Kai ministerijos ar kokios nors kitos garbingos valstybės vykdomosios valdžios institucijos kas nors prašo paaiškinimo, ką reiškia viena ar kita įstatymo norma, paprastai gauna atsakymą, kad a) institucija nėra įgaliota aiškinti įstatymo ir b) tai, kas pateikiama, yra tik institucijos nuomonė.
Tačiau vakar LR SAM pranoko pati save pradėjusi vaikų nuo 12 m. skiepijimosi vajų ir tuo tikslu paskelbusi, kad jei vaiko ir tėvų ar globėjų nuomonės dėl vakcinacijos nesutampa, tai vaikas turi teisę pasiskiepyti prieš tėvų valią. Tuo tikslu jam tereikia kreiptis į šeimos gydytoją, kuris, įvertinęs aplinkybes, suteiks dokumentus, leidžiančius pasiskiepyti savarankiškai.
Aišku, būtų galima tai laikyti tik LR SAM spaudos tarnybos kliurka, sakyti, kad ministerijos politinės komunikaciios specialistai, nebūdami teisininkai, neteisingai suprato Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymą, kuris nustato specialias vaiko atstovavimo ir sprendimų dėl jos sveikatos priežiūros priėmimo taisykles.
Vis dėlto taip manyti neleidžia pati žinutės formuluotė, kuri, atidžiai įsižiūrėjus, yra dviejų Pacientų teisių įstatymo 15 str. normų hibridas. Kad nereiktų gaišti laiko ieškant, trumpai, apie ką šis straipsnis:
Pacientų teisių įstatymo 15 straipsnis pirmiausia nustato bendrą taisyklę, kad vaikui iki 16 metų sveikatos priežiūra teikiama tik su jo atstovų (tėvų, globėjų) sutikimu. Ši norma nėra absoliuti: toliau patikslinama, kad jei yra nesutarimų tarp vaiko ir jo atstovų, tai vaiko diagnostikos ir gydymo metodus gali parinkti gydytojų konsiliumas, atsižvelgdamas į nepilnamečio interesus.
To pačio straipsnio trečioje dalyje nustatoma PANAŠI, BET NE TAPATI taisyklė, pagal kurią vaikui, galinčiam teisingai vertinti savo sveikatos būklę, galima savarankiškai kreiptis ir spręsti dėl jam reikiamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo. Tam pakanka vieno gydytojo nuomonės, išreikštos medicinos dokumentuose.
Taigi, pirmoji taisyklė yra taikoma tais atvejais, kai nepilnamečio paciento ir jo atstovo (tėvų) nuomonės nesutampa, t.y. KYLA KONFLIKTAS ir nėra aišku, kokį medicininį sprendimą priimti esamoje situacijoje. Tokiu atveju, gydytojo nuomonė turi konkuruojančią galią. Tačiau tam, kad esamoje situacijoje būtų apribota tėvų sprendžiamoji galia, reikia dviejų dalykų: a) kad tai patvirtintų gydytojų kosniumas ir b) kad jis konstatuotų, jog tėvų nuomonė neatitinka nepilnamečio interesų. Vadovėlinis tokio atvejo pavyzdys – tėvai, Jehovos liudytojai, atsisakantys duoti sutikimą kraujo perpylimui.
O štai antroji taisyklė taikoma tais atvejais, kai KONFLIKTO tarp nepilnamečio paciento ir jo atstovų (tėvų) NĖRA. Ši retai praktikoje taikoma įstatymo norma nusako situacijas, kai tėvai dėl vienų ar kitų priežasčių negali kiekvieną kartą palydėti vaiką į sveikatos priežiūros įstaigą, nes, pvz., įstaigos darbo laiko metu dirba, arba negali palydėti vaiko dėl savo ligos, ar dėl to, kad prižiūri (slaugo) kitą šeimos narį. Tai gali būti reikaliga tais atvejais, kai vaikui reikia paimti sveikatos pažymą mokyklai, gauti iš šeimos gydytojo medicinos dokumentų išrašą ar gauti siuntimą pas gydytoją specialistą, atlikti standartinius tyrimus ar gauti odontologines paslaugas. Šią taisyklę galima pritaikyti ir tais atvejais, kai tėvai (vienas iš jų) išvyksta laikinai dirbti į užsienį, o vaikas lieka gyventi su seneliais. Bet kokiu atveju, kadangi tėvų teisė į informaciją yra absoliuti, rūpestingumo taisyklė reikalauja iš gydytojo informuoti tėvus apie vaikui suteiktą sveikatos priežiūrą.
LR SAM iš šių dviejų normų padarė hibridinę taisyklę, pagal kurią esant nepilnamečio paciento ir jo atstovų (tėvų) nuomonių išsisikyrimui (konfliktui), pakanka vieno gydytojo sprendimo, kuris nevertindamas koks sprendimas geriausiai atitinka vaiko interesus, paprasčiausia duoda leidimą vaikui pasiskiepyti savarankiškai. Tai ne kas kita, kaip manipuliavimas įstatymo tekstu, siekiant užtikrinti sau norimą viešųjų ryšių naratyvą įgyvendinant išsikeltą tikslą – 70 proc. Lietuvos populiacijos vakcinaciją.
Toks elgesys, iškreipiantis ir taip visaip siaurinamas šeimos autonomijos ribas, yra ir neetiškas. Valstybė vis dažniau elgiasi taip, lyg vaikai būtų jos nuosavybė, kuriuos ji patiki auginti tėvams; todėl ji ir leidžia sau pagal situaciją vienašališkai keisti taisykles. Su tokiu valstybės institucijų mentalitetu susiduriu ne pirmą kartą: vaiko teisių apsaugos reformos skandalo metu iš buvusio VTAĮT vadovo lūpų teko išgirsti mintį, kad šeima viso labo yra viena iš institucijų, užtikrinančių vaiko teises, švietimo sektoriuje vis labiau nenorima skaitytis su tėvų nuomone, užmirštant, kad jie yra švietimo sistemos užsakovai, patikintys jai savo vaikus, ir štai dabar, ta pati dainelė, tik iš kitos panelės. Darosi jau baugu.
P.S. Po didelio ažiotažo, LR SAM formuluotę žaibiškai pakeitė, priderindama ją prie įstatymo. Įdedu atminčiai abi: pirmoji schema išreiškia ministerijos ketinimą, antroji – realią galimybę.