi žmogaus teisių sistema rėmėsi J. Maritain pasiūlyta nekintančios žmogiškos prigimties samprata, kuri savo esme yra krikščioniška. Jo pasiūlytas prigimtinių žmogaus teisių principas buvo įtvirtintas Visuotinės žmogaus teisių deklaracijoje (1948) ir tapo visos tarptautinės teisės sistemos pagrindu. Jis buvo įtrauktas į vėlesnes tarptautines sutartis, regioninius žmogaus teisių dokumentus, nacionalines konstitucijas, tarp jų ir Lietuvos. Būtent todėl LR Konstitucijos 18 straipsnyje skaitome, jog žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.
_____
* Maritainas buvo tvirtas prigimtinės teisės etikos gynėjas. Jis manė, kad etinės normos yra įsišaknijusios žmogaus prigimtyje. Maritainui prigimtinis įstatymas pirmiausia pažįstamas ne per filosofinius argumentus ir demonstravimą, bet per „konnatūralumą“. Konnatūralus pažinimas yra tam tikras pažinimas iš pažinties. Prigimtinį įstatymą pažįstame per tiesioginę pažintį su juo savo žmogiškoje patirtyje.